Šėtono medžioklė (2)


Print

Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS

1939 metų rudenį Hitleris nukariauja Lenkiją ir atgręžia pabūklus į Vakarų šalis. Tam priešinasi kariniai ir politiniai veikėjai, dvasiškiai ir paprasti žmonės. Savo pinkles toliau rezga SS slaptosios tarnybos.  

500 kg mirties

1938 m. lapkričio 8 d. Miunchenas triukšmingai minėjo čia prieš penkiolika metų įvykusio Alaus pučo, kuriam vadovavo Adolfas Hitleris ir kurį malšinant žuvo 16 nacionalsocialistų, metines. Įsispraudęs į pirmą žiūrovų eilę, iškilmingą eiseną (Marsch auf die Feldherrenhalle) stebėjo ir Morisas Bavo, teologijos studentas iš Šveicarijos (čia pateko prisistatęs žurnalistu).

Prieš keletą savaičių jis atvažiavo į Berlyną ir, išsiaiškinęs Hitlerį esant Berchtesgadene, išvyko tenai. Dėjosi dideliu fiurerio gerbėju, visaip stengėsi su juo susitikti, bet jo pastangos ėjo perniek. Dabar, šurmulingoje nacionalistų šventėje, tebeturėjo dar Šveicarijoje įsigytą ir gerai išbandytą pistoletą, bet iki Hitlerio buvo pernelyg toli ir jis abejojo pataikysiąs… Paskesnėmis dienomis Morisui taip ir nepavyko prisiartinti prie diktatoriaus, baigėsi pinigai ir jis traukiniu išvyko į Prancūziją net neturėdamas bilieto. Jį patikrino kontrolieriai, rado pistoletą ir Miuncheno žemėlapį. Morisą suėmė, kitais metais teisė ir pasmerkė myriop.

Giljotinos nukirsdintas studentas, pamaldus katalikas, Hitlerį laikė įsikūnijusiu Šėtonu ir siekė išgelbėti nuo jo pasaulį… Užsienyje gyvenantis žydas verslininkas pinigų turėjo iki kaklo ir norėjo sustabdyti visuotinį pamišimą, kurį kurstė Hitleris. Anglijoje jam surado iš Naujosios Zelandijos atskridusį lakūną. Turčius pasiūlė pilotui 1 mln. svarų sterlingą už tai, kad tas savo tolimiesiems skrydžiams pritaikytu lėktuvu pasieks Berlyną vykstant ten paradui ir numes bombą ant pakylos su diktatoriumi ir jo artimaisiais.

Pilotas galiausiai atsisakė, ne be pagrindo išsigandęs gresiančių nemalonumų, juo labiau kad jis pats neturėjo dėl ko Hitleriui keršyti… Tosios paradinės pakylos vieta buvo priešais namą, kuriame gyveno britų karo atašė Berlyne pulkininkas Noelis Masonas Makfarlanas. Jis siūlė nušauti Hitlerį pro jo buto langą iš šautuvo su duslintuvu ir netgi pats buvo pasiryžęs tai padaryti.

Pulkininko vadovybė atmetė šį planą. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Nevilas Čemberlenas siekė bet kokia kaina išsaugoti taiką Europoje. Kilmingi britų valdžios vyrai dygėjosi smurtu, o pasikėsinimą į svetimos valstybės vadovą iš viso laikė banditizmu.

1939 m. rugsėjo 3 d. Iš iš Berlyno Lenkijos kryptimi išvyko trys ypatingi traukiniai: pirmu važiavo Adolfas Hitleris ir aukščiausieji ginkluotųjų pajėgų vadai, antru – oro pajėgų vadas Hermanas Geringas, trečiu – SS reichsfiureris Heinrichas Himleris ir užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas su pavaldiniais.

Fiureris keliavo fronto link, manydamas savo dalyvavimu dar labiau įkvėpsiąs savo kareivius kovai. Iš Baltijos pajūrio, Sopoto, Hitleris ir Himleris su palyda vykdavo į svarbiausių mūšių vietas. Rugsėjo 29 d. Lenkijos sostinė pasidavė. Netrukus sugriautoje ir sudegintoje Varšuvoje Hitlerio garbei buvo surengtas dvi valandas trukęs pergalės paradas. Fiurerio saugumu rūpinosi pats Reicho vyriausiosios saugumo valdybos (RSHA buvo įsteigta tik prieš savaitę ir suvienijo SD, gestapą bei kriminalinę policiją) šefas Reinchardas Heidrichas.

