Ar pastebėjote, kad Lietuva tampa valstybe, kurioje draudimų ir suvaržymų netrukus bus žymiai daugiau nei laisvių? Kaip, kokiomis priemonėmis Lietuvoje populiarumo siekia neva gero valstybei trokštantys politikai, partijos, visuomeninės organizacijos? Ogi karštligiškai ieško naujų pretekstų žodžiui "draudžiama" ištarti. Ne tik ieško, bet ir randa.
Nusprendėme bausti sovietinės okupacijos faktą neigiančiuosius, uždraudėme viešai demonstruoti sovietinius simbolius. Dar vėliau patariamojo referendumo metu valdžiai patarėme nestatyti naujos atominės jėgainės. Po to užkirtome kelią amerikiečių kompanijai "Chevron" žvalgyti skalūnines dujas Žemaitijos regione. Dabar dar trokštame nebeleist užsieniečiams įsigyti lietuviškos žemės. Netrukus bausime tuos, kurie skatins lietuvius emigruoti į svečias šalis, kurie požeminiame garaže dainuos iškraipydami Tautiškos giesmės žodžius…
Įdomu, ką mūsų "patriotai" sumanys drausti po savaitės, mėnesio, metų? Ar dar beturėsime bėdų, kurias įveikti stengsimės be komandų "draudžiama" ir "negalima"?
Kai kurie draudimai – reikalingi. Be jų – kaip be rankų. Bet išmintingų, darną, gerovę, taiką ir ramybę nešančių draudimų – vos keletas. Jie visi surašyti dešimtyje Dievo įsakymų: nevok, nežudyk, negeisk svetimo… O dėl kitų draudimų pagrįstumo verta palaužyti galvą.
Nejaugi nesuvokiame, jog dėl kai kurių draudimų valstybę užgriuvo tik naujos bėdos? Nejaugi nesuvokiame, jog kai kurie draudimai reikalingi tik tiems, kurie juos kurpia, trokšdami pigaus populiarumo! Tik pamanyk – jie rūpinasi valstybės ateitimi. O kad paskelbus naują draudimą bus išrasta dar gudresnė, dar įžūlesnė galimybė draudimą apeiti – nesvarbu? Kad po įstatymo norma tapusio draudimo didesnio populiarumo sulauks ir blogiukai, kuriems taikomas naujasis tabu, – nusispjauti? Kad draudimai nesustabdys tų, kuriems jie taikomi, nebent paskatins juos elgtis dar akiplėšiškiau, – nesusimąstome?
Draudimų vajus Lietuvoje pradėjo plisti gerokai anksčiau, nei toji liūdnai pagarsėjusi rusiška televizija parodė lietuvius žeminančią laidą apie tragiškus sausio 13-osios įvykius. Žinoma, mes jaustumės žymiai geriau, jei mūsų neprieteliai tuos įvykius traktuotų taip, kaip juos matome mes, lietuviai. Bet mes nepajėgūs priversti mūsų oponentų į mūsų skausmą žvelgti mūsų akimis. Tai – ne mūsų valioje.
Tačiau mes nedarome net to, kas – mūsų rankose. Mes galėtume sukurti populiarų dokumentinį filmą apie sausio 13-ąją. O sukūrę pajėgtume savo veikalą išplatinti rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalba šnekančiose auditorijose. Manote, kad tai – neįmanoma? Imkime pavyzdį iš latvio Edvino Šnuorės, sukūrusio tiek Vakaruose, tiek Rytuose didelį triukšmą sukėlusį dokumentinį filmą "The soviet story". Tas filmas buvo demonstruojamas net Strasbūre ir Briuselyje. Europos Sąjungos politikai buvo sukrėsti, o Rusijos diplomatų delegacija protestuodama palikdavo salę. Rusijos fašistai už E.Šnuorės galvą siūlė net piniginę premiją.
Tad atsakymas į šmeižikišką dokumentinį filmą kitoje svarstyklių lėkštėje padedant intriguojantį lietuvišką filmą, pabrėžiant, kad tie, kurie šaudė į mus, parlamento ir televizijos bokšto gynėjus, niekaip negalėjo būti "savi", – protingiausia išeitis. Tai būtų veiksminga priemonė atbaidant bet kokio sukirpimo šmeižikus nuo noro griebtis naujų propagandinių, informacinių išpuolių.
