Silpnesniesiems palankių principų beieškant


Print

Vieną paskutiniųjų savaitgalių praleidau Nemenčinėje, kur turėjau retą galimybę tarptautinio didmeistrio Vladimiro Lisicyno dėka stebėti Lietuvos tradicinio Ai Ki Do federacijos ir antikriminalinio, antiteroristinio parengimo sistemos “Spetsnaz/Specnaz Global” instruktorių pratybas.

Savo akimis mačiau, kaip stovykloje vyrai, moterys ir paaugliai mokosi be didesnių pastangų nugalėti daug kartų stipresnį ir geriau ginkluotą užpuoliką.

Štai tada ir prisiminiau vienoje LRT laidoje kalbėjusį politologą Laurą Bielinį. Politikos virtuvės žinovas L.Bielinis, be kita ko, tvirtino, esą nenuostabu, jog Lietuvai sunku atremti propagandinius, dezinformacinius rusiškus išpuolius. Mat iš Rusijos plūstantis ir po visą pasaulį skleidžiamas informacinis srautas – daug sykių galingesnis už lietuviškąjį.

Be abejo, Rusija ir Lietuva – nepalyginami dydžiai. Kur trys milijonai, o kur du šimtai milijonų. Tačiau Ai Ki Do išmintis byloja egzistuojant silpnesniesiems palankius principus. Tereikia juos mokėt atrasti ir pritaikyti realiame gyvenime. Jei besiginantis perpratęs rytų kovos meno paslaptis, jam nebaisūs jokie priešai. Besiginantis su priešo energija nekovoja, o ją nukreipia prieš užpuoliką. Ir užpuolikas griūna kaip pelų maišas pažeistas savo paties jėgos.

Iškalbingas Gruzijos pavyzdys

Ar šios taisyklės negalima pritaikyti politikoje? Prisiminsiu tik nedidelį gruzinišką pavyzdį. Vilniuje viešėjęs informacinių – dezinformacinių karų specialistas, Gruzijos universiteto profesorius Olegas Panfilovas papasakojo, kaip Gruzija likvidavo per televiziją plintančios rusiškos propagandos srautus. Vaizdžiai tariant, nukirpo kabelius, ir dabar Gruzijoje beveik niekas nemato rusiškų televizijų. O.Panfilovo žodžiais tariant, Rusijos premjeras Vladimiras Putinas iš pykčio net pajuodęs. Bet pakeisti nieko negali: gruzinai jau keletą metų iš eilės nemato rusiškos dezinformacijos, kuri ant Gruzijos pilama Kremliaus nurodymu. Ir gruzinų mintys – žymiai švaresnės, pozityvesnės.

Lietuvos neraginu sekti gruzinišku pavyzdžiu. Esu bet kokių draudimų priešas. Tokiais atvejais visuomet sakau: vienintelis tikras kelias – sukurti patiems televiziją, laikraštį ar internetinį portalą, kuris savo išradingai parengtomis informacinėmis laidomis ar straipsniais konkuruotų su nedraugiškomis propagandomis. Esu tikras, jog Lietuva, nors ir turėdama ribotus resursus, pajėgi bent jau nenusileisti nedraugiškiems informaciniams srautams, plūstantiems į jos teritoriją. Tereikia noro priešintis.

Tokio noro Lietuvos valdžia neturi

Deja, tokio noro Lietuvos valdžia neturi. Žiniasklaidoje aktyviai darbuojuosi per per dvidešimt metų. Teko vargti eiliniu korespondentu, teko triūsti ir politikos, ir karo žurnalistu, redaktoriumi, internetinio portalo savininku… Sukaupta ilgametė patirtis leidžia manyti: dabartinė lietuviškoji PVM mokesčių ir lietuviškosios žiniasklaidos rėmimo per fondus ar premijas sistema sukurta taip, kad Lietuvos žiniasklaidai būtų finansiškai nenaudinga rimtai ginti savo šalies interesus. Vaizdžiai tariant, Lietuvos žurnalistams visuomet parankiau palaikyti Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ar Vakarų šalių finansinių korporacijų interesus, nes iš ten ateinantys honorarai – visuomet solidesni.