Fiurerį supo vieni kariškiai, daugybė policininkų patruliavo gatvėse, ant stogų budėjo kulkosvaidininkai; 12 miesto tarybos narių, tarp jų ir miesto prezidentas, bei 400 paprastų gyventojų buvo paimti įkaitais.

Bet Heidrichas taip ir nesužinojo, kad geležinkelių direkcijos rūmų griuvėsiuose, prie sankryžos, kurią turėjo kirsti Hitleris, buvo padėta 500 kg užtaisytų sprogmenų. Lenkiškoje vikipedijoje teigiama, jog sprogimas neįvykdytas susiklosčiusius aplinkybėms, nors po daugelio metų pogrindžio vadovas aiškino atsakingą karininką nebuvus tikrą, ar automobilių virtinėje esąs Hitlerio limuzinas…

Londonui – per Vatikaną

1939 metų rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija paskelbė karą Trečiajam Reichui ir Berlyne darbavęsi britų pasiuntinybės darbuotojai suskato krautis lagaminus grįžimui į tėvynę. Tą dieną Fabianas von Šlabrendorfas, 32-ejų metų grafas, teisininkas (tarp sąmokslininkų buvo daug aukštos kilmės, gerai išsilavinusių kariškių ir visuomenės veikėjų) viešbučio Adlon vestibiulyje suspėjo užkalbinti buvusį britų karo atašė ir jam pasakyti, kad Vokietijoje veikiantys Hitlerio priešininkai ketina kreiptis į Didžiosios Britanijos vyriausybę per Vatikaną.

Senas generolas Kurtas fon Hamerštamas nekantraudamas laukė Hitlerio atvykstant į Kelną inspektuoti vakarų gynybinės linijos, pasiryžęs Emilį tuoj pat suimti ir nušauti; generolą erzino jo bendražygių Cosene (ten, 25 km nuo Berlyno, buvo įsikūręs sausumos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas) neryžtingumas. Tuo tarpu šie, pasitelkę patikimus abvero karininkus ir agentus, stengėsi išsiaiškinti, kaip į Hitlerio pašalinimą atsilieptų Londonas.

1939 metų pavasarį velionio Pijaus XI kardinolai gana greitai popiežium išrinko 63 metų kardinolą Eudženijų Pačelį. Prancūzai ir britai šią naujieną sutiko palankiai, tuo tarpu Vokietija, kurios valdytojams nebuvo jokia paslaptis Pačelio priešiškumas nacionalsocializmui, net nepasiuntė savo atstovo dalyvauti Pijaus XII vainikavimo iškilmėse.

Naujasis popiežius manėsi viršum Europos pakibusius karo debesis išsklaidyti nešališku diplomatiniu veikimu. Jis pasiūlė surengti suinteresuotų valstybių – Italijos, Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos – konferenciją Vatikane, bet visos penkios valstybės mandagiai atsisakė. Rugpjūčio 27 d. per radiją paragino spręsti nesutarimus derybomis.

Abvero štabo viršininkas Hansas Osteris pažinojo būsimąjį popiežių nuo tų laikų, kai šis Miunchene buvo savo pirmtako pasiuntinys. Dabar jis pasiūlė slapta pasitelkti popiežių kaip tarpininką aiškinantis Londono nusistatymą. Miunchene gyvenantis įtakingas katalikų veikėjas, advokatas (ir slaptasis abvero agentas) Jozefas Miuleris susisiekė su popiežiaus patikėtiniu, buvusiu vokiečių politiku kunigu Liudviku Kasu, artimu popiežiaus sekretoriaus jėzuito Roberto Leiberio draugu.

Šis lapkričio 5 d. pranešė popiežiui, jog buvusio generalinio štabo viršininko generolo Liudviko Beko vadovaujama karininkų grupė rengia planą nuversti Hitlerį. Sąmokslininkai ketina atstatydinti diktatorių, nutraukti karą ir palaipsniui atkurti demokratinę valstybę; jie norį gauti sąjungininkų garantijų, kad šie nepasinaudos proga sutriuškinti be valdžios likusią Vokietiją. Rytojaus dieną popiežius perdavė Miuleriui, kad pasiruošęs padaryti viską, ką galės.

