Šėtono medžioklė (1)


Print

Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS

1938 metais Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris piktinosi: vietoj to, kad turėčiau tramdyti savo generolus, esu priverstas botagu juos raginti į karą! Vermachto generolai buvo ne bailiai, bet tuo metu jie turėjo pasirinkti: ar ištikimybė fiureriui, ar tėvynės gelbėjimas. 

Generolai prieš fiurerį

Vermachto sausumos pajėgų generalinio štabo viršininkas generolas Francas Halderis, sutinkant šios kariuomenės vyriausiajam vadui generolui Valteriui fon Brauchičui, įsako Berlyno karinės apygardos vadui generolui Ervinui fon Viclebenui pradėti veiksmus.

Viclebenui pavaldaus armijos korpuso kareiviai užima Reicho kanceliariją ir kitas imperinės valdžios įstaigas. Generolo Halderio įsakymo laukia pėstininkų ir šarvuočių divizijų, miesto policijos vadai. Nuginklavus Reicho kanclerio asmeninę gvardiją (SS Leibstandarte),suimamas Adolfas Hitlerisir jo artimiausi bendražygiai – Hermanas Geringas, Heinrichas Himleris ir kiti.Nacionalsocialistų partijos šulai nugabenami į Pietų Vokietiją ir įkalinami gerai saugomos pilies požemiuose Miuncheno apylinkėse.

Hitleriui surengiamas vokiečių tautos teismas, kuriam pateikiami medicininiai dokumentai, rodantys, jog Didžiojo karo metu grandinis Adolfas Hitleris apsinuodijo prancūzų paskleistomis kovinėmis dujomis ir tai pažeidė jo psichiką. Susipažinęs su psichiatrų komisijos išvadomis, teismas nusprendžia, kad Hitleris yra pavojingas pamišėlis, kriminalinis nusikaltėlis, kuris užsimojo nukariauti pasaulį ir tuo užtraukė pražūtį vokiečių tautai.

Jį uždaro į pamišėlių namus ir ten budriai saugo. Vokietijoje išrenkama nauja valdžia. Valstybės kancleriu išrenkamas žinomas politinis veikėjas Karlas Fridrichas Herdeleris, buvęs imperinis kainų ministras ir Leipcigo meras, atsistatydinęs iš šių pareigų, nes nesutiko su nacionalsocialistų varoma politika…

Taip turėjo prasidėti ir baigtis valstybinis perversmas 1938 metų rudenį, prieš Vokietijai užpuolant Čekoslovakiją. Sąmokslininkai siekė išvengti galinčio įsiplieksti didelio karo, kuris pražudytų Trečiąjį Reichą.

Vermachto sausumos pajėgų generalinio štabo viršininkas generolas pulkininkas Liudvigas Bekas po Austrijos aneksijos 1938 metų pavasarį įsitikino, jog Hitleris be atodairos vykdys tai, apie ką praėjusį rudenį, lapkričio 5 d. Reicho kanceliarijos Mažajame kabinete aiškino jam ir kitiems generolams bei admirolams: jis, Hitleris, yra pasiruošęs, net jeigu kiltų visuotinis karas, aneksuoti arba diplomatiniu keliu prijungti Austriją, Čekoslovakiją ir Lenkiją; po to, Vermachtui sustiprėjus, pulti Sovietų Sąjungą; žygis dėl Vokietijos imperijai reikalingos gyvybinės erdvės nukariavimo prasidės 1938 metais ir baigsis 1943-aisiais…

Keturias valandas trukusios kalbos pabaigoje fiureris pareiškė, kad tikisi iš savo generolų ir admirolų visiško paklusnumo. Šie planai sukrėtė klausytojus, visi suprato: Hitleris planuoja juos įtraukti į didelį ir agresyvų karą, kuris veda Vokietiją į bedugnę.

Halderio sąmokslas

Pagal Hitlerio 1938 m. gegužės 30 d. pasirašytą Žaliąjį planą pulti Čekoslovakiją buvo numatyta spalio 1 dieną. Generolas Bekas netikėjo Hitlerio postringavimais, jog Didžioji Britanija ir Prancūzija tik pareiškimais priešinsis Čekoslovakijos nukariavimui ir stengėsi įtikinti tuo kitus vadus, pirmiausia Brauchičą, kuris vasario pradžioje pakeitė Hitleriui neįtikusį ir klasta atstatydintą iš šių pareigų Vernerį von Fričą.

Rugpjūčio 4 d. Beko raginamas Brauchičas sukvietė slaptą vadų pasitarimą, kuriame supažindino dalyvius su generalinio štabo viršininko parengtu memorandumu. Šis dokumentas skelbė: šiuo Vokietija nei politiniu, nei kariniu požiūriais yra nepasirengusi kariauti dviem frontais ir bus tam pajėgi tik 1941 metais; Bekas ragino Vokietijos karinę vadovybę atsistatydinti ir šiuo žygiu sužlugdyti Hitlerio planus pulti Čekoslovakiją ir įsivelti į pražūtingą pasaulinį karą.