Kai kurie šiandien abejotiną reputaciją turintys  leidiniai ar pavieniai žurnalistai, esu tikras, elgtųsi tik taip, kaip naudinga Lietuvai, jei tik Lietuvos valstybė per mokesčius ir kitus panašius įstatymus saviškiams leistų bent minimaliai užsidirbti. Mūsiškiai žurnalistai būtų saugesni, jei valstybė per protingai sukurtas rėmimo ir skatinimo sistemas leistų bent jau išsilaikyti. Išsilaikyti pirmiausiai tiems, kurie imasi rimtų temų, o ne slysta paviršiumi. Be abejo, oponentai ims šaukti, girdi, Lietuvoje – gausu didesnių mažesnių premijų, kasmet skiriamų plunksnos ar televizijos brolijai už darbus pačiose įvairiausiose srityse. Taip pat gausu fondų, kurių pinigai skiriami leidiniams, kad šie galėtų ir toliau gyvuoti, rašydami kultūrinėmis ar pažintinėmis temomis. Esą tereikia paieškoti…

O aš manau, kad premijų ir fondų dalybą bus galima laikyti rimta tik tuomet, kai solidžios piniginės sumos bus įteikiamos būtent tiems žurnalistams, kurie analizuoja, pavyzdžiui, “teroristės” Eglės Kusaitės temą – nebijo prieštarauti oficialiai saugumo, prokuratūros ar teisėsaugos linijai. O ne tiems, kurie rašo niekam neužkliūnančius pažintinio pobūdžio rašinius. Deja, toks mano noras – utopiškas. Sunku patikėti, jog kai kurie spaudos rėmimo fondų vadovai ar premijų dalintojai drįstų pyktis su Lietuvos “džeimsais bondais”, prokurorais ir teisėjais.

Apvergtina žiniasklaidos padėtis

Todėl ir turime apvergtiną padėtį. Lietuviškoji žiniasklaida, deja, įstumta į tokias pat verslo sąlygas kaip ir aludariai ar mėsos gamintojai. Tad nenuostabu, kad ji žaidžia pagal grubias laukinio kapitalizmo taisykles. Ji tiesiog neturi kitos išeities. Taip, būtų idealiausia, jei leidiniai galėtų gyventi iš reklaminių pinigų. Sakykim, leidinio puslapiuose puikuojasi dantų pastos ar muilo gamintojai. Dantų pastos ar muilo gamintojai nekelia politinių reikalavimų. Jiems terūpi solidus laikraščio tiražas. Tačiau nepamirškime, kad Lietuvoje nėra didelės skaitytojų rinkos. Tiražai nėra milijoniniai. Todėl reklamos davėjai plačiai neatveria piniginių. O jei negalima pragyventi iš reklaminių pinigų, vadinasi, ieškoma kitokių šaltinių.

Visuomet ironiškai šypsausi, kai valdžioje esantys politikai piktinasi, girdi, “žiniasklaidos priemonių pagalba kai kurios kaimyninės valstybės Lietuvai daro milžinišką neigiamą įtaką”. Taip, daro. Ir toliau darys, jei Lietuvos Seimas ir Vyriausybė nesuvoks elementariausio dalyko: lietuviškoji žiniasklaida negali būti soti vien “šventa dvasia”. Ji irgi nori valgyti. Ir kuo ji bus alkanesnė, tuo per ją bus lengviau daryti “milžinišką neigiamą įtaką”.

Ką čia ir bepridurti. Net kai kurie žiniasklaidoje dirbantys ar su žiniasklaida tampriai susiję asmenys leidžia sau nesuvokti tikrųjų lietuviškosios žiniasklaidos nuosmukio priežasčių. Štai neseniai per Lietuvos radiją komentarą skaitė Gintaras Aleknonis, vienos poluliarios LRT laidos vedantysis, daug ir produktyviai dėstęs žurnalistines disciplinas Lietuvos universitetuose ir aukštosiose mokyklose, pats stažavęsis užsienio žiniasklaidos universitetuose. Toje laidoje G.Aleknonis pastebėjo, esą žiniasklaidos puoselėtas “visų karas su visais” persidavė pačiai žiniasklaidai. Taigi Lietuvos leidiniai jau pradėjo pyktis tarpusavyje. Suprask, tokia tendencija – garbės nedaranti. Arba kad ir tokia G.Aleknonio įžvalga: pasaulis yra daug gražesnis ir geresnis, negu jo atspindžiai mūsų žiniasklaidoje. Šiuose pastebėjimuose – daug karčios tiesos. Bet tiesa yra ir ta, kad G.Aleknonis, atsisėdęs į redaktoriaus kėdę, pats greičiausiai elgtųsi labai panašiai kaip tie, kuriuos jis kritikuoja. O jei vadovautųsi tik pačiais aukščiausiais moralės principais, tiesiog bankrutuotų arba būtų pakeistas pragmatiškiau į gyvenimą žvelgiančiu redaktoriumi.  

