Sekmadieniniai pamąstymai. Kas po kelerių metų pakeis Dalią Grybauskaitę?


Print

Lietuvai neabejotinai pasisekė. Valstybė turi tvirtą, principingą vadovą. Dalios Grybauskaitės nepavadinsi bloga prezidente. Tai akivaizdu net D.Grybauskaitės kritikams, nors jie ir apsimeta nematą prezidentės nuopelnų.

Pagyrimų verta vien Prezidentės drąsa Rusiją pavadinus teroristinės valstybės požymių turinčia valstybe! Taip atvirai rėžti karčią tiesą į akis mažai kas iš Europos Sąjungos lyderių tedrįsta. Juolab kad Vladimiras Putinas – keršingas. Kremliaus diktatorius medžioja visus savo aršesnius priešininkus. Prisiminkime į Vakarus pabėgusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos arba karą Čečėnijoje kritikavusios žurnalistės Anos Politkovskajos tragiškus likimus. Todėl D.Grybauskaitė – dar ir drąsi prezidentė.

Ir nereikia ironiškai šaipytis, esą nuolat kritikuodami Rusiją tik bėdos prisišauksime, o naudos neturėsime jokios. Aštrūs pareiškimai turi vertę. Atviri Lietuvos pastebėjimai dėl „teroristinių požymių“ verčia bent retsykiais pritilti Europos Sąjungos valstybes, kurios linkusios begėdiškai flirtuoti su Vladimiru Putinu.

Todėl reikėtų pritarti Rytų Europos studijų centro analitiko Mariaus Laurinavičiaus pastebėjimams, jog vien aštrių pareiškimų veiksmingai Lietuvos užsienio politikai, žinoma, neužtenka, tačiau tokie pareiškimai reikalingi, nes kuo garsiau ir atkakliau ginsime savo poziciją, tuo didesnė tikimybė, jog ir nuolaidžiauti Kremliui linkusios ES valstybės ims labiau skaitytis su Rusijos karinės agresijos bijančios Lietuvos interesais.

Juk Briuselis vis tik jaučiasi nepatogiai, kai aukščiausio rango Lietuvos pareigūnai Kremlių apibūdina kaip karo nusikaltėlių irštvą, o jie, Briuselio ponai, tuo pačiu svarsto, kokiais principais vadovaujantis būtų galima atšaukti Kremliui taikomas ekonomines sankcijas, pigiai pirkti iš Rusijos dujas ar Rusijos karo mašinai brangiai parduoti „Mistralius“.

Girdėdamas karčią lietuvišką tiesą Briuselis negali jaustis oriai. Turėdamas aibes trūkumų jis vis tik siekia visiems priimtinų sutarimų. Oficialusis Briuselis trokšta ne tik gražiai atrodyti. Jis nuoširdžiai siekia elgtis civilizuotai, demokratiškai. Kad ne visuomet įmanoma surasti visus tenkinančių susitarimų, – tai irgi tiesa. Bet ES vadovybei karts nuo karto būtinas šaltas dušas, verčiantis prisiminti ir pagrįstą Baltijos valstybių nerimą dėl chuliganiško Rusijos elgesio. Todėl D.Grybauskaitės aštri retorika – suprantama ir pagirtina.

O štai pritarti politologijos profesoriui Laurui Bieliniui, žurnale „Savaitė“ tvirtinančiam, esą „ne visada yra aiški mūsų šalies strategija“, – keblu. Prof. L.Bielinis apgailestauja, kad „už užsienio politiką atsakingos institucijos, ypač Prezidentūra, mažai aiškina, komentuoja savo sprendimus ir veiksmus. Gerų santykių palaikymo diskursas Lietuvoje yra apleistas“.

