Sekmadieniniai pamąstymai. Kaip padėti Vidmantui iš Užpelių kaimo?

Portalo Slaptai.lt redakcija viešėjo Žemaitijoje – prie pat Rietavo esančiame Užpelių kaime. Svečiavomės pas šio kaimo gyventoją Vidmantą Steponavičių. Kodėl būtent pas jį? Tai – labai liūdna istorija. Istorija, kuri tikriausiai jau nebegali turėti laimingos pabaigos. Daugelis lietuviškosios Temidės sprendimų – įsiteisėję. 

Ir vis dėlto skaudu, jei nėra teisinių galimybių dar sykį atidžiai pažvelgti į Užpelių kaimo ūkininko Vidmanto skundus „dėl dešimtmečiais neatgaunamos protėvių žemės“. Bent jau smalsumo sumetimais norėtųsi išsiaiškinti, ar tikrai žemėtvarkininkai kadaise padarė absoliučiai viską, ką privalėjo padaryti? Nejaugi tai, ką portalui Slaptai.lt į filmavimo kamerą papasakojo V.Steponavičius, o prieš keletą metų – ir jo sesuo Vanda Makarienė, – vien išsigalojimai? Ten nėra nė kruopelytės tiesos?

Drįstame manyti, jog įvykiai galėjo susiklostyti kiek kitaip, jei Vidmantą ir jo seserį Vandą dar 1993-aisiais kas nors būtų paprotinęs ieškoti rimtų advokatų. Šiems dviems Rietavo krašto žmonėms labai trūko pigiai, bet nuoširdžiai trokštančių padėti teisininkų – lydinčių į kiekvieną susitikimą su žemėtvarkininkais, koreguojančių kiekvieną teismo salėje ištartą žodį.

Tačiau Vidmantui ir Vandai niekas nepaaiškino, kokiomis žaidimo taisyklėmis privalu vadovautis siekiant susigrąžinti nekilnojamąjį senelių ir tėvų turtą. Jie nesuprato, jog, pradėję ieškoti teisių į nekilnojamąjį turtą, pateko į padidinto pavojingumo teritoriją, kurioje dažnusyk galioja vien džiunglių įstatymai: kas stipresnis, tas – teisesnis.

Neturėdami aukštojo išsilavinimo jie, regis, naiviai manė, jog pakenčiamai susigaudo teisinėse vingrybėse, jog sugeba gintis ir be profesionalių teisininkų paramos. Galų gale jie, matyt, vylėsi, jog jei Lietuva yra civilizuota, teisinė, demokratinė valstybė, tai ir teisybė čia privalo triumfuoti. Blogiausiu atveju esą parašys skundą prezidentei, surengs piketą prie Seimo ar pasiskųs Strasbūro Žmogaus teisių teismui…

O jei ir būtų supratę, jog teisininkų ieškoti reikia ne tuomet, kai teisėjas išeina rašyti nuosprendžio, o kur kas anksčiau, dar neprasidėjus „bylos nagrinėjimui iš esmės“, sunku įsivaizduoti, kaip jiems būtų tai pavykę padaryti. Advokatai mūsų šalyje brangiai kaštuoja. Jeigu esame nuoširdūs, privalome pripažinti, jog profesionalių ir principingų teisininkų paslaugos Lietuvoje įkandamos … tik ne tokiems bėdžiams kaip Vanda ir Vidmantas.

Ši aplinkybė Lietuvai nedaro garbės. Beje, dėl to labiausiai kalta pati Lietuvos valstybė, įvairiausių mokesčių pavidalu iš advokatų atimanti beveik pusę jų uždarbio. Suskaičiavus, kiek advokatams lieka grynųjų pinigų po mokesčių atseikėjimo į valstybės biudžetą, būsime priversti konstatuoti, jog advokatų uždarbiai nėra milžiniški. Juos dalinkime maždaug per pusę, ir matysime realius advokatų uždarbius.

Žodžiu, profesionalių advokatų paslaugomis naudojasi tik tie, kurie turi pinigų. O Vanda ir Vidmantas nepriskirtini nei turtuoliams, nei pasiturintiems. Todėl meluotume, jei įrodinėtume, esą brolis ir sesuo turėjo teisę į profesionalią gynybą. Formaliai – turėjo. Realiai – ne.