Liūdniausia, kad nebemokame, nebepajėgiame kūrybiškai dirbti. Aptingome. Renkamės patį lengviausią kelią – užuot kantriai, kūrybiškai dirbę ginamės nuo oponentų atakų statydami primityvias užtvaras. Visa mūsų veikla – posėdžiauti konferencijose, kurpti pareiškimus, rašyti rezoliucijas ir skelbti draudimus.
XXX
Skelbti draudimus šnekučiuojantis šiltose konferencijų salėse – didelės išminties nereikia. Draudimų taikymas propagandinėse, informacinėse sferose – subtili tema. Čia galima padaryti grubių klaidų. Štai vienas iš, man regis, neapgalvotų paskutiniųjų žingsnių.
Oficialiame konservatorių internetiniame puslapyje tsajunga.lt rašoma, jog Seimo narys Jurgis Razma kreipėsi į generalinį policijos komisarą Saulių Skvernelį, pažymėdamas, kad, priėmus Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnį dėl Nacistinių ar komunistinių simbolių platinimo ar demonstravimo, Lietuvoje jau keletą metų galioja sovietinės simbolikos draudimas. Tačiau, kaip skelbia žiniasklaida, ant Lietuvoje leidžiamo ir spaudos kioskuose platinamo savaitraščio „Komsomolskaja pravda v Litvie“ viršelio – penki sovietiniai simboliai.
„Norėčiau Jūsų pasiteirauti, ar buvo skirtos baudos šiuo konkrečiu atveju, ir jeigu tai nebuvo padaryta nepastebėjus minėtų simbolių demonstravimo ir platinimo, lauksiu informacijos, kaip reaguota į šį mano kreipimąsi“, – rašo J. Razma.
Gal pirmiausiai derėjo išsiaiškinti, kiek minėtų laikraščių pateikiama Lietuvai ir kiek konkrečiai parduodama? Gal jų beveik niekas neperka? Ar nevertėjo pirma atlikti minėto leidinio publikacijų analizės – gal leidinyje nėra itin daug mums priešiškų publikacijų? O jei ten ir esama priešiškų rašinių – gal tendencingos publikacijos neįtikinamai pateiktos, gal jos nedaro poveikio?
Bet parlamentaro J.Razmos pareiškime tokių duomenų nerasite. Tad nebeaišku, dėl kokių priežasčių keliamas triukšmas. Siekiama dar sykį visuomenei priminti, kokia patriotiška yra konservatorių partija? O jei vis tik "Komsomolskaja pravda v Litvie" – populiari, kodėl nepabandžius sukurti jai atsvaros be, ironiškai tariant, penkių sovietinių simbolių? Paaiškinimas – paprastas. Sukurt populiarų rusišką leidinį bent jau kaip minimalią atsvarą rusiškai propagandai – sunkus darbas. Uždraust – lengviau.
Galų gale kokia prasmė piktintis penkiais sovietiniais simboliais ant rusiško leidinio viršelio Lietuvos spaudos kioskuose, jei keturi stambiagabaritiniai sovietiniai simboliai iki šiol "puošia" Vilniaus Žaliąjį tiltą? Tiesa, prie paminklo sovietiniams kariams dabar prikabintas neva aiškumo suteikiantis užrašas. Bet šių eilučių autoriui vis tiek neaišku, kam Lietuvos sostinės centre globoti paminklą, vaizduojantį tuos, kurie mus žudė ir trėmė į Sibirą? Kad galėtume prikabinti paaiškinimą?
XXX
O štai – dar ne vienas ne itin reikšmingas lietuviškas renginys. Omenyje turiu Seimo parlamentinės grupės "Už istorinę atmintį ir teisingumą" posėdį. Minėta parlamentinė grupė spalio viduryje inicijavo pasitarimą – diskusiją „Kaip ginamas Konstitucijos 25 straipsnis?“
Oficialiame konservatorių internetiniame puslapyje tsajunga.lt radau pasakojimą apie šį renginį. Grupės ,,Už istorinę atmintį ir teisingumą“ pirmininkas Arvydas Anušauskas teigė, kad informacinės atakos prieš mums svarbią istorinę atmintį nėra tik pastarųjų dienų aktualija. „Informacinės atakos vis intensyvėdamos tęsiasi jau keletą metų. Toks įspūdis, lyg šių atakų scenaristai ir užsakovai stebi, ar Lietuvos valstybė turi galimybių ginti savo demokratinę Konstitucijos laisvę nuo dezinformacijos. Tai daryti įpareigoja ir įstatymų leidėjai, ir institucijos, ir Konstitucijos 25 straipsnis.“
Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pirmininkas Edmundas Vaitekūnas priminė, jog komisija pasinaudojo įstatymo numatyta galimybe ir trims mėnesiams sustabdė „Pirmojo Baltijos kanalo“ (PBK) rusiškų laidų retransliaciją. Komisijos sprendimą patvirtino teismas.
