Šiandien, lapkričio 29-ąją, minime Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-ųjų metines.
„Nors šiandien minime itin žiauriai KGB kankinto paskutinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago mirties metines, reikia suvokti, kad tai Lietuvos pergalės, Vanago vestos kovos pergalės diena“, – sako istorikas dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius.
„Sovietų režimo struktūros siekė jį sunaikinti, pakasė, kad niekada nerastume, bet Vanagas grįžo, užtikrintai ir su derama su pagarba surengtos jo laidotuvės, kuriose dalyvavo kone visa Lietuva. KGB stengėsi ištrinti jo vardą ir veiklą iš žmonių atminties, iš valstybės istorijos, kupiūravo ir iškraipė lietuvių ginkluotos rezistencijos faktus, bet Vanago asmenybė šiandien tikra ir gyva žmonių širdyse. Ir Putino Rusija savo istorinės propagandos kliedesiais bandė apjuodinti visas dvasines ir fizines egzekucijas tardymuose ir kalinimuose ištvėrusį mūsų didvyrį, tačiau pasiekė tik to, kad kiekvienas tikras lietuvis suprato #AšEsuVanagas“, – pabrėžia istorikas.
Pasak Lietuvos gyentojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo, Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo gyvenimu po mirties ypatingą prasmę suteikė ir istorikų, antropologų, archeologų ir kitų tyrėjų bendruomenėms: ieškant jo palaikų ir juos identifikuojant, gimė teorinis paieškų modelis, leidęs suvokti, kaip ir kur, pasinaudojant realių kapinių teritorija, KGB slėpė lavonus tų partizanų ir politinių kalinių, kuriems įvykdyta mirties bausmė. Šis modelis buvo pristatytas tarptautinėse konferencijose ir juo, ieškodami žuvusiųjų nuo sovietų režimo, gali pasinaudoti ir naudojasi lenkų, Ukrainos ir kitų šalių mokslininkai. Plačiau ir populiariai apie Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškas pasakoja dokumentinis filmas „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“, kurio kūrimą finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Kūrybinė komanda: idėjos autorius ir kūrybinio proceso koordinatorius – Dalius Žygelis, režisierius – Algis Kuzmickas, operatoriai – Algis Kuzmickas ir Dalius Žygelis, kompozitorius – Saulius Auglys.
Svarbiausi Adolfo Ramanausko-Vanago biografijos faktai:
1940-1945 m. – Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojas
1945 m. – pasitraukia į ginkluotąjį pogrindį, paskiriamas partizanų Merkio rinktinės vadu
1946 m. – Dainavos apygardos vado pavaduotojas
1947 m. – Dainavos apygardos vadas
1948 m. – Pietų Lietuvos srities vadas
1949 m. – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos signataras, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas
1950 m. – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas
1945-1952 m. – laikraščių „Trečias skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės varpas“, „Svobodnoje slovo“ (leistas rusų kalba, skirtas okupantams), „Partizanas“, „Miško brolis“ redaktorius ir apžvalgininkas
1956 m. – po išdavystės NKVD suimtas ir žiauriai kankintas: išdurta akis, nuplėšti lytiniai organai
1957 m. – sušaudytas (39-erių metų)
1998 m. – atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje jam suteiktas brigados generolo laipsnis (po mirties)
1999 m. – apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties)
2018-06-08 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pranešė, kad jo vadovaujama istorikų ir archeologų grupė po dešimtmečių paieškų atrado okupantų paslėptus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.
2018-11-20 Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio
26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.
Vanagas, kaip kovotojas, ypač pagarsėjo Merkinės puolime 1945 pabaigoje. Tuomet Vanago vadovaujami Dzūkijos partizanai sugebėjo kelioms valandoms išlaisvinti nuo okupantų Merkinės miestelį, taip sukeldami ypatingą komunistų įtūžį – juk tai įvyko tuomet galingiausios pasaulio imperijos viduje.
Nuo tada Vanagas tapo legenda ne tik tarp partizanų, vietos gyventojų, bet ir tarp priešų. KGB milžiniškomis pastangomis Vanagą gaudė net 11 metų, vien 1956-aisiais, Vanago arešto metais, jam suimti buvo pasitelkta 30 agentų ir dar daugiau kagėbistų.
Tačiau Vanago partizanavimo kelias ryškus ne tiek mūšiais, kiek spausdintu žodžiu. Per visą kovos laikotarpį Vanagas redagavo, rašė straipsnius ir leido šešis laikraščius, o kur dar daugybė jo išleistų įvairiausių atsišaukimų, raštų, įsakymų.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas jau nėra vien lietuvių nacionalinis herojus, tarptautinė bendruomenė irgi pamažu pripažįsta jį kaip ypatingą asmenį, sykiu pripažindama ir viso Lietuvos partizanų pasipriešinimo ypatingumą.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
2022.11.29; 10:27
