Gyveno kartą trys broliai: du buvo protingi, o trečias kvailas. Tai formule tapusi lietuvių liaudies pasakų pradžia. Tas kvailys pasakose visada gadina protingų brolių gyvenimą: elgiasi atvirkščiai negu protingi ir dažniausiai laimi. Taigi šiuo metu kvailio laimėjimas ir gąsdina, ir kelia nerimą, nes nežinia kur veda, juolab tada, kai labai neaišku, kas kvailelį tampo už virvutės.
Dabartinis gyvenimas dažnai primena tą mūsų liaudies pasakų formulę, kuri jau nebejuokingai ima sutapti su Sausio tryliktosios įvykiais: nacionalinio gelbėjimo komitetu, vaduotojais ant platformos, kalbančiais liaudies vardu, ir prievarta brukama nuostata turėti tik valdžios atstovų primestą vienintelę “teisingą“ nuomonę. O turėtų būti atvirkščiai. Valdžios atstovai turėtų ne savo nuomonę įteisinti kaip privalomą visiems, o atsižvelgti į daugelio žmonių norus. Dabar ta nepriimtina, o kartais net suklastota nuomonė įteisinama už mokesčių mokėtojų pinigus ir padaroma visiems privaloma. Labai neaišku, kas tokiu atveju kam dirba ir kokius turi siekius. Kas tai galėtų paneigti?
Kodėl kažkam skubiai reikia įteisinti kitataučių pavardžių rašybą originalo forma, kai to nereikalauja nei Europos žmogaus teisių teismas, nei ES institucijos? Nuolat meluojama, kad reikalauja. Kam viso to melo Lietuvoje reikia?
Kai kas tariasi esąs tuo didvyriu ant platformos iš nacionalinio gelbėjimo komiteto, kuris rengiasi galutinai įteisinti Vilniaus krašto nutautinimą. Žiūrėkim, kaip visa tai atrodo tikrovėje. Imkim kai kurių Vilniaus rajono gyventojų moteriškas pavardes, kurios yra aiškiai lietuviškos kilmės: Rimša, Gaida, Kalenda, Gaidel, Vaišnis, Staniulis, Buiko ir kt. Daugelis žmonių su tokiomis pavardėmis kalba ne lenkiškai, bet rusiškai, bent jau viešoje aplinkoje. Kaip tokios pavardės galės būti rašomos, kai bus įteisinta vadinamoji originalo forma? Ypač tos su lietuviškais diakritiniais ženklais. Ar ta “originalo“ forma atrodys taip: Rimsha, Calenda, Vaishnis ir kt.? Ką tai primena? Ar ne lietuvių kalbos ištakas? Be abejo, kad tai senųjų raštų kalbos ženklai. Kas galėtų paneigti, kad tokia rašyba iš pavardžių nepereis ir į bendrinę lietuvių kalbą? Kam tokia sumaištis lietuvių kalbai yra reikalinga? Kitas klausimas: kodėl tas daroma skubiai ir nervingai prieštaraujant daugelio Lietuvos žmonių nuomonei, net iš anksto įsirašant save į lietuvių kultūros istoriją. (Citata iš elektroninės žiniasklaidos diskusijų: “Kodėl buvo sumanyta kurti naują įstatymą, jeigu jo esminės nuostatos liko tos pačios? Manyčiau, viena svarbiausių priežasčių – valdžios nusiteikimas pirmą kartą viešai pagarsinti originalios nelietuvių pavardžių rašybos argumentus, kuriuos anksčiau, rizikuodami būti apšaukti tautos priešais, teikdavo tik atskiri visuomenės atstovai. Todėl tai yra, nebijau ištarti, itin drąsus įstatymo rengėjos – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos žingsnis, jis liks mūsų kultūros raidos istorijoje. Net nepaisant įstatymo likimo Seime, kur jo laukia ir kalavijus galanda gausūs šio įstatymo priešininkai”.)
Kai dėl kitataučių pavardžių rašybos priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris sudeda visus teisinius akcentus, keista, kad Vyriausybė mano esanti aukščiau už Konstitucinį Teismą. Ar jai ir Konstitucija neprivaloma? O gal kai kas jos nė neskaitęs ir mano turįs teisę žaisti savo žaidimus?
Už ką tokius veiksmus, kurie prognozuojami citatoje, reikės įtraukti į kultūros istorijos raidą? Ar kad lietuviškas kvailelis dar paminklu neįprasmintas, ar kad kažkas skuba pakartoti Kosovo variantą Vilniaus krašte, bet dar trūksta vieno punkto – pavardžių įteisinimo originalo forma, todėl daro spaudimą Lietuvos valdžiai, o ši nuolankiai pataikauja. Toks spėliojimas tikrai rimtas, kai tuo klausimu spaudimą Lietuvai darė ir Lenkijos aukščiausi pareigūnai, kalbėję vizito metu ir reikalavę paklusti, bei kvietėsi į Varšuvą mūsų šalies vadovus tarsi skubindami įvykius, bet į tai Lietuvos valdžios nebuvo atitinkamai sureaguota – nepriimta kaip kišimasis į vidaus reikalus. Kodėl Lietuva tautinių mažumų klausimu nuolat yra šmeižiama parlamentaro iš Lietuvos Europos Sąjungos struktūrose, kai tautinių mažumų padėtis Lietuvoje iš tikrųjų yra gera? Tokius nešvarius “darbus“ prieš Lietuvą dirbant visada yra tikslas, kitaip jie nebūtų dirbami. Ar tariamasis nacionalinio gelbėjimo komitetas su atstovais ant platformos neprisideda prie Kosovo varianto įteisinimo Vilniaus krašte?
Tai kažin ar paminklo neteks statyti tam lietuvių liaudies pasakų kvaileliui, kuris iš anksto numato savo nuopelnus ir ar paminklas nebus statomas iš nelietuviškos naftos ar dujų pinigų, kai pastangos prieš Lietuvą tokios akivaizdžios. Kas visa tai galėtų paneigti?
Nuotraukoje: straipsnio autorė Pranciška Regina Liubertaitė.
2010.01.19
