Šaltasis karas atgimsta naujais pavidalais


Print

2014 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje įvyko jubiliejinė penktoji apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ ceremonija, kurios metu buvo pagerbti 13 Lietuvai ir Sostinei nusipelniusių asmenų.

Apdovanojimas įteiktas ir Lietuvos ambasadorei Jungtinėje Karalystėje Astai Skaisgirytei-Liauškienei – už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę.

Skelbiame jos kalbą, pasakytą atsiimant apdovanojimą.

Asta Skaisgirytė – Liauškienė

Pirmininke, Ponios ir Ponai, Mieli Bičiuliai,

Esu labai sujaudinta jūsų dėmesio. Nuoširdžiai dėkoju. Priimu šį apdovanojimą kaip įvertinimą mūsų visų – Sąjūdžio žmonių – dalyvavusių Lietuvos atgimime. Šiuo medaliu dalinuosi su savo šeima, draugais, bičiuliais ir bendražygiais, visais jumis, su kuriais siekėme bendrų tikslų. Ta proga leiskite pasidalinti savo mintimis apie Lietuvos istorines pamokas, o jų mūsų kartai teko keletas.

Kai 1988-aisiais rinkomės į pirmuosius Sąjūdžio mitingus, vargu bau drįsome svajoti apie Sovietų Sąjungos – blogio imperijos žlugimą. Sąstingis buvo toks gilus, kad net ir Gorbačiovo paskelbtoji „perestroika“, atrodo, galėjo suteikti tik dalį suvereniteto, pavadinto „ekonomine autonomija Sovietų Sąjungos sudėtyje“.

Bet lietuvių laisvės siekis buvo labai stiprus, noras atkurti savo valstybę labai didelis, kad tauta, rinkdama atstovus į tuo metu dar buvusią Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, šį laisvės siekį susiejo su aiškiu uždaviniu Sąjūdžio deputatams – Lietuva nori tapti nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos.

Šią tautos valią ir įvykdė išrinkti tautos atstovai 1990 kovo 11 d. paskelbę Lietuvos suverenitetą. Manau, tai buvo didžiausias istorinis virsmas, tekęs mūsų kartai – Lietuvos valstybės atkūrimas.

Džiaugėmės, tačiau mūsų euforiją greitai užtemdė gyvenimo realybė: iš pradžių – ekonominė blokada, paskui – kruvina sausio 13-oji ir Medininkų žudynės. Taip išmokome pirmąją pamoką – laisvės niekas nepasiūlo, neatneša ant padėklo, ją turime išsikovoti,  dažnai – kraujo kaina.

Tačiau tuo metu Sovietų blogio imperiją jau purtė suirimo konvulsijos. Nepavykęs pučas Maskvoje, Jelcino atėjimas į valdžią Rusijoje atvėrė Lietuvai tarptautinio pripažinimo kelią. Prieš 23 metus, 1991 rugsėjy Lietuvos ir kitų Baltijos šalių vėliavos buvo iškeltos Niujorke, Jungtinių Tautų būstinėje.

Atrodė, kovą už laisvę laimėjome, suverenitetas iškovotas – bet prieš akis laukė didžiulis darbas – valstybės kūrimas. Kas žinojo, kaip tą daryti? Gal ir klaidų neišvengėme, tačiau turėjome noro ir entuziazmo kurti mūsų valstybę. Atkūrėme institucijas – Lietuvos kariuomenę, diplomatinę tarnybą, atkūrėme lietuvišką valiutą litą.

Priėmėme įstatymus, kurie leido kurti laisvą rinką ekonomikoje. Užsienio politikoje apsisprendėme, kad norime grįžti į Europos tautų šeimą – tapti Europos Sąjungos ir NATO nariais. Nustatėme Lietuvos valstybės sienas ir ištiesėme draugišką ranką savo rytiniams kaimynams.

Atsikūrė arba susikūrė politinės partijos, taip reikšdamos labai plataus visuomenės spektro interesus. Stengėmės sudaryti kuo palankesnes sąlygas gyventi Lietuvoje tautinėms mažumoms – suteikdami pilietybę ir integruodami į kasdieninį jau nebepriklausomos šalies gyvenimą.

Kartu buvome dalyviais to virsmo, kai komunistinė visuomenė tampa kapitalistine: didėjo socialinė atskirtis, vieni praturtėjo (kartais nesąžiningai), kiti nuskurdo; teko mokėti už vaikų mokslą ar sveikatos priežiūrą; nebeliko nemokamo būsto ar už taloną gaunamo automobilio.

Kaip sakė Justinas Marcinkevičius, „gyventi laisvėje nėra lengva, nes tada pats esi už viską atsakingas“. Taip išmokome dar vieną istorinę pamoką: už savo gyvenimą ir jo kokybę esame atsakingi mes patys. Turėtume pasidžiaugti: sukūrėme veikiančią demokratiją, naudojamės jos teikiamomis laisvėmis ir galimybėmis.

Lietuva skaičiuoja 25-uosius nepriklausomybės metus. Tai jau daugiau, nei teko tarpukaryje. Deja, šiandien vėl esame atsidūrę išorinės grėsmės akivaizdoje. Rytuose atgimstanti imperija siekia susigrąžinti savo prarastos įtakos žemes. Ne visi susitaikė su Sovietų Sąjungos subyrėjimu.

Tai, kas vyksta Ukrainoje, kelia mums visiems didelį nerimą. Suvokiame: jei ukrainiečiams nepavyks apginti savo laisvės, agresoriaus apetitas tik išaugs. Kas bus sekantis? Šaltasis karas, kuris, manėme, baigėsi 1990-aisiais, atgimsta naujais pavidalais:  informacinis karas, kibernetinis karas, karas dėl energijos išteklių. Ukrainoje vyksta hibridinis karas – o tai reiškia, kad naudojami ir kariniai, ir nekariniai instrumentai.

Šio visiškai realaus pavojaus akivaizdoje savęs klausiame: ar atsilaikysime? Ar apginsime savo Lietuvą ir savo vertybes? Ar nepasikartos 1940-ieji? Taip, šiandien turime NATO skėtį. Ačiū Dievui, kad jį turime – kitaip jaustumėmės labai pažeidžiami. Tačiau ar lauksime, kol pagalba atvyks iš kitur? Ar mūsų laisvė sąjungininkams už Atlanto vandenyno turi rūpėti labiau nei mums patiems?

Atsakymas gali būti tik vienas – turime susitelkti, susivienyti. Turime aiškiai pasakyti – taip, ginsimės, eisime į savanorius, neatsisakysime laisvės neiššovę nė šūvio. 1940-ieji neturi pasikartoti.

Remsimės pamatinėmis krikščioniškomis vertybėmis, o ne realpolitik dviveidyste. Tada suvoksime, jog gerai išmokome tas istorines pamokas: laisvės turime tiek, kiek jos esame verti, o už jos išsaugojimą esame atsakingi mes patys.

To ir linkiu mums visiems: mylėkime savo šalį, branginkime ir ginkime Lietuvą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos ambasadorė Didžiojoje Britanijoje ponia Asta Skaisgirytė Liauškienė.

2014.09.24; 02:30


Prisijunkite prie diskusijos