Leiskite nusistebėti, kam gi iš mūsų nesuprantama, kodėl Lietuva neturi gerų santykių su Rusija? Politologijos profesoriui tikrai keblu suprasti, kodėl padoriai, garbingai ir civilizuotai elgtis trokštanti Lietuva negali bičiuliautis su kriminalinio nusikalstamo režimo valdomu Kremliumi?! Štai Rytų Europos studijų centro analitikui ekspertui M.Laurinavičiui, šiandieninę Kremliaus valdžią atvirai  vadinančiam kriminaliniu, nusikalstamu režimu, – aišku. O politologijos profesoriui keblu susigaudyti, kodėl valstybės lyderis negali rasti draugiškos šnekos su mafijos vadovu?   

Žurnale „Savaitė“ prof. L.Bielinis dar tvirtina: „Taip, mes sugadinome santykius su Lenkija, bet kodėl taip nutiko? Tai tik vienas iš klausimų, į kuriuos valdžia privalo atsakyti aiškiai ir suprantamai“.

Ne mes pykomės su Lenkija, o Lenkija mus terorizavo, bandydama su mumis elgtis ne kaip su kolege, partnere ar kaimyne, o kaip su pagarbos neverta vasale. Būtent Lenkija pastaruosius du dešimtmečius stengėsi mums primesti polonizaciją įteisinančius sprendimus. Jei kalbėtume visai atvirai, tai pastaruosius keliolika metų oficialioji Varšuva su mumis elgėsi beveik taip pat, kaip dabar su Ukraina elgiasi Rusija. Skirtumas tik toks, kad nešaudo.

Todėl sveikintina, pagirtina, kad Prezidentė D.Grybauskaitė savo tvirta lietuviška laikysena atkakliai taiso tiek Prezidento Algirdo Brazausko, tiek Prezidento Valdo Adamkaus nuolaidžiavimo bei pataikavimo klaidas. O jei politologijos profesoriui neužtenka šių  argumentų, pateiksime 2014-ųjų Laisvės premijos laureato, Lenkijos visuomenės veikėjo, žurnalisto, eseisto Adamo Michniko ne sykį viešai ištartus žodžius, jog Lenkija – dešimt kartų didesnė už Lietuvą, todėl ir jos kaltė dėl ne visuomet draugiškų Lietuvos – Lenkijos santykių dešimt kartų didesnė nei Lietuvos.

XXX

Čia verta prisiminti Rusijos analitikės Lilijos Ševcovos (svoboda.org) pastebėjimus, jog Baltijos šalys nūnai yra labai svarbios, nes jos „pirštų galiukais jaučia tai, kas vyksta Rusijoje, tik bėda, jog Vakarai nenori girdėti Baltijos valstybių perspėjimų“. Vakarams vis dar maloniau nieko negirdėti apie Rusijos keliamus pavojus, nes būtent Briuselis, Londonas, Paryžius, Berlynas ir Madridas leidžia korumpuotiems Rusijos valdžios atstovams laikyti savo sąskaitas Vakarų bankuose. Vakarai kalti ir dėl turėtų iliuzijų, esą Borisas Jelcinas – demokratas. Vakarai kalti ir tada, kai mano, jog Baltijos valstybės per mažos aštriems pareiškimams. Vakarai nesusigaudo ir rusiškoje sieloje: „Ruso kieme per viršų bėga srutos, bet rusas galvoja ne apie tai, kaip tas srutas išvežti, bet kaip perstatyti Pizos bokštą“.

XXX

Niekaip iš galvos neišdyla ir „Sniego susitikimas“ Trakuose, kur savo viziją dėl Rusijos ateities išguldė buvęs milijardierius, buvęs „Jukos“ vadovas, buvęs Rusijos kalinys Michailas Chodorkovskis. Kad ponas M.Chodorkovskis atvažiavo į Lietuvą papasakoti, kaip vertina Vladimirą Putiną ir Rusijos agresiją, kokių prognozių turįs dėl Rusijos ateities ir ką darytų, tapęs Rusijos prezidentu, – sveikintina. Tačiau turėjome puikią progą atidžiau pažvelgti į šią mįslingą asmenybę.