Žiniasklaida – brangus malonumas

O kol Lietuvos valdžios vyrai ir moterys sąmoningai ar nesąmoningai nenori suvokti, jog žiniasklaida – brangus malonumas, reikalaujantis investicijų, kaimyninės valstybės žaidžia pagal žiniasklaidai naudingesnius principus. Ir skina įspūdingus propagandinius vaisius. Dar nepasibaigęs Lietuvos – Lenkijos konfliktas dėl lenkiškų pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose ar gatvių pavadinimų Vilniaus rajone pateikimo pagal dvikalbystės principą. Dar nežinia, kuo jis baigsis. Vadovaujantis politologo L.Bielinio išvada, ir šį informacinį karą Lietuva turėtų pralaimėti. Juk Lenkija – gausesnė, skaitlingesnė ir finansiškai pajėgesnė valstybė.

O kol oficialioji Varšuva atkakliai, kryptingai stiprina polonizacijos tendencijas Vilniaus krašte, impoteniška, bedantė Lietuvos valdžia apleido ne tik šį barą, bet ir pražiopsojo … baltarusiškas pretenzijas. Dar 2009-aisiais metais Baltarusijos laikraštyje “Komjaunimo tiesa” pasirodė Dmitrijaus Novickio straipsnis “Susaninas į pelkes atvedė baltarusius?” Tos publikacijos esmę nėra sunku įvardinti: Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įkūrė ne lietuviai, o baltarusiai. Ir LDK valdė ne lietuviai, bet baltarusiai. Žodžiu, LDK šaknys – baltarusiškos. Baltarusių akimis žvelgiant, šiandieninė Lietuva tėra kilusi iš Žemaitijos, o tai reiškia, kad dabartinė Lietuva yra valstybė apsišaukėlė, atsitiktinai, per klaidą, sukurta 1918-aisiais.

Baltarusiai jau seniai savinasi Lietuvos istorijos pergales

Gal ir per daug aštriai šaržuoju minėto straipsnio teiginius. Tačiau tylėti – negalima. Mat tas straipsnis pasirodė ne istoriniame, ne analitiniame, o itin populiariame, bulvarinio leidinio požymių turinčiame laikraštyje. Tai reiškia, jog eiliniai baltarusiai labai greitai pamilo šią idėją, ir dabar šio įsitikinimo jau lengvai neišmušime iš baltarusių galvų. Juolab kad D.Novickio publikacija turėjo ne mažiau populiarių tęsinių. Šią problemą populiariai analizuoja Valius Venckūnas straipsnyje “Praeities dalybos: kaip kuriant Baltarusiją gali pradingti Lietuva” (portalas Alkas.lt). Lietuvis V.Venckūnas įsitikinęs, jog Lietuvos istoriją iškreipiančios publikacijos autorius baltarusis D.Novickis nenorįs kelti vaidų. Tai – tik elementarus baltarusiškojo identiteto ieškojimas.

Bet Lietuvai nuo to – ne ką lengviau. Po publikacijos “Komjaunimo tiesoje” pasirodymo prabėgo treji metai. Ar Lietuvos valdžia ir Lietuvos diplomatai ėmėsi ieškoti priemonių, kaip atremti ar susilpninti baltarusiškas “tiesas”? Oficialusis Vilnius vadovaujasi kapituliantiška nuostata: o ką mes galime, baltarusių juk – daugiau. O kad galima rasti būdų, kaip neleist įsigalėti antilietuviškoms nuostatoms nepabloginus tarpvalstybinių Lietuvos – Baltarusijos santykių, – oficialioms Lietuvos struktūroms nė motais. Ši uždelsto veikimo bomba sprogs, jei Baltarusijoje pasikeis valdžia, besiorientuojanti į Europos Sąjungą. Tada jau bus šaukštai po pietų. ES narėms pirmiausiai rūpės plati baltarusiška rinka, ir Lietuvai teks taikstytis su išaugusia Baltarusijos įtaka. Ir su vis garsiau ištariamais teiginiais, esą LDK – baltarusiškas darinys.

