2018-iesiems baigiantis dera prisiminti ir pagerbti Punsko ir Seinų krašto savanorius, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jie per 100 metų buvo savo tėvynainių beveik užmiršti.
1918-ųjų lapkričio 15 d. Punsko parapijos gyventojų mitingo metu buvo įkurtas lietuviškas valsčius. Besikuriančiai Lietuvos kariuomenei žmonės aukodavo maistą, pinigus, jaunimas stojo į savanorių ir šaulių gretas. Juos surašinėjo pirmas Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka. Pasak chorvedžio Kosto Cibulsko, per trumpą laiką į savanorius užsirašė per 150 jaunuolių; daugiausia iš Vaitakiemio, Kampuočių, Trakiškių, Vaičiuliškių ir kitų kaimų.
Savanoriai turėjo pasirašyti tokio turinio pareiškimą:
„Aš čia pasirašęs … kilęs iš … apskričio … valsčiaus … kaimo, gimęs … mėnesio … d. … metų, kaip pilnateisis Lietuvos pilietis, su žinia savo tėvų, niekieno neverčiamas, stoju į Krašto Apsaugos … pulką ir pasižadu, nesigailėdamas savo sveikatos, nė gyvasties, ginti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pasižadu šventai pildyti visas piliečio kareivio priedermes, dedamas ant manęs, laikinųjų valstybės įsakymų, ginant per šiuos pasižadėtus metus laisvę ir Tėvynę.“
1918 m. gruodžio 29 d. buvo paskelbtas atsišaukimas į tautą, kviečiantis ginti Lietuvos laisvę. Savanoriams buvo pažadėtas išlaikymas, 100 markių algos per mėnesį (savanorių išlaikytiniams – po 50 markių), žemės nuosavybė.
Ne dėl privilegijų ar asmeninės naudos į savanorių gretas stojo šio krašto jaunimas. Tik nedaugelis jų, tie, kurie vėliau pasiliko gyventi Lietuvoje, galėjo gauti savanorio statusą, žinoma, jeigu tenkino keletą reikalavimų: įstojo į kariuomenę iki privalomo šaukimo, tarnavo ne mažiau negu 6 mėn., nepadarė nusikaltimų, nedezertyravo ir pan.
Daugelis mūsų krašto savanorių sugrįžo į savo gimtinę. Jie, kaip asmenys, gyvenantys ne Lietuvos teritorijoje, nebuvo Lietuvos pripažinti savanoriais ir negalėjo gauti savanorio statuso. Vietoj orderių už nuopelnus ar žemės nuosavybės jų laukė mirtis, persekiojimai ir kalėjimas, o galiausiai užmarštis.
Nagrinėjant mūsų krašto savanorius ir jų likimus, galima juos suskirstyti į kelias grupes:
1. ŽUVO KOVOSE
2. BUVO SUŠAUDYTI
3. BUVO PERSEKIOJAMI
4. PASILIKO GYVENTI LIETUVOJE
1. Vienas iš tų, kurie žuvo kovose už Tėvynę, buvo Motiejus Aleksa iš Žvikelių. 1919 m. rudenį jis traukėsi su daliniu į Lazdijus. Seinų miesto pakraštyje Motiejų pakirto priešo kulka. Palaidotas slapta naktį Seinų kapinėse. Artimiausia šeima dėl baimės laidotuvėse nedalyvavo.
2. Vienas iš sušaudytųjų buvo Jonas Murauskas iš Vaitakiemio. Jis, kaip ir kiti jaunuoliai, stojo į savanorių gretas 1918-ųjų pabaigoje. Nežinoma, kokiame dalinyje tarnavo, kur kovojo. Pasak Suvalkuose gyvenančio Juozo Vaznelio, Murauskas, ištarnavęs 2 metus Lietuvos savanorių gretose, grįžo į savo gimtinę. Čia buvo lenkų areštuotas. Byloje prieš jį liudijo dvi pagyvenusios šio krašto lenkės. Murauskui karo teismas skyrė mirties bausmę. Punsko klebonas Motiejus Simonaitis bandė užtarti jaunuolį, bet veltui. Kunigui leista išklausyti pasmerktojo išpažinties. Tą pačią dieną, dalyvaujant miestelio gyventojams (jie buvo prievarta į šią vietą suvaryti), Murauskas sušaudytas. Kitą dieną buvo palaidotas Punsko parapijos senosiose kapinėse.
Taip pasakojo prie kapinių tuomet gyvenusi Petronėlė Durtonaitė-Jakimavičienė. Šią istoriją jai buvo papasakoję tėvai. Nors neišliko kapo žymių, savanorio palaidojimo vietą nesunku buvo rasti. Iš archyvinių šaltinių žinome, kad savanoris Jonas Murauskas gimė apie 1897 metus Vaitakiemyje, Adomo ir Rožės (Gelažiūtės) Murauskų šeimoje. Vedė Rožę Rudžiūtę (santuokos aktas nėra išlikęs). Vaikų turbūt neturėjo. Į savanorius stojo 1918 m. Namo sugrįžo 1920 m. rudenį. Buvo suimtas ir nuteistas mirčiai. Sušaudytas 1920 m. lapkričio 20 d.