Ir mūsų rožinės iliuzijos … išsisklaido, nes jis greičiausiai visai ne tas asmuo, kuriuo verta žavėtis ar juo labiau jį remti. Po M.Chodorkovskio viešų pareiškimų tapo akivaizdu, kad šį asmenį per per daug idealizavome, laikydami principingu V.Putino kritiku, vardan savo įsitikinimų nepabūgusiu net atšiauraus Rusijos kalėjimo.

Atsakinėjantis į žurnalistų, politikų klausimus M.Chodorkovskis labiau priminė V.Putino advokatą nei kritiką. Rusijai taikomas ilgalaikes ekonomines sankcijas Vakarai turėtų peržiūrėti pasirinkdami švelninantį variantą, Rusijos agresija prieš Ukrainą vadintina Ukrainos krize, Krymo artimiausiu metu Ukrainai negrąžintų…    

Žinoma, negalima tvirtinti, jog M.Chodorkovskis nepasakė nieko vertingo apie Ukrainos ir Vakarų klaidas, bailumą ar dvigubus standartus.  Vertingas ir jo priminimas, jog „būtina tikėtis geriausio varianto, bet ruoštis reikia pačiam blogiausiam“.

Ir vis dėlto M.Chodorkovskio paaiškinimai, kodėl Vakarų taikomos ekonominės sankcijos duoda dviprasmišką rezultatą (aplink Kremlių jos neva telkia Rusijos visuomenę), kodėl jis, tapęs Rusijos prezidentu pereinamuoju laikotarpiu, neskubėtų Ukrainai grąžinti Krymo (tai neva neįmanoma, žinant dabartines Rusijos visuomenės nuotaikas), – dviprasmiški.

Dviprasmybės tapdavo ypač akivaizdžios, kai savo nusistebėjimus M.Chodorkovskio pareiškimais išguldydavo, pavyzdžiui, buvęs Rusijos prezidento V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrėjus Illarionovas. Jis kalbėjo kardinaliai atvirkščiai: vakarietiškos ekonominės sankcijos tokios menkos, švelnios ir nutaikytos tik į kai kurių politikų ir įmonių kišenes, kad vadinti jų sisteminėmis ar nukreiptomis prieš rusų tautą niekaip negalima.

Tad sudėjus į krūvą visus „už“ ir „prieš“ akivaizdu, kad Lietuvoje ponas M.Chodorkovskis rėžė kalbą, kuri Kremliui bei flirtuoti su V.Putinu linkusiems prancūzams, italams ir vokiečiams „labiau patiko nei nepatiko“. 

XXX

Norint giliau suvokti, ką iš tiesų viešėdamas Lietuvoje norėjo pasakyti M.Chodorkovskis, labai svarbi viena iš paskutiniųjų Ritos Miliūtės LRT laidų „Teisė žinoti“, kurioje aiškintasi, ar tik buvęs naftos koncerno „Jukos“ generalinis direktorius M.Chodorkovskis, paleistas anksčiau laiko į laisvę, V.Putinui pasirašius specialųjį malonės suteikimo aktą, nepradėjo žaisti dvigubo žaidimo?

Sunku patikėti, jog M.Chodorkovskis su V.Putinu sukirto rankomis? Tiek delfi.lt apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, tiek „Lietuvos ryto“ žurnalistas Vytautas Bruveris, tiek Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius , tiek ir mūsų jau ne sykį cituotas Rytų Europos studijų centro ekspertas analitikas M.Laurinavičius ragino atkreipti dėmesį į M.Chodarkovskio praeitį, kuri suteikia puikią progą svarstyti pačius baisiausius įtarimus.

