Vilniečiams ir sostinės svečiams šį savaitgalį buvo padovanotos dvi šventės.
Viena – be jokių užkulisinių intrigų. Kita – dviprasmiška. Pirmoji – natūrali. Antroji – su politinio dirbtinumo prieskoniu.
Natūraliai atkeliavusia švente derėtų vadinti Azijos dienas. Nieko įtartino, kai Vilniaus Rotušėje kazachai, tailandiečiai, japonai ar vietnamiečiai demonstruoja savo nacionalinius drabužius, temperamentingus šokius, valgius ir karate su aikido.
Lietuviams tai – puiki proga ne tik pažinti tolimųjų šalių kultūrą, bet ir susipažinti su jų verslininkais. Galbūt ilgainiui pavyktų sukurti rimtus prekybinius ryšius, surasti naujų nišų lietuviškoms prekėms?
O štai Rusijos diena, nors ji Lietuvoje puoselėjama daugiau nei dešimt metų, Ukrainos tragedijos fone turi bjaurią politinę potekstę. Tos potekstės nepaslėpsi, neužtušuosi. Kiekvienas iš mūsų turėtų sunerimęs klausti: kodėl švenčiama Rusijos diena, jei Rusija sunkiai serga? Taigi – kodėl kyla noras demonstratyviai, iškilmingai, pompastiškai švęsti Rusijos dieną, jei Rusija elgiasi kaip grubus chuliganas – pradėjo smaugti dar vieną savo kaimynę? Gal vis tik vertėtų ne linksmintis, bet verkti?
Žinoma, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – dar ne visa Rusija. Tačiau Lietuvos rusai, įskaitant ir Rusijos dienos organizatorius Vingio parke, nesusirinko, sakykim, birželio 8-osios išvakarėse prie Rusijos ambasados ir nepasmerkė Kremliaus imperinių užmačių. Jei prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos rusai būtų sušaukę bent vienui vieną gausų protesto mitingą, smerkiantį V.Putino įprotį skriausti silpnesnius kaimynus, – Lietuvos sostinėje švenčiama Rusijos diena atrodytų žymiai patraukliau.
Bet Lietuvos rusai nesurengė nė vieno daugiatūkstantinio protesto mitingo prie Rusijos ambasados Vilniuje nei tuomet, kai Rusijos tankai įsiveržė į Čečėniją, nei tomis dienomis, kai rusų tankai atakavo Gruziją, nei dabar, kai teriojama Ukraina.
Ką galėtų reikšti tokia tyla? Nenorima veltis į politiką ar bijoma parodyti savo tikrąsias simpatijas? Žinoma, galimas ir trečiasis variantas: galbūt bijoma Kremliaus keršto. Kremlius – kerštingas. Šito neatmesi.
Ir vis dėlto Lietuva norėtų sulaukti aiškesnio atsakymo, „kurioje barikadų pusėje stovi Lietuvos rusai“. Bet tai, regis, – didžiausia paslaptis. Rusijos dienos minėjimo išvakarėse LRT žurnalistė Rita Miliūtė laidoje „Dėmesio centre“ pabandė išsiaiškinti, kaip Krymo okupaciją vertina Darbo partijos atstovė Larisa Dmitrijeva. Žurnalistės pastangos sužinoti L.Dmitrijevos nuomonę buvo bevaisės. L.Dmitrijeva taip ir nepaaiško, ką mananti apie Rusijos išpuolius Rytų Ukrainoje. Vaizdžiai tariant, ji neištarė žodžių „smerkiu okupaciją“. Ji tik prašė neieškoti priešų ten, kur jų nėra, taip pat prašė „nekalti jos prie Kryžiaus“. Ir šito – jau užtenka?
Be kita ko, minėtame „Dėmesio centre“ keistai elgėsi ir Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis, raginęs nepainioti politikos su kultūra. Būtent! Solidžios valstybės kaimynėms savosios politikos neperša į pagalbą pasitelkdamos kultūrinius renginius. Bet ar Jūs, mieli skaitytojai, atsimenate bent vieną atvejį, kada Kremlius būtų pasielgęs garbingai?
Nematyti, nepastebėti, kaip Kremlius savąją ekspansinę politiką kryptingai painioja su kultūra, – įžūloka. Tokių elementarių dalykų nepastebintis žmogus išties neturėtų vadovauti Kultūros ministerijai. Bet vadovauja. Telefonu atsakinėdamas į žurnalistės klausimus netgi tvirtina nematąs nieko blogo, jei Vingio parke „švenčiama Rusijos diena“.
Laidoje kalbėjęs Rytų Europos studijų centro vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius pastebėjo, jog negalima sakyti, girdi, Rusijos dienos šventės organizatoriai, pavyzdžiui, Slavų gailestingumo fondas, niekaip nesusiję su „imperialistinės Rusijos politikos vykdytojais“. Sąsajų esama. Akivaizdu ir tai, jog Rusijos ambasada Vilniuje – čia taip pat aktyvi.
