Kiek laiko ir kaip Jums sekėsi “tarnauti” anuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje? Kas ir kaip ten dirbo?
Savo nuomonės turėti negalėjai. Tik “pagal partinę liniją”. O su ta linija būdavo didžiausias vargas. Kiekvieną įtartiną straipsnelį nešk Juozui Žiugždai, Kostui Korsakui, Romui Šarmaičiui, kam kitam arba į Centro Komitetą. Nunešu Kazio Ambraso varomas Žiugždai kažkieno apie G.Lukačą. “Kas tas Lukačas?” – “Vengras, revizionistas.” – “Kad jį velniai, nuo savų gali nuplikti, o dar su vengru terliokis. Kur apie jį pasiskaityti?” Arba redaktorius Vacys Reimeris siunčia su Vytauto Svetulaičio straipsniu apie Liudą Girą pas Korsaką. “Kad man atrodo aišku, nežinau, ką Korsakui sakyti.” – “Tau visada viskas aišku, bet kitiems neaišku. Jei nežinai, papasakok jam viską apie Liudą Girą. Ką žinai.”
Nueinu atsiimti. Korsakas nesupranta, ko noriu. Tada pasakoju apie Liudą Girą, o jis, tankiai mirksėdamas už akinių stiklų, klauso. “Buvo kunigų seminarijoje, parašė lietuviškiausius eilėraščius, buvo Lietuvos saugumo viršininkas, pasistatęs kulkosvaidį prie durų miegodavo, bolševikų kalėjime leido laikraštėlį “Raudonoji blakė” su nukryžiuotu Leninu, išaiškino peoviakų sąmokslą, kai smetoniškesni už Smetoną kritikavo, jis garbino Smetoną, susiuostė su žydais, parašė Lietuvoje vienintelis fašistinę poemą “Italia nova” Mussolinio žurnalui, paskui pasidarė komunistas, važiavo pas Staliną, mirdamas pasišaukė kunigą – ar Dievulis man atleis?” – “Nesvarbu, kad jis tai darė, – atsistodamas padavė ranką Korsakas, – svarbu, kad viską darė nuoširdžiai.” Pasakau kvatodamas Reimeriui ir išeinu iš kabineto.
Arba Antanas Poška atneša atsiminimus apie Rabindranatą Tagorę. Palieka ir prapuola. Patinka visiems. “Greičiau duok, – šaukia Reimeris, – numeris dega. Tik sutrumpinti reikia.” Poškos niekur nerandu. Pats trumpinu. Atsiprašau dabar jį už tai. Išeina numeris, berods, dar ir su Vytauto Karaliaus iš anglų kalbos versta Tagorės poezija. Dabar netikrinau, gal poezija ir ne tame numeryje. Visi paskui džiaugiasi, man skambina dėkodami redakcijai.
O pirmadienį iš ryto ateina Antanas Venclova melsvai raudonas ir dvilinkas laiptais užlekia į viršų, nors eidavo oriai, iš lėto, lyg bajoras. Literatūros skyrius buvo žemai, kur dabar rūbinė, o visa redakcija antrame aukšte. Kai pirmadienį kas iš didžiųjų pasirodydavo, sekdavome, kur suks: jeigu į Sąjungą, ramu, jeigu į kairę, bus karšta laikraščiui. “Ko Venclova dvilinkas atlėkė? Gal Kremliuje perversmas?” – klausiau Reimerio. “Bus tau perversmas… Privirei košės su tuo savo Poška ir su tuo savo Tagore.” “Bet juk ir jums patiko.” – “Verčiau būtum visai neatnešęs”, – kalba suraukęs kaktą, nepakeldamas akių nuo braukomo straipsnio. Pasirodo – pažeidėme nuostatus: nejaugi užmiršome, kaip nustatyta rašyti apie didelius žmones. Objektyviai!
Pagal tą partinę liniją kažkur buvo išvežtos ikikarinės knygos iš rašytojų bibliotekos. Vaižganto raštų trisdešimt trys tomai, Vienuolio raštai, Kudirkos jubiliejinis “Varpas”, krūvos knygų. Nelengva būdavo su paleistais iš lagerių arba nemalonėn patekusiais. Siūlydavau, ką atnešdavo patys, jaučiau, kad apie juos suka provokatoriai, dėl to net pas Petrą Vaičiūną nesiryžau nueiti. Pavedimų išsisukinėdavau.
Pavyzdžiui, nutarta kalbinti Putiną, kad parašytų žodį jaunųjų seminaro proga. “Per menkas esu”, – atsakau. Skambina Antanas Jonynas. Klausomės ausis pastatę. “Kai reikia mane paminėti, tai užmirštate, o kai reikia manimi pasinaudoti, tai prisimenate”, – griežtai atsako Putinas. “Tai neparašysite?” – su visokiais atsiprašinėjimais nejaukiai teisinasi Jonynas. “Neparašysiu”. Jonynas lekia pas redaktorių…
Pradėjo, pavyzdžiui, ateidinėti Rapolas Mackonis, matydavau besišnekantį su kokiu rašytoju. Kartą Zakarijas Grigoraitis parodė Aleksiui Churginui “Vakarinėse naujienose” žinutę, kad vienoje bibliotekoje Mackonis pasakojo atsiminimus iš nacių konclagerio apie Balį Sruogą. Churginas – už ragelio: “Nu, draugs Zimanai! Nuo kada fašistus pradėta leisti į bibliotekas? Rašoma. Vakar. “Naujienose”. Patvarkysite? Būtinai patvarkykite.”
