Deja, ir šiandien nėra aktualesnių temų už tą, kuri jau taip įkyrėjusi. Pabėgėliai, pabėgėliai, pabėgėliai… Niekur nuo jų nepabėgsi, nepasislėpsi, kaip nuo…
Palyginimų ant liežuvio galo daug, bet už kiekvieną gali susilaukti žurnalo „IQ“ redaktoriaus Ovidijaus Lukošiaus paniekos ir pasmerkimo. Jis rašo: „Neįmanoma sugalvoti veiksmingesnio būdo pritildyti feisbuko demagogus, kaip unikalūs reportažai iš pabėgėlių stovyklų ar interviu su Lietuvoje įsitvirtinusiais kitataučiais“.
Niekai, ponas Lukošiau. Ir unikalūs reportažai, ir interviu gali būti tokie netikri, tokie tendencingi, kaip visa Vladimiro Putino kontroliuojama Rusijos žiniasklaida. Ir reportažuose, ir interviu pabėgėlius galima pavaizduoti vos ne kaip šventuosius arba kaip barbarus, nusipelniusius pačių skaudžiausių palyginimų. Žurnalo redaktorius tą turėtų žinoti. Ir, be abejo, žino, bet nieko geresnio negali sugalvoti, kaip tik niekinti pabėgėlių krizę vertinančius kitaip nei ją mato neoliberalai.
Dar „klasikas“ Petras Cvirka rašė: nebūtina nuvykti į Ameriką vien dėl to, kad grįžęs galėtum pasakyti – Amerika tikrai yra, tuo galite neabejoti, ir dolerių turi daug.
Maždaug taip vienas jo romano herojus kalbėjo jaunai mokytojai. Minėtas rašytojas prieš karą lankėsi Stalino valdomoje Sovietų sąjungoje, o grįžęs į Kauną parašė „unikalių reportažų“ apie pasakišką gyvenimą „taikos ir laisvės“ šalyje, padėjusių nuversti „fašistinį“ Antano Smetonos režimą.
„IQ“ žurnalo redaktoriaus minimi „unikalūs reportažai“ gali atlikti panašų vaidmenį.
Maloniai nustebino filosofė Nida Vasiliauskaitė savo publikacija – „Kaip neišduoti valstybės“ – portale Delfi.lt.
Neoliberalizmo interesas paprastas kaip šaukštas – išlaikyti čia pigią darbo jėgą ir, jos sąskaita, kaupti pelną: Lietuvos gyventojams galima daug nemokėti – jie nemaištaus, pripratę. O jei emigruos – nedidelė bėda, atsivešime migrantų (tik nebūkime ksenofobais).
Ji cituoja apžvalgininką Romą Sadauską-Kvietkevičių, kuris rašo, kad politikai mato vienintelę išeitį: pabėgėliais apgyvendinti ištuštėjusią Lietuvos provinciją, bet apie tai vengia garsiai kalbėti. Kad taip neatsitiktų, ji siūlo „išrasti iš naujo patį Lietuvos politinį projektą. Sugalvoti Lietuvą ne V.Kudirkos, A.Smetonos, V.Landsbergio, viešųjų ryšių ar pasakų kunigaikščių, o tokią, kuriai lojalumą norėtųsi prisiekti. Tada provincijos nebereikės niekuo užpildyti – užsipildys. Pati.“
Lengva pasakyti – išrasti naują Lietuvos politinį projektą, kuriam pritartų visi, kuris skatintų jaunimą pasilikti Lietuvoje. Kas tą padarys? Juk, kaip pati Vasiliauskaitė rašo, inteligentija nustekenta, užguita, baikšti, vergaujanti neoliberalams. Kol ką nors veiksmingesnio išrasim, gali nelikti tų prisiekiančiųjų. O pabėgėliai jau ne beldžiasi į duris – jie jas tiesiog laužia.
Per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvome visiškai beginkliai tikrąja to žodžio prasme. Putinui turime būti dėkingi, kad už milijonus eurų perkame haubicų ir kitokių galingų gynybinių ginklų. Ir pirksime dar daugiau, nors kolei kas labai maži mūsų ir minimalūs, ir vidutiniai atlyginimai, elgetiškos pensijos, lyginant, pavyzdžiui, su Vokietijos arba Norvegijos atlyginimais ir pensijomis. Nepaisant to, reikia kurti ir sočiai maitinti savo kariuomenę, jeigu nenorime, kad ivanas suvalgytų dar daugiau. Visi (?) tą suprantame ir savanoriškai einame atlikti pareigą Tėvynei. Sąlygos tokios palankios, kad beveik nereikia jokios prievartos, net patriotizmo. Devyni mėnesiai – tai ne dveji treji metai svetimoje okupanto kariuomenėje alkanam, pažemintam. O tokią dalią teko patirti dabar į Lietuvos kariuomenę savanoriais einančių vaikinų seneliams.
Yra ir kita šventa pareiga. Pasirūpinti, kad mūsų ne mažėtų, o daugėtų ne dėl pabėgėlių antplūdžio. Kad ne kada nors, kai gerai gyvensime, o nedelsiant, dar šiais metais būtų priimti įstatymai, skatimantys gimdyti vaikus. Jaunoms moterims būtina sudaryti tokias sąlygas, kad jos ne vengtų motinystės, o sąmoningai eitų į ją, kaip dabar einama į kariuomenę. Tai antroji gyvybiškai svarbi sritis, kurios sąskaita negalima taupyti. Visos valdžios apie tai tik pakalba, tik apsimeta, kad rūpinasi jaunomis šeimomis ir jų gausinimu.
Putinui esame dėkingi už rengimąsi šalies gynybai, pabėgėliams, kolei kas dar tik pasirengusiems šturmuoti ištuštėjusius mūsų miestelius ir kaimus, padėkokime už priminimą, kad tauta gali išlikti tik tada, jeigu gimimais ji nustelbia mirtį. Nei moderniausi ginklai, nei dvigubos pilietybės, nei juo labiau pabėgėliai mūsų nuo išnykimo neišgelbės. Tik gausios šeimos, tik du plius trys, keturi ir daugiau. Labai paprastas ir patikimiausias Lietuvos politinis projektas. Visi kiti jį gali tik paskatinti, papildyti.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.10.04; 09:34
