Žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje sunku net ir įvertinti. Mano šalis atmena laikus, kai būtent spauda ir žurnalistai stovėjo pirmosiose kovos už Lietuvos laisvę pozicijose 1989–1990 metais.
„Tas saldus žodis „Laisvė“ turi savo kainą. Ir mes ją mokėjom ir mokam. 1993 metais Lietuvoje buvo nužudytas Vitas Lingys – žurnalistas ir laikraščio „Respublika“ bendrasavininkis, kuris rašė straipsnius, neįtikusius kriminaliniam pasauliui. Nors nuo to laiko jau praėjo 18 metų, iššūkiai žodžio laisvei Lietuvoje pasikeitė, bet nedingo. Šiuo metu žurnalistika Lietuvoje išgyvena sudėtingą metą.
Prieš 20 metų mes jautėme didžiulę žodžio laisvės euforiją. 1996 metais Lietuvoje buvo priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, kurį priimta vertinti kaip vieną iš liberaliausių žiniasklaidos įstatymų Vidurio ir Rytų Europoje. Šiuo įstatymu mes visiškai atsisakėme laikraščių ir žurnalų valstybinio licencijavimo ir registracijos, o televizijos ir radijo transliacijų licencijavimą delegavome ne valstybinei institucijai, o žiniasklaidos savireguliavimo organui – Lietuvos radijo ir televizijos komisijai. Šią komisiją sudaro daugiausia nevyriausybinių organizacijų atstovai, tai yra meno ir žurnalistų organizacijų veikėjai: rašytojų sąjungos, kompozitorių sąjungos, kinematografininkų sąjungos ir pan. atstovai. Politikams liko minimalios galimybės formuoti šią komisiją ir daryti įtaką šio organo sprendimams. Taip pat žurnalistų ir leidėjų bendram susirinkimui pavyko parengti ir priimti Etikos kodeksą ir sukurti našiai veikiančią Žiniasklaidos ombudsmeno tarnybą.
Organizacijos Reporteriai be sienų duomenimis 2010 m. Lietuva su Danija ir Japonija pasidalijo 11–13 vietas pagal žodžio laisvę pasaulyje. Tačiau mes vis dažniau pastebime, kad leidybinės etikos problemos skiriasi nuo žurnalistinės etikos problemų. Deja, mums jau labai sunku rasti autoritetų, kurių sprendimai būtų priimami besąlygiškai. Pasirodo, kad suformuluoti elgesio taisykles ne taip sunku, kaip sunku jų laikytis.
Šių laikų demokratija iškėlė naujus iššūkius žodžio laisvei. Spaudos geltonumas (tulžingumas), žiniasklaidos priklausomybė nuo pinigų, oligarchų, politikų, bandymas privatizuoti teisę į informaciją, žiniasklaidos korupcija, vadinamieji užsakomieji straipsniai – tai tik dalis kliūčių, kurias tenka įveikti mūsų visuomenei. Pastaraisiais metais žiniasklaidą Lietuvoje vis dažniau įsigyja ne tik pramonės magnatai, bet ir bankai.
Žodžio laisvė kartais neišlaiko socialinės atsakomybės egzamino ir kai kurių traktuojama kaip laisvė nesilaikyti elgesio etikos ir moralės taisyklių. 2011 metais nuolat pažeidinėjančiu žurnalistinę etiką pripažintas net televizijos kanalas, kurio įmonės akcijos priklauso Skandinavijos kapitalui.
Toks žodžio laisvės suvokimas privedė prie to, kad vis mažiau žmonių pasitiki žiniasklaida. Piktnaudžiavimas žodžio laisve lemia teisių į gyvenimo privatumą, į garbę ir orumą pažeidinėjimus ir net žadina tam tikrą neapykantą žurnalisto profesijai.