Lietuvos kariuomenės Teisės departamento direktorius Teisutis Jasiulionis kalbėjo apie informacinės erdvės apsaugojimo problemą: „Matydami, kurių šalių kanalai dominuoja, darome prielaidą, kad mums sunku būtų dominuoti informacinėje erdvėje ištikus krizei ir konfliktui.
“Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė teigė, kad reikėtų stiprinti viešosios erdvės stebėseną. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pabrėžė, kad tokie dezinformacijos atvejai turėtų būti tiriami skubos tvarka ir LRTK sprendimas šiuo atveju – puikus pavyzdys, kaip programų transliuotojai reaguoja, atsižvelgdami į sprendimus. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas doc. dr. Andrius Vaišnys kalbėjo ir apie kitą valstybės būdą ginti savo orumą: „Dešimtmečiais vykdomi moksliniai tyrimai, jų analizė būtų susistemintas požiūris, kuris leistų įstatymų leidėjui kurti įstatymines sąlygas, ginantis nuo tokių dalykų, apie kuriuos kalbame.“
Posėdyje išguldytos rekomendacijos, išvados – neabejotinai teisingos. Bet ar atkreipėte dėmesį, kad diskusijoje neužsimenama apie svarbiausią bėdą? Taip, ketinimų dar atidžiau stebėti, dar labiau kontroliuoti, dar griežčiau bausti viešojoje erdvėje reikškiančius savas idėjas ir mintis – gausu. Tuo tarpu svarstymų, kaip valdžia galėtų padėti su priešiškomis propagandomis susigrumti trokštančiai žiniasklaidai, – nė vieno.
Ne ponas A.Anušauskas, ne ponas A.Vaišnys ir ne ponia Z. Zamžickienė pajėgūs apginti "demokratinę Konstitucijos laisvę nuo dezinformacijos". Tą laisvę branginti pajėgi tik lietuviškoji žiniasklaida. Bet ji įstumta į apvergtinas sąlygas. Lietuvos valstybės interesais besirūpinantiems leidėjams ir žurnalistams keblu atremti konkurencinius iššūkius. Mat valstybė jų beveik neremia. O imti reklaminius pinigus iš priešiškų jėgų neleidžia moralinės nuostatos. Todėl Lietuvos valstybės reikalams abejingai žiniasklaidai išgyventi žymiai lengviau. Jos taip pat neremia valstybė. Bet užtat jos nesaisto moralinės nuostatos atsisakyti reklaminių pinigų iš turtingų priešiškų struktūrų.
Štai čia labai praverstų ištrauka iš žurnalo "Valstybė" redaktoriaus Eduardo Eigirdo publikacijos "Politinių karščių sezonas tik prasideda". Redakcinėje skiltyje E.Eigirdas, be kita ko, pastebi: "Tuo labiau kad aš kalbu ne tik apie žemės ūkio produktus ir jų eksportą, bet ir apie žiniasklaidą bei Lietuvos informacinės erdvės užvaldymą, kuris vyksta tiesiog tobulai, o visa sistema veikia tarsi suderintas mechanizmas, eliminuojantis nacionalinius interesus ginančios žiniasklaidos įsitvirtinimo galimybes. Ir tai įmanoma tik dėl tam tikrų mūsų, mokesčių mokėtojų, išlaikomų institucijų neveiklumo".
Štai kokia svarbiausia šių dienų aktualija. Bet diskutuoti dėl svarbiausių bėdų mes tarsi tyčia nelinkę. Mums kol kas terūpi teoriški, o ne praktiniai veiksmai ginant "demokratinę Konstitucijos laisvę nuo dezinformacijos". Todėl ir kenčiame: anoji pusė mus atakuoja konkrečiai, mes ginamės teoriškai.
Nuotraukoje: Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.10.23