Brauchičas supažindino su šiuo memorandumu Hitlerį. Šis įsakė vadams atvykti į jo būstinę Berghofe, kur juos iškoneveikė už silpnadvasiškumą. Hitlerio pykčio protrūkio priblokštas Brauchičas sumurmėjo: Aš kareivis, mano pareiga – paklusti. Vienintelis Bekas liko nepalenkiamas. Rugpjūčio 18 d. Bekas atsistatydino iš generalinio štabo viršininko pareigų, bet ir toliau, dabar jau slaptomis, kurstė prieš Hitlerį. 

Vietoj atsistatydinusio Beko vermachto sausumos pajėgų generalinio štabo viršininku rugpjūčio 27 d. buvo paskirtas generolas Francas Halderis. Netrukus jį aplankė abvero pulkininkas Hansas Osteris ir Hitlerio pavaduotojo Rudolfo Heso štabo pareigūnas generolas Hansas Gizevijusas.

Senųjų prūsiškų tradicijų generolai Emilį (taip pašiepiamai vadintas Hitleris) ir jo parankinius laikė išsišokėliais, kurie neleistinai kišasi į kariuomenės reikalus. Naujas viršininkas sąmokslininkams leido suprasti remsiąs karinį perversmą, tačiau su būtina išlyga: Hitleris turi likti gyvas. 1938 metų rudenį Vokietijos karinių ir politinių vekėjų regztas valstybės perversmas paprastai vadinamas Halderio sąmokslu. Tuo tarpu tikruoju jo organizatoriumi, techniniu direktoriumi buvo abvero centrinio departamento (administraciniai, finansų ir techniniai reikalai) vadovas Hansas Osteris, vienas iš artimiausių abvero viršininko viceadmirolo Vilhelmo Kanario bendradarbių.

Generolai sąmokslininkai įtarė, kad Londonas ir Paryžius gali būti slapta suteikę Hitleriui laisvę veikti Rytuose ir dėl to nekariaus Vokietijai užpuolus Čekoslovakiją – tokiu atveju Hitlerio nuvertimui nei kariuomenė, nei vokiečių tauta niekaip nepritartų.

Osteris ir Gizevijusas surengė generolų Halderio ir Viclebeno susitikimą su Reicho banko prezidentu Jalmaru Šachtu, kuris buvo laikomas ne tik autoritetingu finansų ekspertu, bet ir dideliu Anglijos politikos žinovu. Hitlerio nedraugas daktaras Šachtas patikino: britai tikrai kariaus!

Osteris, Kanariui pritariant, jau nuo pavasario slapta siuntinėjo savo agentus į Londoną ir kitas sostines, kad šie perspėtų apie Hitlerio kėslus. Sąmokslininkai pranešė į Londoną apie rugsėjo pabaigoje numatytą Čekoslovakijos puolimą ir prašė ministrą pirmininką Nevilą Čemberleną įtikinamai pareikšti Hitleriui, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija pradės karo veiksmus prieš Vokietiją, jeigu ši užpultų Čekoslovakiją.

Perversmas atidedamas

Rugsėjo 12 d. Niurnberge, nacionalsocialistų partijos suvažiavime, Hitleriui pagrasius panaudoti jėgą, jeigu Čekoslovakija taikiai neatiduos Vokietijai Sudetų srities, tenykščiai rudmarškiniai suskubo traukti ginklus ir čekų kariuomenei teko malšinti įsiplieskiantį sukilimą. Sąmokslininkai laukė Hitlerio sugrįžtant į Berlyną ir ketino tą ar rytojaus dieną imtis ryžtingų veiksmų.

Rugsėjo 13-osios vėlų vakarą Vokietijos užsienio reikalų ministerijos sekretoriato vadovas Erichas Kortas generolams pranešė sužinojęs, kad Čemberlenas nedelsiant skrenda susitikti su Hitleriu. Gal jis atvyksta į Berchtesgadeną tam, kad galiausiai įspėtų Hitlerį dėl britų atkirčio, jeigu tas imsis Sudetų krizę spręsti ginklu?

Rugsėjo 15-osios vakare Hitlerio vertėjas Paulius Šmitas (dar vienas sąmokslo bendrininkas) pranešė Kortui Emilį grasinus ginklu atsiimti Sudetų sritį ir Čemberlenui pateikus naujus, aiškiai nepriimtinus reikalavimus. Tai reiškė, kad Hitleris siekia karo. Kortas tuoj pat paskambino Osteriui, ir jie nusprendė daugiau nedelsti. Tačiau pirmiausia, – pasakė Osteris, – reikia sulaukti paukštyčio Berlyno narvelyje.