Esama ir daugiau niuansų, bylojančių, jog Vanda ir Vidmantas vargu ar galėjo pasinaudoti profesionalia gynyba. Pirma, kaip ir advokatų pagalbos ieškantieji renkasi advokatus, taip ir advokatai sutinka ginti toli gražu ne pirmą pasitaikiusįjį. Advokatai turį savo interesų. Pavyzdžiui, ieško bylų, kurių metu galėtų tapti dar labiau žinomi.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ginant net Žemaitijoje mažai kam žinomo Užpelių kaimo gyventoją V.Steponavičių tikrai neišgarsėsi. Užpelių kaime ūkininkauti bandantis vyriškis – jokia įžymybė. Nei politikas, nei verslininkas, be kita ko, neturintis nei žinomų giminių, nei garsių bičiulių. Neturintis net žurnalistų, kurie sutiktų gilintis į painius teisminius ginčus. Kas entuziastingai imsis tokios „skandalingos“ bylos? Tik pamanyk, kažkur Žemaitijos užkampyje vyriškis su žemėtvarkininkais ir kaimynais pykstasi dėl neatgaunamos žemės sklypo! Kiek tokių istorijų visoje Lietuvoje?

Antra, siekdami profesionalios gynybos tiek Vanda, tiek ir Vidmantas privalėjo dairytis ne vietinių advokatų pagalbos. Maži miestai turi savąjį braižą. Čia vieni kitus pažįsta, vieni su kitais susiję arba darbo, arba giminystės, arba pomėgių saitais. Tokia mažų miestelių specifika. Šios specifikos neįmanoma išvengti, apeiti, pamiršti. Tad vardan šventos ramybės geriau samdytis ne vietinį advokatą. 

Bet jei ieškai teisės žinovo svetur, privalai pripažinti, jog kaštai bus dar didesni, nei samdant vietinį advokatą. Kelionės išlaidos – neišvengiamos. O kai kada – neišvengiamos ir nakvynės išlaidos. Ar V.Makarienei ir V.Steponavičiui tokia finansinė našta pakeliama? Galų gale koks sostinės advokatas būtų ėmęsis vietinės reikšmės bylos Rietavo krašte?

Sakot, brolis ir sesuo galėjo pasinaudoti iš valstybės biudžeto apmokamų advokatų paslaugomis? Bet kokia nauda iš tokių advokatų, jei valstybė jiems atseikėja labai mažą atlygį ir, be kita ko, net vėluoja tuos menkučius honorarus mokėti laiku?

Portalo Slaptai.lt žurnalistams teko stebėti Vilniaus Apygardos teisme nagrinėjamą narkotikų platinimo bylą. Toje byloje būta daug kaltinamųjų. Todėl į teismo posėdžių salę susirinkdavo ir gausus būrys advokatų. Bet daug narkotikų platinimu Vilniaus mieste kaltintų jaunuolių teturėjo būtent valstybės samdomus advokatus. Iš šalies žvelgiant buvo akivaizdu, jog maždaug pusei tokios rūšies advokatų jų ginamųjų likimas ne itin rūpi. Jei ir rūpėjo – tik minimaliai. Posakis „valstybė apsimeta, kad mums moka, o mes apsimetame, kad giname“, – ne iš piršto laužtas.

Todėl kai teisėjas ar tardytojas pareiškia, jog kaltinamasis ar įtariamasis turi galimybę pasinaudoti nemokama teisine paslauga, jis pasako ne visą tiesą. Ištaręs tokius žodžius teisėjas ar tardytojas turėtų būtinai pridurti, jog ši paslauga – nebūtinai kokybiška.  

XXX

Kur lemtingoji Vandos ir Vidmanto klaida? Lemtingą klaidą dvyniai, matyt, bus padarę tądie­n, kai vals­ty­bės kont­ro­lie­rių sprendimu į Už­pe­lius at­vy­ko tuo­me­ti­niai Tel­šių ap­skri­ties že­mės ūkio de­par­ta­men­to ir Plun­gės bei Rie­ta­vo že­mėt­var­kos sky­riaus specialistai. Pareigūnai dar sykį tikrino, ar nė­ra pa­žeis­tos V. Ma­ka­rie­nės ir V. Ste­po­na­vi­čiaus skly­pų ri­bos. Žodžiu, aiškinosi, ar nė­ra sa­va­va­liš­ko že­mės už­gro­bi­mo fak­tų.

Šis patikrinimas buvo ypatingas – jį stebėjo net Rie­ta­vo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nas. Kodėl žemėtvarkininkai pagalbon pasitelkė policijos atstovą? Laikraštyje „Žemaitis“ rašoma (omenyje turimas Marijos Gricuk straipsnis „Brolis ir sesuo kaltinami šmeižtu“, pasirodęs 2011.04.05), jog žemėtvarkininkai, nujausdami galimas konfliktines situacijas, pasirūpino apsauga.

