Sekmadieniniai pamąstymai. Apie iracionalią drąsą


Print

Ar skaitėte žurnale „IQ“ liepos mėnesio numeryje paskelbtą Tomo Janeliūno publikaciją „Baimė visada iracionali“? Švelniai tariant, – keistas tekstas. O jei tektų vertinti atidžiau, priekabiau, – visiškai nepriimtinas. Mano supratimu, minėtą rašinį būtų lengva priskirti prie lietuvius menkinančių, žeminančių, nepilnavertiškumo kompleksą peršančių tekstų. Kodėl susidariau tokį įspūdį?

Žvelgiant „IQ“ politikos redaktoriaus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Janeliūno akimis, mes, lietuviai, nieko nesuprantame, nesugebame, nepajėgiame. Regis, esame didžiausi nevykėliai.

XXX

„Lietuva apskritai svetimšalių integracijos srityje yra ne šiaip pradinukė, o visiška beraštė. Mes neturime jokios patirties, kaip elgtis su didesnėmis grupėmis atvykėlių“. Taip rašo ponas Janeliūnas. Bet leiskite paklausti, o kam mums ši patirtis reikalinga? Kodėl šioje srityje būtinai privalome tapti profesionalais? Juk esama viena iš neskaitlingiausių tautų pasaulyje, teturinti mažytį žemės lopinėlį prie Baltijos jūros. Beje, paskutinieji keli šimtai metų istorijos byloja, jog esame dar ir asimiliacijoms bei svetimųjų įtakoms neatspari tauta.

Tad ar galima lietuvių nenorą ištirpti svetimųjų jūroje vaizduoti kaip „iracionalią baimę“? Man atrodo, kad ši baimė vos tris milijonus žmonių teturinčiai Lietuvai – natūrali. Tai – sveikas savisaugos instinktas. Juolab kad puikiai žinome, kaip sparčiai lietuviai tirpsta Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrado srityje, o dabar dar – ir Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ar Ispanijoje.

Be kita ko, sekdamas ginčus, kiek Lietuvai dera priglausti pabėgėlių iš Afrikos, norėčiau prisiminti, kaip Lietuva prieš maždaug 10 – 15 metų labai nenoriai, priešiškai ir šaltai priimdavo pabėgėlius iš Čečėnijos. 1994 – 1995 metais savo akimis teko regėti, kaip Rusija barbariškai puolė apie nepriklausomybę svajojusius čečėnus Grozne, o paskui, sugrįžęs į Lietuvą, ne sykį lankiau Ruklos ir Pabradės pabėgėlių centruose priglaustas čečėnų moteris, vaikus ir jaunuolius.

Čečėnų pabėgėliams mūsų pagalbos, užuojautos ir žmogiško supratimo verkiant reikėjo. Skaičiuojant pragmatiškai, jie nekėlė mums jokio pavojaus. Juk čečėnų – tris kartus mažiau nei lietuvių. Maždaug milijonas. Net jei ir visus būtume priglaudę, vis tiek išliktume dauguma. Tačiau čečėnų pabėgėliai mums tuomet niekaip neįtiko: mes jų stengėmės neįsileisti, ieškodavome menkiausio preteksto grąžinti Rusijai, bausdavome už menkiausią nusižengimą, piktinomės, kad nevalgo kiaulienos, kad turi išsiugdę ryškų savigarbos, išdidumo jausmą…

Suprasti, kodėl atšiauriai bendravome su išsigelbėjimo Vakaruose ieškančiais čečėnais, – nesunku. Lietuva bijojo Rusijos keršto. Rusija siekė bet kokia kaina susigrąžinti visus Džocharo Dudajevo šalininkus, visus nepriklausomybės kovų dalyvius. Štai tikroji ir pagrindinė mūsų santūrios laikysenos priežastis.

O ir Europos Sąjunga anuomet mums neprikaištavo dėl antihumaniško elgesio su čečėnų nelaimėliais, nes taip pat drebino kinkas, siekdama išvengti Rusijos pykčio. Lietuviškoje spaudoje tuomet neaptikdavau tekstų, kurių autoriai priekaištautų Lietuvai dėl neraštingumo svetimšalių integracijos srityje.