Hitleris atskrido į sostinę rugsėjo 24-osios vakare, po antro susitikimo su Čemberlenu, dabar jau Godesberge,kur kalbėjo dar griežčiau. Rugsėjo 26 d. Berlyno sporto rūmuose jis pasakė kalbą, kurioje paskelbė, jog užims Sudetų sritį spalio 1 dieną. Rugsėjo 27 d. Hitleris įsakė vermachto smogiamiesiems daliniams užimti pozicijas čekų pasienyje ir būti pasirengusiems veikti rugpjūčio 30 dieną. Didžioji Britanija mobilizavo laivyną (Prancūzija jau buvo mobilizavusi savo rezervą) ir perspėjo Prahą apie gresiantį Vokietijos puolimą. JAV vyriausybė paragino Europoje gyvenančius ar ten laikinai atvykusius amerikiečius grįžti į tėvynę.   

Išaušo rugsėjo 28-oji – juodasis trečiadienis. Iki 14 val. Čekoslovakijos vyriausybė turėjo būti išvedusi savo kariuomenę iš Sudetų srities ir patenkinusi kitus Hitlerio reikalavimus, tačiau Praha neskubėjo vykdyti ultimatumo. Atrodė Europoje tuoj tuoj prasidėsiant karą…

Osteris rytą atnešė Viclebenui išvakarėse gautą Hitlerio laiško Čemberlenui kopiją, su kuria generolas išvyko pas Halderį. Abu priėjo išvadą, kad laiškas parašytas arogantiškai, jame keliami reikalavimai įžeidžia Čemberleną ir tuo Emilis nenumaldomai kursto karą.

Generalinio štabo viršininkas netvėrė įniršiu. Viclebenas pasiūlė jam susitikti su Brauchiču, ką šis ir padarė. Netrukus grižęs iš kariuomenės vado Halderis trynė rankas: Brauchičas irgi pasipiktinęs ir greičiausiai prisidės prie perversmo.

Reicho kanceliarijoje nuo pat ryto pas Hitlerį veržėsi Prancūzijos pasiuntinys, bet kancleris jį priėmė tik po vienuoliktos. Prancūzas pateikė jo vyriausybės išvakarėse parengtą naują Sudetų srities okupavimo planą, kuris leido vokiečiams taikos Europoje vardan atsiriekti gerokai daugiau negu siūlė britai; pasak vertėjo Šmito, Hitleris net nustebo, kaip prancūzo išskleistame žemėlapyje išvydo pažymėtus didelius Čekoslovakijos plotus, kuriuos svarbiausia šios valstybės sąjungininkė dosniai dovanoja Vokietijai.

Artėjant dvyliktai į Reicho kanceliariją atskubėjęs Italijos pasiuntinys pranešė, jog britų vyriausybė paprašiusi senjorą Musolinį būti tarpininku sprendžiant Sudetų klausimą ir dučė su tuo sutikęs. Pasirodė ir Didžiosios Britanijos pasiuntinys su naujausiu ministro pirmininko pareiškimu, kuriame šis tikino Hitlerį galėsiantį pasiekti norima labai greitai ir be karo ir siūlė sukviesti tam skirtą didžiųjų valstybių konferenciją.

Generolai Viclebenas su Halderiu šio kabinete aptarinėjo tuoj prasidėsiančio žygio į Reicho kanceliariją detales, kai jiems pranešė, jog Hitleris priėmė Benito Musolinio pasiūlymą tarpininkauti naujose derybose dėl Sudetų srities. Hitleris nugalėjo nepaleidęs nė vieno šūvio. Sąmokslas neišdegė. Kariuomenė nebūtų stojusi prieš fiurerį, pergalingai žygiuojantį per išsigandusią Europą…

Po Miuncheno konferencijos generolas Viclebenas karčiai guodėsi savo bendraminčiams: Matote, ponai, nelaimingai paikai liaudžiai jis vėl yra „mūsų karštai mylimas vadas“, vienintelis, Dievo siųstasis, o mes… mes viso labo apgailėtina saujelė reakcionierių, nepatenkintų karininkų ir politikų, kurie drįso visų laikų didžiausio politiko aukščiausio triumfo valandą mėtyti akmenis ant jo kelio.

Rugsėjo 30 d. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovai pasirašė susitarimą, kuris netrukus buvo pavadintas Miuncheno sąmokslu. Sudetų sritis ir kiti pasienio rajonai buvo perduoti Vokietijai, kažkiek teko Vengrijai ir Lenkijai. Spalio 5 d. Čekoslovakijos prezidentas Eduardas Bekešas atsistatydino ir paliko šalį. 1939 metų kovo mėnesį Hitleris pavergė visą Čekoslovakiją. Slovakija buvo paskelbta nepriklausoma valstybe, Čekija tapo Vokietijos protektoratu.

Nuotraukoje: Vermachto sausumos pajėgų generalinio štabo viršininkas generolas Francas Halderis.

(Bus tęsinys)

2014.10.06; 02:59  


Prisijunkite prie diskusijos