Punsko bažnyčios mirimų knygoje įrašyta:
1. Eilinis įrašo numeris – 156.
2. Vardas ir pavardė – Jonas Murauskas.
3. Socialinis luomas, gyvenamoji vieta – darbininkas, Punskas.
4. Gimimo vieta, data arba amžius – Vaitakiemis, 25 metų.
5. Tėvų vardai – Adomas ir Rožė Gelažiūtė.
6. Mirties vieta – Punskas.
7, 8, 9. Mirties data – 20 lapkričio 1920.
10. Mirties priežastis – užšovė priešų kareiviai.
11. Palaidojimo data ir vieta – 21 lapkričio, Trakiškiai.
12. Įregistravimo data – 21 lapkričio.
13. Pranešė – Aleksandras Baliūnas, 30 metų.
14. Įrašo autorius – kun. M. Simonaitis.
15. Pastabos – liko pati Rožė Rudžiūtė.
Tikėtina, kad kun. Motiejus Simonaitis knygoje klaidingai įrašė savanorio palaidojimo vietą. Tuo metu jau nebebuvo laidojama Punsko senosiose kapinėse, tik Trakiškių kapinėse (dabar naujosios Punsko kapinės).
Daug dešimtmečių apie šį įvykį nebuvo galima prabilti, nebent tik tarp artimųjų, todėl Jonas Murauskas buvo net saviškių užmirštas. Šiais laikais pirmas apie Joną Murauską prabilo Juozas Vaznelis. Jis pasirūpino, kad Punsko senosiose kapinėse būtų pastatytas atminimo kryžius. Kryžių 2015 m. lapkričio 21 d. pašventino kun. Marius Talutis.
3. Tarp persekiojamųjų buvo Dominykas Kuosa iš Vaitakiemio. Jis kartu su Petru Jurkiūnu ir kitais savo kaimo jaunuoliais stojo į Lietuvos savanorius. Tris mėnesius tarnavo Suvalkų lietuvių dalinyje, kurio kareivinės buvo dabartinėje Hameršmito gatvėje. Lietuvių daliniui vadovavo karininkas Giedrys. Vėliau šis dalinys pasitraukė į Seinus. 1919 m. Dominykas dalyvavo kovose dėl Seinų. Tų pačių metų rugpjūtį pasitraukė į Vieštartų kaimą netoli dabartinės valstybinės sienos. Po metų, gavęs kapralo laipsnį, jis grįžo į Vaitakiemį, kur agitavo jaunimą stoti į šaulių organizaciją. Į ją užsirašė daug Trakiškių, Valinčių, Kampuočių ir Vaitakiemio kaimų jaunimo.
Dominyko vadovaujama šaulių kuopa dalyvavo susirėmimuose su lenkais.
Už savo veiklą buvo lenkų areštuotas. Aštuonis mėnesius kalėjo Suvalkų kalėjime. 1926 m. vėl atsidūrė kalėjime, nes jį įskundė gimtojo kaimo gyventojas.
4. Vienas iš tų, kurie pasiliko gyventi Lietuvoje, buvo Petras Jurkiūnas iš Vaitakiemio kaimo. Į Lietuvos savanorių gretas stojo 1919 m. sausio 9 d. Tarnavo 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko 2-ojoje kulkosvaidžių kuopoje. Vėliau buvo šio pulko 5-osios kuopos vadas. Pasižymėjo kovose su bolševikais ties Zarasais. Už narsą buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už tėvynę“. Pristatymo apdovanojimui dokumente aprašomas Petro Jurkiūno žygdarbis: „1919 metų gegužės 31 dieną mūšiuose ties Kaniūkų kaimu, priešui apsupus visą pulką ir visiems panikoje bebėgant, iš mūšio lauko atnešė keturis kulkosvaidžių kaspinus, ten paliktus kulkosvaidininkų. Be to, žygio metu su kitais kareiviais drąsiai atliko žvalgybą.“
Baigęs tarnybą savanorių gretose, Petras Jurkiūnas apsigyveno Zovadoje netoli valstybinės sienos (Lietuvos pusėje). Čia jis įstojo į Lietuvos policiją. Kaip savanoris, Mockų kaime gavo 8 ha žemės. 1930 metais už nuopelnus kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės Petrui buvo suteiktas savanorio statusas bei įteiktas Savanorio medalis.
Informacijos šaltinis – punskas.pl
2018.01.02; 08:00