Kas nūnai pasikeitė, kad staiga puolėme patys sau priekaištauti, jog neturime patirties priglaudžiant pabėgėlius? Bent jau dvigubi standartai – akivaizdūs. Čečėnų pabėgėlių ašaros mažiau vertingos už pabėgėlių iš Afrikos ašaras? Šios dėmės jau niekad nenusiplausime.

Tačiau esama ir kur kas pavojingesnių aplinkybių nei moraliniai svarstymai. Bet kokie bandymai priglausti Afrikos pabėgėlius – beprasmiai. Visų afrikiečių ES nepajėgs priglausti net ir labai norėdama. Be to, europinės kvotos – dar ir žalingos. Jos skatina Afrikos žmonių gabenimo į Vakarus verslą. Vaizdžiai tariant, kuo daugiau pabėgėlių priglausime, tuo labiau remsime žmonių gabenimu užsiimančią mafiją.

Tad kai IQ žurnalo politikos redaktorius Janeliūnas tarsi apgailestaudamas tvirtina, jog mes svetimšalių integracijos srityje neturime jokios patirties, aš norėčiau sakyti, jog labai gerai, kad neturime tokios patirties. Geriau būtų, jei išvengtume šios patirties.

XXX

O čia – dar vienas „perliukas“ iš pono Janeliūno IQ žurnale pasirodžiusios publikacijos „Baimė visada iracionali“. Ponas Janeliūnas rašo: „Turime pripažinti, jog nesugebame net besąlygiškai priimti pačios Lietuvos piliečių ir jais rūpintis, net jei jie nėra lietuvių kilmės. Pastarosiomis savaitėmis vėl kilo diskusijų dėl nelemtų trijų raidžių, kurias būtų leista įrašyti į lietuviškus pasus. Vyksta didžiuliai ginčai dėl popiergalių, lyg Franzo Kafkos sukurtose absurdo scenose. Iki šiol Lietuvoje daug kam svarbesni popieriai nei žmogaus gerovė ir savigarba“.

Pirmiausia glumina, kad gausią ir autoritetingą redakcinę kolegiją turinčiame žurnale oficialūs lietuviški dokumentai paniekinančiai vadinami popiergaliais bei popieriais. Tai laikraštis, žurnalas, tualetinis popierius gali būti popiergaliu. O žmogus, gerbiantis Lietuvos valstybę, neturėtų Lietuvos Respublikos paso ir oficialių Lietuvos Respublikos dokumentų vadinti nei popieriais, nei popiergaliais. Įdomu, kokią potekstę redakcinės kolegijos nariai Vytauto Didžiojo universiteto prof. Egidijus Aleksandravičius bei filosofas, VDU prof. Leonidas Donskis įžvelgia šiuose pono Janeliūno posakiuose? Nieko smerktino?

Kita vertus, iš kur ponas Janeliūnas žino, jog Lietuvos lenkai niekaip negali išsiversti be tų „trijų nelemtų raidžių“? Įdomu, kiek kartų ponas Janeliūnas yra lankęsis Šalčininkuose, Nemenčinėje ar Rastinėnuose? Ar jis turėjo nuoširdžių, neoficialių pokalbių su Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyvenančiais lenkais bei lietuviais? Jei būtų turėjęs tokių pokalbių, man regis, turėtų suprasti – situacija nūnai nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš šono.

Šių eilučių autoriui maždaug prieš 15 – 20 metų ne sykį teko viešėti Šalčininkuose, ypač kai šiame miestelyje buvo rengiamos įspūdingos Lietuvos kariuomenės šventės. Tarp Šalčininkų lenkų praleistos dienos anuomet leido susidaryti nuomonę, kad šie žmonės išties save laiko tikrais Lietuvos piliečiais ir Lietuvos patriotais. Šnekučiuojantis su Šalčininkų lenkais buvo malonu patirti: lietuvių kalba jiems nėra užsienio kalba, jie siekia išmokt kuo geriau šnekėt lietuviškai. Jei tuomet kuris nors būtų pareikalavęs, jog lietuviškoji abėcėlė įsileistų tris lenkiškas raides, – tokio šnekoriaus niekas nebūtų supratęs. Bet tai, pabrėžiu, buvo laikai, kai Lietuvos švietimo sistemai ir konkrečiai šiam regionui didelę įtaką turėjo kalbininkas akademikas Zigmas Zinkevičius.

