Konservatoriai iškasė duobę pensininkams, kurie nesulauks 2012-ųjų. Panelė Šimonytė tikriausiai yra paskaičiavusi, kiek naudos valstybei atneš tie išeisiantieji iki ateinančių seimo rinkimų.
Nereikės ne tik atstatyti sumažintos pensijos – jos išvis nereikės tiems bėdžiams, kurie leido sau numirti nesulaukę ekonomikos pakilimo. Apie tai pastaruoju metu nekalbėjo nei pozicija, nei opozicija. Man regis, pozicija nesitikėjo, kad opozicija taip atkakliai ir energingai panaudos pensininkų kortą.
Ko gero, dabar gailisi labiausiai suveržę pensininkų diržus. Juk seną, bejėgį žmogų spardyti didelės jėgos ir drąsos nereikia, o iš šalies žiūrint – vaizdzelis nikoks. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: 2012-ųjų vis dėlto sulaukę pensininkai jau žinos, už ką nereikia balsuoti.
Tiesa, vargu ar jie žinos, už ką reikia balsuoti. O gal konservatoriai tikisi, kad, gavę atstatyto dydžio pensijas, senukai iš laimės užmirš 2010-aisiais padarytas skriaudas?
Iš Seime vykusių batalijų, siekiant pensininkų simpatijų, man labiausiai patiko vienos Seimo narės pensininkės argumentai: ji irgi priklausanti tiems pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, bet balsuosianti taip, kad nebūtų atstatomas sumažintas pensijų dydis. Yra dar pensininkų, kurie mąsto valstybiškai! Ne taip, kaip tie Seimo salės triukšmadariai, praėjusį antradienį akis draskę jų išrinktiems konservatoriams.
Dagys bandė seimo opozicijai išaiškinti, kad dabartiniams pensininkams tik dabar uždirbamos pensijos, kad jos jokia pensininkų nuosavybė. Jis kalbėjo kaip ta Laisvosios rinkos šviesiaplaukė: jeigu gyvenimas gerėja, pensijos didinamos, jeigu mažėja, kaip dabar, pensijos mažinamos. Nieko nuostabaus: pastaraisiais metais galutinai paaiškėjo, kad konservatoriai yra stambiojo kapitalo tarnai. Jie negali įsivaizduoti, kad įmanoma bent šiek tiek prisiliesti prie multimilijonierių. Į bet kokį socialdemokratų argumentą Kubilius atkerta: jūs norite, kad būtų dar mažinamos pensijos?! Jūs norite, kad pensininkai visai negautų pensijų?! Įdomu būtų. Badu išmarinam pensininkus – ir gyvenimas iškart tampa šviesesnis. Per juos Lietuva tapo ubagų valstybe.
Šitiek lėkščių sriubos – ir už dyką! Kad tos lėkštės jiems bent užtektų! Betgi ne: jie dar nori ir šilto žodžio, užuojautos! Ponia Degutienė vakar sakė, kad tam bėdžiui kartais šiltas žodis gal net labiau reikalingas, negu šiltos sriubos lėkštė. Ar gali taip būti?
XXX
Per tą prakeiktą reklamą jau beveik neįmanoma žiūrėti televizijos. Net tos pusiau valstybinės. Viena kita minutė – ir ilgiausia reklama. Įsigudrino reklamuoti savas visos savaitės laidas. Dešimtis kartų per dieną. Ar galima įsivaizduoti didesnę nepagarbą žiūrovui?! Rodo meninį filmą, nuolat pertraukiamą “įdomiausių” laidų ištraukomis. Tada, sumažinęs garsą, eini prie lango, į virtuvę, nes negali gi suidiotėti tiek, kiek suidiotėjo Siaurusevičiaus televizija. Kiek gi galima iš žmonių tyčiotis! Turėtų būti juk šiokios tokios ribos. Reikėtų pagaliau suprasti, kad šitaip išsidirbinėjant galima pasiekti tik atvirkščio efekto. Štai gruodžio 8 d. vakaro filmas buvo nutrauktas nepasakius, kada jis bus tęsiamas. Žiūrėk dieną naktį mūsų televiziją – tada pamatysi ir tęsinį.
Aš jau nekalbu apie komercines televizijas. Bet juk ir jas visuomenė turėtų pastatyti į tinkamą vietą. Nejaugi Lietuvoje visai neliko kultūringų žmonių? Štai žodį apie dvigubą pilietybę jie tarė – ir nuo labai pavojingo ir rizikingo žingsnio buvo susilaikyta. Gal galima ir apie reklaminį idiotizmą protingai pakalbėti? Kiek gi mus glušins ekrano debilai? Gal A.Medalinsko kuriamas judėjimas apie tai galėtų pakalbėti?
Cyptelėjo mobilusis telefonas, šiandien jau devintą kartą. Vis siūlo man nereikalingų nuolaidų, rašo banalybes, meluoja, apgaudinėja, trukdo. Iš kur jie visi gavo mano telefomo numerį?
Atsiverti Delfi. Nori perskaityti kokį straipsnį. Bet mirga marga įvairiausi užrašai, neretai net užstodami tekstą. Kur pasislėpti nuo šio kapitalistinio maro? Ar čia jau riba, ar dar įmanoma smukti žemiau? Kalėdos “švenčiamos” visą mėnesį, o kai jos išties ateina, nėra nei noro, nei jėgų švęsti.
XXX
Jungtinėms Amerikos Valstijoms suduotas stiprus smūgis. Kieno tai darbas? Niekaip negalėčiau sutikti, kad kaltas tik seržantas ir žurnalistas ar pedofilas. Kur čia šuo pakastas? Tuo tarpu galima tik spėlioti, kam tai naudinga. Turėtų lėkti labai aukštų Amerikos pareigūnų galvos. Gal net paties prezidento. Amerika apsisaugojo nuo savižudžių atakų, bet smūgį gavo žemiau juostos. Žemiau juostos todėl, kad, kaip dabar matome, jos moralė yra žemai, toje pačioje žemoje vietoje. Viena sakyti, kita manyti, o trečia daryti – toks triveidiškumas būdingas diplomatijai, tačiau, kaip klasikas sako, “griešyk, bet neapostazuok”. Rusija, Kinija iš džiaugsmo trina rankas, tačiau jie ne tokie durni, kad tą džiaugsmą visam pasauliui paviešintų koks seržantas ar pedofilas.
Mums taip pat geruoju nesibaigs tas paviešintas Amerikos ketinimas globoti Baltijos valstybes. Kas galės paneigti, kad po to Amerika slapta pažadės mus parduoti, bet viešai dėsis didžiausiais užtarėjais? Ir šios paslapties iki dienos X jau joks seržantas mums neatskleis.
Neabejoju, kad Lenkijoje amerikonai raketas vis dėlto užtaisys tikrais šoviniais: Lenkija tai ne Lietuva, ne Latvija, ne Estija.
Iš to apmaudo, broliukai, galėsime bent nusigerti. Seimas apdairiai ir paslaugiai nusprendė ženkliai atpiginti degtinę. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Vytauto Visocko nuotr.
2010.12.10
