Teko susipažinti su viena kritiška Šveicarijos laikraščio Neue Zürcher Zeitung publikacija. Omenyje turiu straipsnį, kuriame narpliojama JAV slaptųjų CŽV kalėjimų tema. Teksto autorius kritikuoja Lietuvą dėl to, kad mūsų šalyje daugiau nei dešimt metų veikė amerikiečių žvalgybos kalėjimas. Ne bet koks kalėjimas, o slaptasis, kuriame laikyti terorizmu įtariami asmenys neturin teisės juos ten kalinti. Minėtas laikraštis mus peikia dar ir dėlto, kad mūsų valdžia esą neigia akivaizdžius faktus.
Minėto leidinio žurnalistas Rudolfas Hermanas priekaištauja mums už tai, kad CŽV kalėjimo buvimo faktą mes neigiame net po to, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nustatė, jog slaptasis kalėjimas netoli Vilniaus vis tik nėra išsigalvojimas. R.Hermanas mus gėdina, kad, užuot rimtai išanalizavę padarytus nusižengimus, mes vis tik spyriojamės, ginamės, prieštaraujame. Lietuvos Vyriausybė neva apsimeta esanti kurčia.
Publikacijos autorius įrodinėja, kad dar 2000-aisiais metais netoli Antavilių gyvenvietės prasidėjo statybos. Suprask: kas, ką ir kodėl ten statė, – niekas nežinojo. Prie statybvietės nebuvo jokių informacinių stendų. Įtarimus stiprino ir tai, kad prie paslaptingojo objekto dažnai atvažiuodavo automobiliai tamsintais langais, o namo apsauga dažniausiai kalbėdavo tik angliškai.
Po 15 metų paslaptis, žurnalisto manymu, – išnarpliota. Atkreipkite dėmesį: išnarpliota nepaisant aplinkybės, jog tiesioginių įkalčių nėra! Šiuo konkrečiu atveju užtenka netiesioginių įkalčių? Štai netiesioginiai įkalčiai: nuo 2005 iki 2006 metų prie Antavilių veikė Site Violet – slaptasis CŽV kalėjimas, kuriame kalinti teroristine veikla įtariami asmenys.
Pranešimai, kad slaptieji CŽV kalėjimai veikia ne tik Lietuvoje, bet ir Rumunijoje bei Lenkijoje, karts nuo karto pasirodydavo viešojoje erdvėje nuo 2009 metų. 2018-ųjų metų gegužės mėnesį EŽTT priėmė nuosprendį, jog esama užtektinai įrodymų: Lietuvos ir Rumunijos valdžia žinojo apie jų teritorijose veikiančias slaptąsias CŽV įkalinimo įstaigas, bet nieko nedarė, kad jos nedelsiant būtų uždarytos..
Taigi peršama nuomonė: gali būti, jog šių šalių valdžia sąmoningai užmerkdavo akis į žmogaus teisių pažeidimus. Žurnalistas pabrėžia: EŽTT įpareigojo minėtas valstybes išmokėti šimtatūkstantis sumas ten laikytiems asmenims kaip kompensacijas už jų pažeistas teises.
Lietuva, rašoma leidinyje, šiandien elgiasi kurioziškai: iš pradžių neginčijo teismo sprendimo, paskui, praėjus kelioms dienoms, kardinaliai pakeitė poziciją. Lietuvos Vyriausybė ėmė tvirtinanti, jog ten, Antaviliuose, nebuvo jokio kalėjimo, o tik žvalgybos reikmėms skirtos patalpos, į kurias buvo gabenama nuo pašalinių akių slepiama speciali įranga.
Ir vis dėlto EŽTT praėjusių metų spalio mėnesį atsisakė peržiūrėti Lietuvos ir Rumunijo skundus – paliko galioti nuosprendį. Taigi tiek lietuviai, tiek rumunai privalo sumokėti solidžias sumas ieškinius iškėlusiems asmenims.
Minėtoje publikacijoje taip pat aprašomos aplinkybės, kurios galbūt galėjo priversti Lietuvą paklusti JAV prašymui įkurti CŽV kalėjimą. Teksto autorius pastebi, kad Lietuva tuo metu siekė įsitvirtinti NATO aljanse ir užsitarnauti Vašingtono palankumą. Lietuva tiesiog negalėjo atmesti JAV prašymo, net jei jis buvo neteisėtas. O tai reiškia, kad, siekdama palaikyti kuo geresnius santykius su JAV, Lietuva teoriškai galėjo pro pirštus žiūrėti į pažeidžiamas žmogaus teises. Ir tuo pačiu prarado moralinę teisę dėl žmogaus teisių pažeidimų kritikuoti … Rusiją.
Organizacijos Human Rights Monitoring Institute atstovai tvirtina, kad šia byla niekas Lietuvoje nūnai nenori rimtai užsiimti. Juk po Strasbūro teismo verdikto būtina ne tik sumokėti kompensacijas nukentėjusiems asmenims, bet ir nubausti saviškius, kurie leido įkurti slaptą CŽV kalėjimą ir jame kalinti terorizmu įtariamus asmenis neturint deramų leidimų.
Šveicarijoje pasirodęs rašinys – įdomus. Tačiau norėtųsi išsiaiškinti svarbią aplinkybę: kaip tie asmenys, kurie neva kalėjo slaptame CŽV kalėjime prie Antavilių, susigaudė, kad jie laikomi būtent Lietuvoje? Nejaugi atgabenant į Lietuvą jiems leista dairytis pro lėktuvų, automobilių langus, nejaugi jiems rodyti žemėlapiuose nubraižyti kelionių maršrutai, gatvių užrašai, miestų pavadinimai?
Labai sunku patikėti, jog slaptiems itin slapto kalėjimo kaliniams buvo suteikta teisė žinoti, kur konkrečiai jie kalinami. O jei patys nežinojo, kur uždaryti, tai kas, kaip ir kodėl jiems pašnabždėjo į ausį, esą jie atvežti būtent į vieną iš Baltijos valstybių? Ar tie, kurie kaliniams pakuždėjo Lietuvos vardą, – patikimi liudytojai? O jei tie kuždėtojai – šnabždėtojai būtų užsiminę, jog terorizmu kaltinami vyrai kankinosi specialiame CŽV kalėjime tiesiai po Strasbūro teismu arba Vatikane po Šventojo Tėvo rezidencija, – EŽTT teisėjai būtų patikėję ir tokia abrakadabra?
Istorija, kurią narplioja Neue Zürcher Zeitung leidinys, – labai paini. Tikriausiai ji iškilo į viešumą tik todėl, kad atsirado jėgų, kurios, ilgai svarstydamos, kaip supriešinti JAV su Lietuva (arba atvirkščiai), ir sukurpė slaptųjų CŽV kalėjimų temą. O ką – sunkiai patikrinama, užtat įtikinama. Juolab kad visiems senų seniausiai žinomas europietiškas priešiškumas Amerikai bei europietiškas užsispyrimas suabsoliutinti žmogaus teises visur ir visada.
Todėl šiandien ir turime keistoką situaciją: Strasbūras didžiuojasi didvyriškai išsaugojęs keletą papildomų „žmogaus teisių“, Lietuva ir JAV jaučiasi nepelnytai apspjaudytos, o Rusija, pakišusi Vakarams šią „kiaulę“, slapta džiūgauja…
2019.03.04; 13:00