Kur mes atsidursime, elgdamiesi pasyviai? Užleidžiame pozicijas Vilniaus krašte, numojame ranka į LDK istorijos traktavimo problemas, nykstame Kaliningrado srityje, nebemokame draugiškai kalbėtis su latviais…

Artūro Zuoko fenomenas

Žvelgdamas į pastarųjų dienų spaudą prisiminiau Deivido Jakučionio straipsnį “Ar bus sustabdyta “grinevičiūtiško” stiliaus purvasklaida?” (Ekspertai.eu). Publikacijoje pateikiama išties įdomi versija. Ten išties kritikuotas dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Bet kažkodėl niekas, anot straipsnio autoriaus, į tą kritiką nereaguoja. Nei teisėsauga, nei pats meras A.Zuokas. “Tokiu atveju tas nuomonių pliuralizmas ir visos politikus diskredituojančios laidos kaip R.Grinevičiūtės pradeda atrodyti daugiaprasmiškai. Tampa nebeaiškus jų tikslas. Tokiu atveju, kai teisėsaugos struktūros ir kritikuojami asmenys niekaip nereaguoja, laida pradeda atrodyti tarsi pliurpalų verslo kompanija, už tai gaunanti atlyginimą, ir visos kalbos – tai tik bandymas tokiu įmantriu “šantažu” pasikelti laidos reitingus, pasipinigavimas ar iš anksto suderėta užslėpta “reklama” politikams, nuo kurių tarsi nuo žąsies nuvarva kompromatai”, – maždaug taip savo straipsnyje teigia D.Jakučionis. Šiuose žodžiuose esama dėmesio vertų pastebėjimų. Politikai labiausiai siunta, kai žurnalistai juos ignoruoja. Visiškas nutylėjimas – pats baisiausias dalykas. Protingi politikai iš dviejų blogybių (nutylėjimo ar kritikos) visuomet pasirinks … kritiką.

Jei nepatinka laikraštis, sukurk geresnį

Tačiau ar būtinai reikėjo vartoti sąvokas “purvasklaida”, “pasipinigavimas”? Niekaip nesuprantu, kas čia blogo, jei žurnalistei rūpi laidos reitingai, jei žurnalistė siekia kuo daugiau uždirbti? Tokiais atvejais bandau ginčytis: jei nepatinka – imk ir sukurk savąją televiziją ar laikraštį. Tegul taviškė žiniasklaidos priemonė bus ir morali, ir principinga, ir solidi, ir tiksli, ir įtakinga, ir dar tegul pajėgia darbuotojams laiku išmokėti oriai išgyventi leidžiančius honorarus. Štai po tokių pastabų dažniausiai tampu “tautos priešu”. Paaiškėja, jog žiniasklaidą kritikuoti mėgstantieji dažniausiai neturi jokio praktinio supratimo, koks sunkus ir sudėtingas yra leidėjo darbas.

Tylėjimas ne mažiau skaudus už priekaištavimą

Lietuvoje – užtektinai daug leidinių ir žurnalistų, kurie visomis keturiomis gintų lietuviškuosius interesus. Ne tik gintų, bet ir rastų būdų, kaip nepralaimėti stipresnėms, gausesnėms, agresyvesnėms jėgoms. Kitaip tariant, išradingai naudotųsi rytų kovos menų išmintimi. Šiandieninė Baltarusijos opozicija, man regis, surado išeitį iš beviltiškiausios situacijos. Jei neleidžiama viešai ir garsiai kritikuoti Aleksandro Lukašenkos, jie pasirinko tylėjimo ir aplodismentų taktiką. Šis būdas – ne mažiau skaudus ir veiksmingas. Gražu pažiūrėti, kaip siunta Baltarusijos valdovas, kai Minsko gatvėse būriuojasi minios tylinčių, tačiau garsiai plojančių žmonių minios. Juolab kad oficialusis Minskas neturi rimto preteksto išvaikyti tylių protesto akcijų. Net Baltarusijos įstatymai nedraudžia viešai tylėti arba viešai ploti.

Taigi nėra padėties be išeities. Tereikia ieškoti. Lietuviškuoju atveju reikalinga bent minimalus valstybinis interesas bei supratimas, jog lietuviškoji žiniasklaida nėra Lietuvos priešas.

2011.07.13


Prisijunkite prie diskusijos