„Jukos“ susikūrė iš tų pačių KGB pinigų, kurie, griūnant Sovietų Sąjungai, buvo išdalinti patikimiems saviškiams. M.Chodorkovskis išaugęs iš tos pačios sistemos, kuri išperėjo V.Putiną. M.Chodorkovskio dvikova su V.Putinu – greičiau kova tarp dviejų imperinės sistemos elementų, nepasidalinančių įtaka, nei kova tarp pažangių reformatorių ir imperialistinių stagnatorių. Tad ar galima atmesti versiją, jog M.Chodorkovskis sąmoningai atlieka jam Kremliaus skirtą vaidmenį?

V.Putinas įrodė, jog moka numatyti dešimtis žingsnių į priekį. Omenyje turint visus Kremliaus diktatoriaus suktumus, keistas neatrodytų ir jo bandymas „eiti žirgu“ pasitelkiant į pagalbą savo auką. V.Putinas supranta, jog niekas juo, tiek daug sykių akiplėšiškai melavusiu, netiki ir vargu ar kada nors patikės. O M.Chodorkovskiu – galėtų patikėti. V.Putinui parankūs M.Chodorkovskio argumentai niekam neatrodytų labai keisti, juolab – įtartini. Į M.Chodorkovskio patarimus Vakarai gal net atsižvelgtų.  

Tik delfi.lt apžvalgininkas Vladimiras Laučius toje „Teisėje žinoti“ šią versiją atmetė kaip neįmanomą ir bandė užtarti poną M.Chodorkovskį sakydamas, jog buvęs „Jukos“ vadovas kitaip ir negalėjo kalbėti, nes jam labai svarbu, kaip jo kalbą vertins Rusijos auditorija. Panašią nuomonę viešojoje erdvėje išguldė ir konservatorių – krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius.

Jei sutiksime, jog M.Chodorkovskis negalėjo ištarti aštresnių žodžių, būsime priversti pripažinti, kad ir V.Putinas, ir visi kiti pasaulio diktatoriai negali elgtis kitaip, nei elgiasi. Galų gale kokie čia pasikeitimai, jei aršų diktatorių pakeis šiek tiek nuosaikesnis diktatorius.

XXX

Gyvenimas pilnas netikėtumų. Šiandieninėje politikoje neatmestinos net sukčiausios sąmokslo teorijos. Jei visas pasaulis svarsto, kas, kaip ir kokiomis priemonėmis pakeis V.Putiną, tai mes, lietuviai, turėtume svarstyti, kas, pasibaigus antrąjai kadencijai, pakeis D.Grybauskaitę. Ar naujasis šalies vadovas irgi drįs teroristus vadinti teroristais, ar nenuolaidžiaus Lenkijai, ar rūpinsis Lietuvos energetiniu saugumu?

Kauno technologijos universiteto profesorius Algis Krupavičius spėja, jog tinkamiausias dešiniųjų kandidatas į Prezidento postą – dabartinis Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Valstijose ponas Žygimantas Pavilionis.

O kokios politinės ir ekonominės jėgos remtų Vygaudą Ušacką, jei jis sumanytų dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose?

Žurnale „Valstybė“ pasakojama apie Europos Sąjungos ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko gimtadienį. Pasirodo, į pobūvį susirinko „daug Lietuvos stambiojo kapitalo atstovų, tiksliau, patys stambiausi ir patys kiečiausi“.  Tarp svečių buvo ir įtartinasis M.Chodorkovskis . Tarp svečių buvo net naują oro uostą Maskvoje statantis Gediminas Žiemelis. Kokią išvadą skelbia Eduardo Eigirdo vadovaujama „Valstybė“? 

V. Ušackas gali būti žmogus, norintis sutelkti įtakingiausius verslininkus, kad visi kartu siektų Lietuvos ir ES piliečiams naudingiausių tikslų. Tačiau jis gali būti ir tas žmogus, kuris, anot stambiųjų kapitalistų, bus tinkamiausias vadovauti valstybei, nes mažiausiai kišis į jų reikalus.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2015.02.01; 15:15


Prisijunkite prie diskusijos