Kitas abvero agentas, pastorius Ditrichas Bonhoferis, kreipėsi į anglikonų vyskupą. Generolas Hansas Gizevijus veikė per Šveicarijos pažintis. Britų politikų nuotaikas per kelis menkesnio rango diplomatus tyrinėjo Reicho užsienio reikalų ministerijos sekretorius Ernstas fon Vaiczekeris. Dar viena susitikimų vieta – Stokholmas.

Pačiame Londone iš kitų sostinių driekančiasias sąmokslo gijas dėstė buvęs Vokietijos pasiuntinys Teodoras Kortas, Reicho užsienio reikalų ministerijos sekretoriato vadovo Ericho Korto brolis; Erichas buvo pasiryžęs įnešti į Reicho kanceliariją, kur lankydavosi tarnybiniais reikalais, bombą ir susprogdinti Hitlerį; sprogmenį turėjo paruošti dar vienas patikimas abvero šefo Vilhelmo Kanario bendradarbis, diversijų specialistas pulkininkas Ervinas Lachozenas.

Tuo tarpu Berlyne generolas Bekas ir jo civilinis bendražygis Karlas Herdeleris iš naujo dėjo pastangas patraukti į savo pusę svyruojantį vermachto sausumos pajėgų vyriausiąjį vadą Valterį fon Brauchičą, kuris Hitlerio nurodymu skubiai kūrė Geltonajį planą – puolimas Vakaruose turėjo prasidėti lapkričio 12 d. Brauchičas vadovavo pergalingam žygiui prieš Lenkiją ir jam švietė feldmaršalo lazda (šis laipsnį fiureris jam suteiks 1940-aisiais). Kadangi koviniai daliniai telkėsi prie vakarinės sienos, sąmokslininkai turėjo kliautis rezervo armija. Generalinio štabo viršininkui Hansui Halderiui iš rezervo armijos vado Fridricho Fromo tepavyko išgauti pažadą, jog šis vykdys visus Brauchičo įsakymus.

Lapkričio 5 d. Hitleris iškvietė Brauchičą į Reicho kanceliariją. Sąmokslininkai vylėsi vyriausiąjį vadą vis dėlto atkalbėsiantį Emilį nuo pražūtingo karo. Toliau negalima buvo savęs apgaudinėti: karas prieš Lenkiją laimėtas iš esmės aviacijos ir tankų atakomis, o didžioji kariuomenės dalis – pėstija, kavalerija, artilerija, desantas kariavo nevykusiai, kareiviams trūko tinkamo pasirengimo. Jeigu Hitleris nesutiks atidėti puolimo, dingojosi maištingiesiems generolams, tada Brauchičas perims vadovavimą sąmokslui ir nuvers diktatorių.

Fiureris nesileido Brauchičo perkalbamas ir vis labiau niaukėsi. Kai galiausiai vyriausiasis vadas pareiškė kariuomenėje nesant tvirtos kovinės dvasios, Hitleris pratrūko ir įtūžęs išdėjo bevalius generolus į šuns dienas. Grįžęs į Coseną, Brauchičas vis negalėjo atsitokėti, jam netgi vaidenosi Emilį žinant apie prieš jį rezgamą sąmokslą… Generolai pritilo.

Šelenbergas nori vaidinti

Lapkričio 8 d. RSHA kontržvalgybos pareigūnas SS hauptšturmfiureris Valteris Šelenbergas vakarop grįžo į Diuseldorfą iš Olandijos miestelio Venlo, esančio prie pat Vokietijos sienos, kur jis vėl trumpam pabuvo vermachto kapitonu Šemeliu. Į Diuseldorfą jis atvažiavo apie spalio vidurį vykdyti slaptos savo šefo užduoties: dedantis prieš Hitlerį veikiančios generolų grupės atstovu tęsti anksčiau užmegztas derybas su britų žvalgybininkais.

Tai buvo jau kažkelinta Šelenbergo ir jo padėjėjo kelionė į Olandiją. Iš pradžių viskas klostėsi kuo geriausiai, nors ir su visokiais nuotykiais (juos Šelenbergas gana žaismingai aprašė savoAtsiminimuose), bet artėjant atomazgai operacija ėmė strigti.     