Tiesa, Rytų Europos studijų centro analitikas pastebėjo, jog rusiškos šventės Lietuvoje įmanomos. Svarbiausia, kokius atlikėjus pasirenka šventės organizatoriai. Jei į Rusijos dienos minėjimą Vilniuje pakviečiami rusų dainininkai, istorikai, muzikantai, savo kūryba ir darbais smerkiantys imperialistinius karus, – šaunu. Bet jeigu į šventę pakviečiami tie, kurie žavisi rusų karių drąsa Čečėnijoje, Gruzijoje ar Ukrainoje, – klaiku. Jei kviečiami koncertuoti tyleniai, nedrįstantis viešai ištarti žodžių „smerkiu Krymo okupaciją“, – irgi nieko gero.
Seimo narys Mantas Adomėnas minėtoje LRT laidoje teigė, jog Lietuva gegužės 8-ąją tarsi išdavė Ukrainą. Kaip kadaise išdavė ir Gruziją. Prisiminkime: maždaug tuo pačiu metu, kai rusų tankai veržėsi į Gruzijai priklausančią Abchaziją ir Osetiją, Vilniaus Vingio parke buvo švenčiama Rusijos diena. Tuometinės rusiškos šventės dalyviams kažkodėl nekilo mintis pirmiausiai patraukti prie Rusijos ambasados su plakatais „Šalin rankas nuo Gruzijos“, ir tik po to – linksmintis Vingio parke.
Kategoriškos nuomonės apie Rusijos dienos minėjimą buvo ir Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos instituto vadovas prof. Raimundas Lopata, internetiniame leidinyje 15min.lt pareikšdamas: „Prieš keletą metų galima buvo toleruoti tokio pobūdžio šventes. Tačiau po Rusijos agresijos prieš Ukrainą tai būtų tas pats, kaip 1938-aisiais po Sudetų aneksijos nešioti po Lietuvą Hitlerio atvaizdus ir svastiką".
XXX
Vienintelė paguoda, jog Lietuvoje – vis daugiau Amerikos kariškių, jog NATO vadovybė Baltijos valstybėse rengia vis gausesnių rimtų karinių pratybų.Visas karines pratybas jau net keblu prisiminti. Pavyzdžiui, praėjusį šeštadienį Vilniaus oro uoste nusileido Amerikos Karinių oro pajėgų transporto orlaivis „Lockheed C-5 Galaxy“. Į tarptautines pratybas „Kardo kirtis 2014“ jis atskraidino Pensilvanijos nacionalinės gvardijos karių būrį su įspūdinga karine technika.
Apie 40 JAV karių į Gaižiūnų poligoną nuvyko su daugiau nei 16 tonų sveriančiais ratiniais šarvuočiais „Stryker“.
Ir vis tik tokių pratybų per daug nebus. Jei Lietuva gali jaustis saugi, tai tik Amerikos dėka. Viltis, jog Vokietija, Prancūzija ar Italija yra nuoširdžios Lietuvos advokatės, – nederėtų. Net ir paskutinysis iškilmingas Normandijos operacijos minėjimas bylojo – Vokietijos kanclerė su Prancūzijos prezidentu nesugeba nė dienos ištverti nepademonstravę bent mažyčio palankumo chuliganiškai besielgiančiam V.Putinui.
Nejaugi Prancūzijos vadovas pasielgė taktiškai, cinišką chuliganą pasikviesdamas pietų į savo rūmus, o chuliganą tramdantį JAV prezidentą Baraką Obamą – tik į restoraną, tegul ir labai prabangų? O paskui Berlynas su Paryžiumi apsimeta nuoširdžiai nustebę, kodėl Amerikos slaptosios tarnybos šnipinėja jų telefoninius pokalbius.
XXX
Džiugu dar ir dėl to, jog savo agresyvia politika Kremlius atskleidžia savo tikrąją prigimtį. Štai DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko apklausą, kurios duomenimis, Lietuvai priešiškiausia valstybė yra Rusija. Tokios pozicijos šiandien laikosi apie 73 proc. Lietuvos gyventojų. Juk pastaruoju metu jau buvome naiviai patikėję, esą Rusija daugiau niekad nebežvangins ginklais.
XXX
Beje, portale svoboda.org neseniai paskelbta įdomi diskusija – interviu, kurioje Amerikos žmogaus teisių organizacijos „Freedom Hause“ vadovas Deividas Kremeris, socialogas, Mičigano universiteto profesorius Vladimiras Šliapentochas, politologas, Virdžinijos universiteto prof. Erikas Širiajevas ir Amerikos finansų firmos HWA direktorius Gregoris Gruško diskutuoja, ar Rusijos prezidentui pavyko pralaužti Vakarų blokadą po iškilmių Normandijoje?
Vienareikšmio atsakymo, žinoma, niekas iš pašnekovų nepateikė. Bet įsiminė mintis, jog savo agresyvia politika Rusijos prezidentas atgaivino be rimtesnės veiklos nuobodžiaujantį, beišsikvepiantį, beišsivaikščiojantį NATO aljansą. Rusija nebūtų užpuolusi Gruzijos ir Ukrainos, šiandien vis daugiau europiečių gūžčiotų pečiais, kam gi vis dar reikalingas NATO. Klausimas, ar nederėtų išformuoti NATO? – nebeteko prasmės. NATO svarba – vėl akivaizdi.
XXX
Bet juk nuo subyrėjimo arba bent jau rimto susilpnėjimo NATO aljansą gelbėja būtent V.Putinas.
2014.06.08; 23:45