Apie Churginą, kaip apie Zimaną, kalbėti vengdavo visi. Teko dalyvauti valdybos posėdyje, kur buvo atmestas jo pareiškimas pripažinti “Don Kichoto” vertimo autorystę jam, o ne Pulgiui Andriušiui. Galutinį žodį tarė liudydamas Teofilis Tilvytis: “Atsimenu, kai Pulgis pabaigė, tai rankraščius kaime pasvėrė bezmėnu. Dvylika svarų – pasakė.” Gyvendamas kaime, vėliau išspausdinau vokiečių ir austrų poetų vertimų. Už garsųjį Hanso Carossa’os eilėraštį “Senas šulinys” Churginas užsiundė saugumą. Redakcija turėjo didelių nemalonumų. O pasirodė, kad jis neteisus. Jis dažnai pralaimėdavo, nors puldavo dažniau.
Maždaug pusę metų svarbiausiame skyriuje dirbau vienas vietoje trijų. Apšauktas, kad nieko nesugebu. Net honorarą už mano parašus po nuotraukomis kai koks sekretorius užsirašydavo sau. Daug žmonių ten dirbo su manimi. Paminėsiu tik rašytojus ir lieteratus: Reimeris, Ambrasas, Juozas Aputis, Eugenijus Matuzevičius, Aleksas Baltrūnas, Juozas Macevičius, Antanas Jonynas, Juozas Požėra, Antanas Bieliauskas, Dautartas, Tatjana Rostovaitė, Jonas Linkevičius, Juozas Kirkila, Zakarijas Grigoraitis, Jonas Mačiulis, Pranas Raščius, Vincas Oškinis, Gražina Mareckaitė.
Kai mano puslapyje vietoje “literatūros kritikas K.Ambrasas” išėjo “literatūros kirtikas”, visi juokėsi, Ambrasas niršo, aš liūdėjau. Kai kitiems atsitiko, kad buvo išspausdinta vietoje “Tarybų Sąjunga” – “Tarbų Sąjunga” ir sunaikintas tiražas, Algimantas Kalinauskas, Antanas Tylenis išlėkė iš darbo, o Kazys Zalensas gavo paskutinį papeikimą. “Paskutinį patepimą”, kaip juokaudavome.
Vienintelį apdovanojimą per savo visą gyvenimą iki Lietuvos nacionalinės premijos gavau Povilo Pukio sekretoriavimo laikais. Jis mėgo pasilinksminti. Kartą Reimeriui su Ambrasu išvykus buvo pavesta jam leisti numerį, tai visa redakcija ūžė smuklėse, išskyrus tris – valytoją Stefą Petravičienę, Mačiulį ir mane. Penktadienį netikėtai išniro Ambrasas pasirašyti spaudai – nė eilutės nesurinkta! Įsiutęs nulėkė į Centro Komitetą. Tas numeris, atrodo, nebuvo išleistas.
Mums trims Ambrasas redakcijoje pakabino pagyrimus “už gerą darbą”, nors kitą dieną Pukys šaukė, kad kalčiausias aš – “redakcijos žiurkė”, nes neduodu “medžiagos”. Kai pasakiau, kad pagyrimas man, o ne jam, pradėjo iršti ir tas, kuris… parašė pagyrimą! Kiek kartų buvo išmestas ir kiek kartų priimtas Kirkila, gal pats galėtų pasakyti. Dėl ko išmesdavo, žinau, bet nežinau, dėl ko priimdavo.
Kartais nelogika nemalonumais raitydavosi kaip dvidešimties aukštų rusiškas keiksmažodis. Pavyzdžiui, buvau dviejuose jaunųjų seminaruose pas Eduardą Mieželaitį. Mudviejų santykiai buvo švelnūs, nes jis pats dar prasitarė, kad mes, jauni ieškotojai, atveriame jiems akis. Atėjęs į valdžią, pasidarė lyg kitas žmogus. Iš jo naujųjų eilėraščių šaipėsi visi, net vėlesnis jo apologetas Ambrasas. Reimeris dažnai atmesdavo, duodavo ir man paskaityti. “Šituos spausdinčiau”, – sakau išrinkęs iš politinio pseudomodernizmo. “Spausdintum, spausdintum.” Mieželaičiui nežinant vienintelis redakcijoje ginu jo eilėraščius, prisidarydamas už tai dar daugiau nemalonumų, o Mieželaitis nežinia dėl ko mane puola, padarydamas dar didesnių nemalonumų.
Prieš mane dirbęs prozininkas Antanas Pakalnis tą laikraštį vadino paperėtgalvių kontora. Anot jo, kol tik jis bus, tol toks ir bus. Prie visų valdžių. Dažnai ateidavo į redakciją įsilinksminęs ir klausdavo Reimerio: “Kas gero paperėtgalvių kontoroje?”
O vis tiek ir tų dienų atsiminimai atrodo skaistūs…
Nuotraukoje: poetas Jonas Juškaitis.
(Iš pokalbio su Gražina Ramoškaite “Metuose”, 1991m. “Lyra ant gluosnio. Straipsniai, pokalbiai ir kita”, Aidai, 1998).
2012.04.28