Vis dažniau ieškiniai dėl teisių pažeidinėjimų nagrinėjami teismuose. 2008 metais Lietuva pralaimėjo dvi pirmąsias bylas Europos teisme dėl žmogaus teisių. Didžiausiame ir įtakingiausiame laikraštyje „Lietuvos rytas“ buvo išspausdinti duomenys apie AIDS sergančius žmones, t. y. jų pavardės, gyvenamoji vieta, fotografijos ir pan. Lietuvos teismai nustatė, kad buvo šiurkščiai pažeista teisė į asmeninį gyvenimą. Tačiau ieškovams priteistas pinigines kompensacijas už pažeistas teises – beveik po 3000 eurų – Strasbūro žmogaus teisių teismas pripažino esant nepakankamas, nes laikraščio leidykla tuo metu, kai piktnaudžiavo žodžio laisve, valdė didelį turtą, o laikraštį leidusios įmonės įstatinis kapitalas siekė beveik 9 mln. eurų. Strasbūro teismas taip pat nusprendė, kad Lietuvos Visuomenės informavimo įstatymas, kuris tuo metu žalos nukentėjusiajam nuo piktnaudžiavimo žodžio laisve atlyginimą ribojo iki 2800 eurų, pats savaime pažeidžia Lietuvos piliečių teisę į privatų gyvenimą, ir tie ribojimai buvo panaikinti. Šiuo metu jokių ieškinio dydžio ribojimų įstatymas nenumato ir kiekvienu konkrečiu atveju šias sumas teismas nustato individualiai. Kai kurie žurnalistai būgštauja, kad kai kuriais atvejais perdėtas sankcijos padidinimas gali privesti žiniasklaidą prie bankroto.
Mums kelia nerimą naujausi teisių pažeidimo, susijusio su žodžio laisve, kriminalizavimo precedentai. 2011 metais Vilniaus apygardos teismas pripažino žurnalistą Gintarą Visocką kaltu įžeidus buvusį kandidatą į Lietuvos prezidentus poną Česlovą Jezerską, ir paskyrė jam bausmę – pinginę baudą, o taip pat moralinės žalos nukentėjusiajam atlyginimą. Bendra iš žurnalisto išieškoma suma siekia beveik 10 000 eurų. Tai gana didelė suma privačiam asmeniui Lietuvoje.
Tai sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, nes žurnalisto straipsniai neturėjo šmeižto požymių, o politiko įžeidimas pasireiškė tuo, kad žurnalistas leido sau išsakyti kai kokias abejones dėl nemalonių faktų iš nukentėjusiojo asmeninio gyvenimo, kurio šeimoje du asmenys nusižudė. Žurnalistas parašė knygoje ir straipsniuose, kad tarybiniais laikais KGB kontroliavo žymiausius šalies sportininkus ir kad nukentėjusysis tarybiniais laikais buvo TSRS čempionas.
Teismas nuosprendyje nenustatė šmeižto faktų, bet išdėstė nuomonę, kad žurnalisto pateikti faktai galėjo statistiniam skaitytojui sudaryti įspūdį, kad nukentėjusysis bendradarbiavo su KGB, ir tie pasisakymai pripažinti įžeidžiančiais ir nusikalstamais pagal Baudžiamąjį kodeksą.
Demokratinėje visuomenėje labai svarbu sudaryti sąlygas žodžio laisvei. Tačiau ne mažiau svarbu, kad žiniasklaida suvoktų socialinę atsakomybę.
Žurnalistų nepriklausomybė nuo leidėjų, o taip pat nuo pinigų ir politikų įtakos šiais laikais lieka pirmajame plane. Piktnaudžiavimai žodžio laisve turi būti vertinami daugiausia žiniasklaidos savireguliavimo organuose arba civiliniuose procesuose. Reikia vengti nepagrįstai kriminalizuoti piktnaudžiavimą žodžio laisve. Taip pat svarbu, kad priteisiant pinigines kompensacijas būtų laikomasi pagrindinio teisinės valstybės principo – proporcingumo principo. Žmogaus teisių ir visuomenės teisių į informaciją proporcingumo principo.
Nuotraukoje: advokatė Liudvika Meškauskaitė, šią kalbą perskaičiusi Vilniuje birželio 7 – 8 dienomis dirbusioje ESBO konferencijoje, skirtoje žurnalistų saugumo problemoms aptarti.
2011.06.08