Minėtoje publikacijoje, be kita ko, pabrėžiama: „… įvy­kio vie­to­je tos die­nos po­pie­tę bu­vu­sių po­li­ci­jos pa­rei­gū­no bei že­mėt­var­ki­nin­kų at­žvil­giu iš pat pra­džių bro­lis ir se­suo bu­vo nu­si­tei­kę prie­šiš­kai – ne tik prieš kai­my­nę, bet ir prieš juos. Teis­me liu­dy­to­jai tvir­ti­no gir­dė­ję, kaip tai bro­lis, tai se­suo kaimynę va­di­no afe­ris­te, žemg­ro­be, strip­ti­zo šokėja…“.

Nemalonumų po to patikrinimo ilgai laukti neteko. Brolis ir sesuo privataus kaltinimo tvarka buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl kaimynės šmeižto ir įžeidimo. Koks buvo Plungės apylinkės teismo sprendimas, – lengva numanyti. Visi be išimties liudijo prieš Vandą ir Vidmantą. Plungės apylinkės teismo teisėjas kaimynę negražiais žodžiais apibūdinusius brolį ir seserį nubaudė piniginėmis baudomis. O Klaipėdos apygardos teismas paliko galioti Plungės teismo verdiktą.

Kokia šios privataus kaltinimo tvarka iškeltos baudžiamosios bylos vertė? Vanda ir Vidmantas priversti keleriems metams „pamiršti“ žemės susigrąžinimo reikalus. O sulaukus piniginių baudų jiems tapo dar kebliau ieškoti savosios tiesos. Ir dėl finansų stygiaus, ir dėl to, kad oficialiai paženklinti kaip „sunkiai sugyvenamo charakterio žmonės“.

Ar portalas Slaptai.lt turi teisę abejoti liudytojų, jog Vanda ir Vidmantas užgauliojo kaimynę, parodymais? Ne, tokios teisės niekas nesuteikė (nors ir Vanda, ir Vidmantas, duodami interviu, tvirtino nieko nei šmeižę, nei užgaulioję). Ir vis dėlto mažytį niuansą čia galima įžvelgti.

Jei būtume preciziškai tikslūs, lemtingasis patikrinimas, atnešęs žemės padalijimo reikalais nepatenkintiems V.Makarienei ir V.Steponavičiui teistumą, galėjo būti ir atidėtas. Mat Vanda ir Vidmantas tąsyk neturėjo savų atstovų. Jiems tikriausiai nė į galvą nešovė mintis, jog visų konfliktinių situacijų metu patartina turėti ne tik advokatą, kuris pakuždėtų, kokį žodį galima ištarti, o kokio – ne, bet ir, sakykim, žurnalistą, kuris fiksuotų ginčo dalyvių pokalbius. Tokia apsauga ypač praverčia pelninguose ginčuose – kai sprendžiamas likimas, kam atiteks gabalas derlingos žemės ar brandaus miško.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jei reikalaujame absoliutaus padorumo iš V.Makarienės ir V.Steponavičiaus, reikalaukime jo ir iš savęs. Kodėl Tel­šių, Plun­gės bei Rie­ta­vo specialistai nepasiūlė atidėti apžiūros, kol brolis ir sesuo neatsives savų atstovų? Ar policijos pareigūnas aiškiai perspėjo brolį ir seserį, jog viskas, ką jie pasakys, gali būti panaudota prieš juos pačius? Ar policijos pareigūnas smulkiai paaiškino, jog Lietuvoje nūnai galioja drastiškas įstatymas, suteikiantis galimybę solidžiomis piniginėmis baudomis nuteisti kiekvieną, apie oponentą ištarusį bent kiek piktesnį žodį?

Galų gale ar policijos pareigūnas akcentavo, jog tokio drastiško įstatymo dėl šmeižto ir įžeidimo, kokį priėmusi Lietuva, neturi nė viena demokratinė Europos Sąjungos valstybė (išskyrus kelias išimtis)?

O jeigu brolis su seserimi nesusivaldę ir prišnekėjo dalykų, kurių nederėjo ištarti net labiausiai supykus, kodėl mes, smerkdami juos, tokie keršingi? Ar Plungės rajono teismas, nuteisdamas Vidmantą tegul ir ne itin didele pinigine bauda už šmeižtą ir įžeidimą, nepastebėjo, jog šis vyras ir norėdamas niekam negali sukelti net minimalaus pavojaus?

