Mūsų žiniasklaidoje paviešinta Briuselio laikraščio “European Voice” kritika Lietuvos ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Audronio Ažubalio adresu. Esą ministras labai nusidėjęs, kai pasakęs, kad Lietuvai nereikia vyresniojo brolio, ir palygino Lenkijos spaudimą Lietuvai su Rusijos šantažu ir Sovietų Sąjunga.
“Draugiškų santykių atkūrimas pareikalaus ypatingo pasiaukojimo ir nuolankumo, kadangi, šaltinių teigimu, A.Ažubalis ir R.Sikorskis negali pakęsti vienas kito. Išties, vienam iš jų gali tekti pasitraukti, kad santykiai pagerėtų”, – rašoma straipsnyje.
Nė truputėlio nesuabejojama, kuri pusė dėl tarpusavio santykių atšalimo yra kalta. Savaime aišku – silpnesnioji. Ir taip drįstama kalbėti Europos Sąjungos sostinėje, sąjungos, kurios visi nariai “tarp lygių lygūs ir laisvi”! Nesivarginama bent apsimesti, kad čia gerbiamos ir mažų tautų teisės, ir pačiu ciniškiausiu būdu reikalaujama “ypatingo nuolankumo”.
Tūlas gali pasakyti: kas ką nori, tas tą ir rašo; tai ne oficiali ES įtakingiausiųjų politikų nuomonė. Taip, neoficiali, bet būtent tokia tikroji jų nuomonė. Dar gerai prisimename buvusio Prancūzijos prezidento frazę: Lietuva praleido progą patylėti.
„Manoma, kad mažos, į sunkiasvorius tokių organizacijų, kaip Europos Sąjunga ar NATO, mechanizmus integruotos valstybės užsienio politika turėtų būti paprasta. Kalbėti kukliai, sutikti svarbiais klausimais ir, jei konfrontacija neišvengiama, stengtis pernelyg nepurtyti laivo. (…) Baltijos šalis nėra garsi savo kuklumu ir nesidrovi pašokinėti valtyje, jei nori būti išgirsta. Kai kurie sako, kad tai nacionalinio charakterio dalis”, – rašo „European Voice”.
Kas taip mano? Be abejo, ne tik Lenkija. Kaip visa tai primena 1918 -1922 metus, kai Lietuva kaip feniksas kilo iš pelenų, iš užmaršties! Skaitau neseniai pasirodžiusią Algimanto Liekio knygą “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai. Lenkų skriaudų lietuviams istorija iki 1921m., I dalis”; Lenkų skriaudų lietuviams istorija 1921-1939 m., II dalis. Ja čia ir pasiremsiu.
Antrame tome plačiai analizuojama, kaip Lenkijos įvykdytą okupaciją, sulaužius jai Suvalkų sutartį, sprendė tarptautinės organizacijos, pirmiausia Tautų Sąjunga ir Ambasadorių konferencija ir kodėl jos nesilaikė Tiesos ir Teisingumo principų ir paliko Vilnių ir jo kraštą okupantui. Tas pat pasakytina ir apie vadinamąjį “tarptautinį” P.Himanso (Hymans) planą dėl “Vilniaus klausimo” sprendimo. Iš tikrųjų tas planas buvo parengtas pačių okupantų ir jų vado J.Pilsudskio, siekiant paversti Lietuvą federacine iš autonominių kantonų sudaryta valstybe, bet realiai tik Lenkijos provincija, – rašo A.Liekis.
Kai kurie dabartiniai mūsų istorikai kartais pasigaili, kad Lietuva atmetė tokį planą: šiandien ne tik Vilnius ir Vilniaus kraštas – visa Lietuva kalbėtų lenkiškai, ir nebūtų jokių problemų nei dėl dvigubos “v”, nei dėl lenkiškų gatvių užrašų; užsienio reikalų ministras būtų ne kietasprandis, nenuolankus A.Ažubalis, o Tomaševskis arba Okinčicas. Dabar, sprendžiant pagal laikraščio “European Voice” užuominas, nori nenori teks keisti Lietuvos politikus sukalbamesniais, kuriems nusispjaut į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų problemas, lietuvių beteisiškumą toje Lietuvos dalyje, kurie niekada net neužsimins apie buvusią Vilniaus okupaciją ir bus nuolankūs Lenkijos jaunesnieji broliai.
Dabar darau pertraukėlę ir įsijungiu televizorių: prasideda Rimgaudo Geleževičiaus LRT laida “Tarp Rytų ir Vakarų”. Įdomu, ką naujo išgirsiu apie “Europos Sąjungos federalizaciją”? Beveik nenustebau, kad laidos vedėjas pasikvietė tris vyrus, kurie vienas per kitą rėmė, palaikė šią idėją. Paprastai R.Geleževičius toleruodavo ir kitą nuomonę. Jau gana to pliuralizmo – taip reikia suprasti. Ačiū ir už tai, kad dar žurnalistas leidžia vienam kitam “runkeliui” telefonu pasakyti savo nuomonę. Žinoma, tos nuomonės neturi jokios reikšmės – liaudies balsas į Briuselį neina. Briuseliui reikia Auštrevičiaus, Kirkilo demagogijų. Pastarasis nusišnelėjo tiek, kad net laidos vedėjas šypsodamasis švelniai paprieštaravo. Lietuva ir Vokietija, esą, visiškai lygios Europos Sąjungoje.
Man atrodo, kad Briuselio “European Voice” elgiasi žymiai padoriau – šis laikraštis bent jau sako tiesą: ne kaip turėtų būti “tarp lygių ir laisvų”, o kaip yra iš tikrųjų. Kaip yra ir kaip buvo per amžius.
Vėl grįžtu prie A.Liekio “Juodųjų Lietuvos istorijos puslapių”:
“Pasklidus Lietuvoje žiniai apie Vakarų valstybių drauge su Lenkija siekimą išprievartauti nepriklausomą Lietuvą, per visą šalį nusirito protestų mitingai. Bet P.Himansas, vykdydamas prancūzų, anglų vyriausybių nurodymus, nevengė ir grasinimų Lietuvos delegatams, jeigu jie atsisakytų priimti jo pateiktąjį “kantonų” Lietuvos projektą: “Jei pateiktas sąlygas priimsite, tai jums bus užtikrintas ir didžiųjų valstybių palaikymas; priešingu atveju Vilniaus ir jo krašto neatgausite, nebus Lietuva ir de jure pripažinta ir gali tekti toliau kariauti”, – sakė jis.
“Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, visa inteligentija ir daugelis lietuvių, nepabūgę nei lenkų, nei Vakarų Europos valstybių spaudimo, pasirodė esą tikri savo tautos ir nepriklausomos valstybės patriotai, suvokę istorinę galimybę būti ne svetimųjų valios vykdytojais, o savo istorijos kūrėjais. P.Himanso projektas atskleidė ne tik okupantų – Lenkijos, bet ir Vakarų valstybių moralinį supuvimą, niekšiškumą sprendžiant mažųjų tautų ir valstybių likimą”(Algimantas Liekis “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai”, II tomas).
Argi to moralinio supuvimo, niekšiškumo dabar mažiau?! O patriotiškumo?
Nuotraukoje: Juozo Zikaro Laisvės statula Kaune.
2012.01.23