Kai akademikas Zinkevičius buvo išstumtas iš Švietimo ir mokslo miniserijos vadovo posto, padėtis ėmė keistis į blogąją pusę. Šiandien pagarbos lietuvių kalbai minėtame regione – žymiai mažiau. Todėl ir norėtųsi sužinoti, ar straipsnio „Baimė visada iracionali“ autorius skaitė Zinkevičiaus veikalus, kuriuose akademikas smulkiai papasakojo, kas, kaip ir kodėl jį išstūmė iš ŠMM ir ėmė Šalčininkų ir Vilniaus rajonų lenkams piršti antilietuviškas nuotaikas. Esą jie yra greičiau Lenkijos nei Lietuvos lenkai, todėl lietuvių kalba jiems vargu ar reikalinga.

Galų gale ar straipsnio „Baimė visada iracionali“ autorius susipažino su Ryšardo Maceikianeco straipsniais, kuriuose šis Lietuvos lenkas pateikia savąją versija, kodėl Šaltininkų ir Vilniaus rajonų lenkams nūnai dirbtinai peršamos antilietuviškos nuotaikos, kodėl lenkų moksleiviai nestudijuoja pagarbiai apie Lietuvą rašiusių lenkų rašytojų ir poetų veikalų, kodėl prarado norą kuo geriau išmokti lietuvių kalbą, kodėl nuo jų slepiami veikalai, pasakojantys, kaip Lenkija buvo okupavusi Vilniaus kraštą ir bjauriai elgėsi su lietuviais? Jei neskaitė – tai kodėl neskaitė prieš darydamas apibendrinančias išvadas 9000 egz. turinčiame žurnale? O jei skaitė, nejaugi Maceikianeco versijose nepamatė nė kruopelytės tiesos?

Beje, su antilietuviškomis nuotaikomis Vilniaus ir Šalčininkų regione teko neseniai susidurti akis į akį. Ir ne vieną sykį, skirtingose vietovėse. Tiesiog keli lietuviai verslininkai buvo pasikvietę kaip liudininką dalyvauti susitikimuose su šio krašto lenkais. Ko tik neišgirdau ! Baugino, kad nedrįsčiau skelbti videoreportažo, mat keli įsiaudrinę lenkai kalbėjo per daug atvirai, atskleisdami visas kortas (Lietuva iš Lenkijos atėmė Vilniaus kraštą), perspėjo daugiau nebekelti kojos į „lenkų žemes“, net grasino, jog pasiskųs Lenkijos televizijai… Gal ponas Janeliūnas norėtų asmeniškai dalyvauti tokiuose susitikimuose? Tada lengviau būtų suprasti – trys lenkiškos raidės byloja apie kur kas gilesnius procesus nei „lietuviška nepagarba savo piliečiams“. Ar tik mes nedarome milžiniškos klaidos apsimesdami, jog nematome tikrųjų poteksčių?

Dabar gi Janeliūnas savo tekste brėžia štai tokias išvadas: „Visų pirma, derėtų išmokti išnaikinti mūsų viduje slypinčias baimes ir pradėti žiūrėti į šalia gyvenantį lenką ar rusą kaip į kaimyną, o ne kaip į priešą“.

Be abejo, baimė – iracionali. Didelė baimė trukdo mąstyti ir priimti teisingus sprendimus. Bet per didelė drąsa – taip pat kvaila. Mano gyvenimiška patirtis neleidžia būti tokiam drąsiam kaip ponas Janeliūnas. Tie lenkai, su kuriais prieš metus ar dvejis teko akis į akį sėdėti prie vieno derybų stalo bei klausytis jų kalbų, nesijautė esą Lietuvos piliečiais. Formaliai – taip. Tačiau daugelis elgesio niuansų bylojo, kad jie mano esą Lenkijos piliečiais. Ir ne aš, o jie į mane žiūrėjo jei ne kaip į mirtiną priešą, tai bent jau su didele priešiškumo doze.

Taip pat negaliu labai drąsiai bendrauti ir su Lietuvos rusais. Kiek jų pastaraisiais metais rinkosi prie Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje ir be užuolankų pasmerkė bent jau Vladimiro Putino agresiją prieš Gruziją ir Ukrainą?

Nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

2015.07.12; 12:16


Prisijunkite prie diskusijos