Pirma – labai žemo ūgio. Antra – šlubčioja. Trečia – gyvena iš invalidumo pensijos. Nejaugi Plungės rajono teismo teisėjas (dabar jis tapo į naujas, modernias patalpas persikėlusio teismo pirmininku) neturėjo teisės atlaidžiau pažvelgti į Vidmanto „šmeižimo ir įžeidimo nuodėmę“? Juk Užpelių kaime gyvenantis vyriškis turi akivaizdžią fizinę negalią. Todėl nieko stebėtino ar keisto, jei – per daug jautrus. Civilizuotose visuomenėse negalią turintiems žmonėms daug kas atleidžiama…

O kam, sakykit, reikėjo Vandos pavardę įrašyti į oficialų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato tinklapio skiltį „Ieškomi asmenys, galimai įvykdę nusikalstamas veikas“? Toji moteriškė – išties pati didžiausia Rietavo nusikaltėlė? Pasijutome švaresni, skaistesni, gražesni, kai V.Makarienė, remiantis brolio žodžiais, buvo priversta palikti Lietuvą? Be kita ko, mes išskyrėme vienas be kito nieko artimesnio neturinčius brolį ir seserį dvynius…

XXX

Portalui slaptai.lt keista kai kurių leidinių, aprašiusių Vandos ir Vidmanto istoriją, pozicija. Akivaizdžiai nedraugiška arba bent jau šaltai objektyvi. Kai kurie publikacijų pavadinimai ir antraštės kategoriški: „Brolis ir sesuo kaltinami šmeižimu“, „Badautoja šantažuoja Prezidentūrą“, „Prezidentas turi parūpinti jai invalidumo grupę“, „Šmeižtu kaltinami užpeliškiai pyko ir ant žiniasklaidos“, „Makarienė yra tiesiog šantažuotoja, ieškanti žiniasklaidos ir įvairių tarnybų dėmesio“…

Kokią nuomonę galima susidaryti perskaičius tokio pobūdžio publikacijas?

XXX

Tik vienas straipsnis, mūsų nuomone, leidžia įtarti esant gilesnius šio konflikto klodus. „Neseniai Plungės rajono gyventoja Vanda Makarienė papasakojo savo graudžią istoriją, kaip siekė atgauti senelių žemę. Jai teisėtai priklausančią žemę ir mišką jau išsidalijo kiti, tarp jų ir buvęs kolchozo agronomas, kuris, griuvus šiems pasaulinio garso „pažangiausiems“ kūriniams, buvo labai svarbus žmogus – matavo sklypus. Moteris rašė ir teberašo pareiškimus į visas instancijas dėl žemės atgavimo. Tik kas iš to, visi jos skundai grįžta į tas pačias žinybas, iš kurių V.Makarienė jau septynerius metus girdi tiktai patyčias ir net atvirai sakomus „pamokymus“: neturi pinigų, tai rašyk nerašiusi, nieko nelaimėsi“. 

Ši ištrauka – iš Petro Katino publikacijos „Po dviveidiškumo ženklu“, 2003-ųjų kovo 21-ąją pasirodžiusios laikraštyje „XXI amžius“.

Tad galbūt vienintelė Vandos ir Vidmanto kaltė, kad jie nepuolė ginti savo teisių į žemę tuomet, kai ją pirmąjį sykį matavo „buvę kolchozo vadovai“? Po pirmojo skaičiavimo, žinoma, sunku vėliau ką nors ištaisyti ar pataisyti.

XXX

Iki šiol akyse stovi Vidmanto trobelė. Be elektros, be sandarių langų, be vandens. Sunku patikėti, jog šis lietuvis XXI amžiaus sulaukusioje Lietuvoje priverstas gyventi be minimaliausių patogumų. Ypač šiurpu įsivaizduoti, kaip Vidmantas kenčia gūdžiais žiemos vakarais. Juk žiemą, ypač kai spaudžia šaltukas ir pučia stiprus vėjas, jo paties rankomis sukaltoje bakužėje tvyro minusinė temperatūra. Jis tokiomis sąlygomis gyvena jau daug metų. Kiek dar gyvens – niekas nežino.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bet Vidmantui iš Užpelių kaimo labiausiai širdį sopa ne dėl buitinių nepatogumų. Jis jau užsigrūdino. Net ir didžiausi speigai nebebaisūs. Jam skaudžiausia, kad iki šiol gyvena tarsi ne savoje žemėje.

O lietuviškoji Temidė, ironiškai kalbant, tegul džiūgauja: pagaliau sutramdyti du „pavojingi Rietavo krašto recidyvistai“.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vidmantas Steponavičius iš Užpelių kaimo ir jo vargana trobelė.

2014.06.29; 05:59