Spalio 21 d. į susitikimą su britų žvagybininkais neutralios Olandijos  teritorijoje atvykęs naujas sąmokslininkų pasiuntinys kapitonas Šemelis susitiko su britų žvalgybininkais – majoru Stivensu, kapitonu Bestu, leitenantu Kopensu ir pranešė jiems, kad opozicionierių grupei vadovauja generolas, kurio pavardės kol kas jis negalįs atskleisti. Grupės tikslas – nuversti Hitlerį ir sudaryti naują vyriausybę, kurią kontroliuos karinė vadovybė. Perversmininkams rūpi žinoti, ar britų vyriausybė būtų linkusi sudaryti su sąmokslininkais slaptą susitarimą, kuris vėliau, kariškiams perėmus valdžią, galėtų tapti taikos sutarties pagrindu.

Britų žvalgybininkai patikino vokiečių kapitoną, kad jų vyriausybė yra suinteresuota sąmokslininkų ketinimais ir pritartų Hitlerio nuvertimui, nes siekia užkirsti kelią tolimesniems karo veiksmams ir sudaryti taiką; jeigu grupės vadovas ar koks kitas generolas galėtų dalyvauti kitame susitikime, britai galėtų pateikti labiau įsipareigojantį vyriausybės pareiškimą.

Spalio 29 d. į naują susitikimą, Hagoje, majoro Stivenso biure, su kapitonu Šemeliu atvyko ir britų pageidaujamas generolas (tai buvo Šelenbergo bičiulis Maksas de Krinis, Berlyno universiteto profesorius, garsus psichiatras). Derybininkai sutarė, kad iš karto po to, kai bus pašalinti Hitleris ir jo artimiausi bendražygiai, Vokietija su Vakarų valstybėmis pasirašys taiką.

Apie šį ir kitus susitarimus majoras Stivensas pranešė į Londoną. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro lordo Halifakso atsakymas turėjo būti perduotas vakare. Kapitonas Bestas pakvietė vokiečius vakarienės į savo namus, kur svečiai netrukus ir sužinojo iš Londono atėjus teigiamą atsakymą. Vakarienė vyko gyvai ir draugiškai.

Viskas buvo suderinta, ir vokiečių opozicijos vadovas turėjo artimiausiu laiku skristi į Londoną tolimesniems pokalbiams. Po spalio 29-osios britų žvalgybininkai tris kartus kreipėsi į vokiečius dėl susitikimo, bet Šelenbergas vis dar nebuvo gavęs iš Berlyno naujų direktyvų, todėl teisinosi opoziciją iki galo dar nesusitarus svarstytais klausimais.

Pagaliau iš Berlyno atėjus žiniai, kad Hitleris dar neapsisprendė, bet yra labiau linkęs nutraukti derybas, Šelenbergas nutarė vis dėlto tęsti perspektyvų, jo galva, žaidimą.

Kaip tik lapkričio 8-ąją jisvėl susitiko su britais ir pranešė, kad rytojaus dieną opozicinės grupės vadovas bus pasirengęs susitikti su britais Venlo miestelyje ir skristi į Londoną… Generolas jau buvo atvykęs į Diuseldorfą – tai buvo pramonininkas, aukštas SS karininkas ir idealiai tiko opozicijos vadovo vaidmeniui. Šelenbergas Diuseldorfe rado ir iš Berlyno atsiųstą SS karininką (iš kitų provokacijų ir diversijų žinomą SS šturmbanfiurerį Helmutą Naujoksą), kuris su specialiu būriu turėjo saugoti vokiečius rytojaus operacijoje.

… Migdomųjų išgėrusį Šelenbergą pažadino telefono skambutis. Tiesiogine Berlyno linija skambino SS reichsfiureris Heinrichas Himleris. Jis apstulbino pavaldinį, pranešdamas, kad Miuncheno alinėje, kur Hitleris kaip paprastai per Alaus pučo metines sakė kalbą nacionalsocialistų veteranams, sprogo bomba, bet fiureris, laimei, paliko susirinkimą keliolika minučių prieš sprogimą.

Fiureris įsakęs rytojaus susitikimo metu areštuoti britų agentus ir atgabenti juos į Vokietiją. Tai gali būti susiję su olandų sienos pažeidimu. Bet fiureris tvirtina, kad tai neturi jokios reikšmės.

Nuotraukoje: RSHA kontržvalgybos pareigūnas SS hauptšturmfiureris Valteris Šelenbergas.

(Bus tęsinys)

2014.10.07; 02:03


Prisijunkite prie diskusijos