Simpatiškasis KGB agentas


Print

JAV Valstybės departamentas Borisą Gladkovą, sovietų atstovybės JTO darbuotoją, 1956 m. birželio 22 dieną paskelbė persona non grata: už dalyvavimą “veikloje, visiškai nesuderinamoje su jo, Sovietų Sąjungos delegacijos nario JTO, statusu”.

Kuo nusikalto šis labai simpatiškas, draugiškas, komunikabilus, energingas diplomatas? Jo daugiau kaip metus trukusi draugystė su įtakingu vienos korporacijos, gaminančios turbinų variklius komerciniams ir kariniams laivams, darbuotoju – puikus pavyzdys, kaip galima įtraukti žvalgybinių gudrybių neišmanantį žmogų į pavojingą, nusikalstamą, su valstybės paslaptimis susijusią veiklą, jam nieko bloga neįtariant.

Jeigu kai kuriais šiame skyriuje pateiktais atvejais rusų diplomatai – šnipai “jautį už ragų” griebdavo iškart, šiuo atveju Gladkovas buvo žymiai atsargesnis ir subtilesnis. Su amerikiečiu jis daug kartų sėdėjo restoranuose, svečiavosi namuose, dalyvavo savaitgalio iškylose į gamtą – ir nieko neprašė, nereikalavo, nesiūlė. Pirmosios pažinties pretekstas buvo tarsi abiems pusėms naudingas amerikiečio firmos pagamintos produkcijos užsakymas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, rusų visai nedomino. Juos domino ne komercinio tipo, o specifinė karinė turbina, kitos karinės technikos paslaptys.

Pamažu, labai nepastebimai amerikietis neakivaizdžiai konsultavo tariamą ruso diplomato draugą, tėvynėje dirbantį panašų turbinų konstravimo darbą: šį tą parašydavo, šį tą pabraižydavo. Kai kada tiesiog restorane. Prašymų paaiškinti, patarti vis daugėjo. Kartais jam prireikdavo kokio brėžinio, schemos, gaminio aprašymo. Argi bičiuliui, su kuriuo taip smagu, kuris toks paslaugus ir dėmesingas, atsakysi, juo labiau, kad nei restorane, nei iškyloje jis niekada nelieka skolingas, dažniau pats vaišina.

“Draugystės” pabaigoje vieną dieną Borisas amerikietį nudžiugino: pagaliau vyriausybė perka jo produkciją, net daugiau, negu pradžioje buvo ketinta, labai geromis sąlygomis. Nauda ne tik firmai, bet ir tau, firmos atstovui, suorganizavusiam tokį pelningą užsakymą. Visi formalumai bus atlikti artimiausiu laiku, pinigai bus taip pat pervesti nevilkinant. Puikus kontraktas! Tuo prie pietų stalo džiaugėsi kompanijos atstovas, džiaugėsi ir kontraktą suorganizavęs Borisas.

Ir staiga jis, Borisas, nutilo, susimąstė. Kas atsitiko, bičiuli? O štai kas: Borisui reikia kitos, įslaptintos turbinos specifikacijos. Viršininkas norėtų į ją žvilgtelėti, prieš pasirašydamas kontraktą, prieš pirkdamas legaliai parduodamas turbinas. Bet aš juk negaliu! Tai visai kita turbina. Mūsų kontraktas numatytas  tik komercinėms turbinoms, o tu prašai karinės turbinos specifikacijos. Be Vašingtono leidimo aš negalėčiau to padaryti. O juk tu puikiai supranti, kad tokio leidimo negausiu. Tada greičiausiai mūsų sandoris sužlugs, atsiduso Borisas.

Amerikietis apstulbo. Ką daryti? Visą naktį jis negalėjo užmigti, galvojo, abejojo, nerimavo, o ryte pagaliau paskambino į FTB. Įvyko daug valandų trukęs pokalbis, naiviam amerikiečių specialistui buvo atvertos akys, pagaliau jis ir pats suprato, ko verta anaiptol ne atsitiktinė “draugystė” su rusu. Reikalą jis turėjo ne tik su politiniu emisaru, bet ir  KGB agentu, gudriu, protingu, išsilavinusiu žvalgybos profesionalu.

2011.05.19


Prisijunkite prie diskusijos