Kuo Lietuvai ypatinga 1990-ųjų kovo 11-oji, – puikiai žinome. Tąsyk atkurta nepriklausomybė. O kuo ypatinga 1990-ųjų kovo 10-oji, – ne kiekvienas galėtume atsakyti.
Nenuostabu. Tądien tuometinis sovietinės Lietuvos KGB pirmininkas generolas – majoras Romualdas Marcinkus pasirašė įsakymą Nr. 002, kurio esmė – visomis išgalėmis kenkti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.
Be abejo, minėtasis dokumentas buvo ypač slaptas. Todėl apie jį mažai ką žinome. Saugomas jis Lietuvos Ypatingojo archyvo saugyklose. Kuo mums jis galėtų būti įdomus šiandien, prabėgus beveik dviems dešimtmečiams?
1990 metų kovo 10 dieną LTSR KGB pirmininko, tuo metu dar pulkininko, vėliau – generolo majoro R.Marcinkaus specialiu parėdymu „Dėl LTSR KGB Greitojo reagavimo grupių (GRG) sukūrimo“ buvo organizuota speciali struktūra, kurios tikslas – “lokalizuoti ir užkardinti priešininko specialiųjų tarnybų bei priešiškų elementų teroristines ir kitokias ekstremistines akcijas”.
Struktūra sudaryta iš LTSR KGB kadrinių karininkų. GRG veikė LTSR KGB Centriniame aparate, Baltijos jūros baseino LTSR ekvatorijoje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. GRG vadu tapo pulkininkas A.Ramanauskas, KGB tarnybos “Z” viršininko pavaduotojas. Jo pavaduotoju specialiosioms operacijoms paskirtas KGB papulkininkis M.Volkovas. Štabo viršininku – majoras E.Demidas. Atsakingas už specialųjį pasiruošimą buvo majoras V.Snetkovas, už pasiruošimą šaudymo pratyboms – kapitonai V.Švenčionis ir K.Lizunas. Už GRG veiksmų dokumentavimą ir fiksavimą – vyresnysis leitenantas A.Vainauskas. Atsakingu už neatidėliotinų tardymo veiksmų atlikimą tapo justicijos kapitonas A.Stepučinskas, už specialiuosius ryšius – kapitonas V.Abromavičius ir t.t.
Oficialios informacijos apie GRG bent jau rusiškuose leidiniuose – gausu. GRG – tai mobilus KGB padalinys, sudarytas tik iš itin kvalifikuotų, profesionalių, didelę patirtį turinčių KGB darbuotojų, gebančių individualiai ir drauge operatyviai reaguoti į bet kokią ekstremalią padėtį saugant Sovietų Sąjungos Konstituciją ir vientisumą. Tokios grupės budėdavo kiaurą parą, jos būdavo pajėgios atlikti bet kokio sudėtingumo tiek karines, tiek sekimo operacijas. Jos buvo ginkluotos ne tik šaunamaisiais ginklais. Jos savo žinioje turėjo ir lengvuosius, ir šarvuotus automobilius. Be abejo, palaikė ryšius su specialiosios paskirties žvalgybiniais desantininkų pulkais, kuriuos bet kada galėjo pasikviesti į pagalbą. Taip pat nereikia pamiršti, kad į tokias grupes buvo komandiruojami vien patikimi asmenys. Štai maždaug toks GRG apibrėžimas, dažniausiai pasitaikantis rusakalbėje spaudoje.
Bet ar visi 1990-ųjų kovo 10-ąją į GRG įtraukti asmenys buvo lojalūs sovietų valdžiai, Kremliui ir KGB? Atsakyti į šį klausimą nėra lengva. Tiksliau tariant – vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Analizuojant generolo majoro R.Marcinkaus biografiją susidaro įspūdis, jog šis KGB karininkas klaidų nedarydavo. R. Marcinkus gimė 1941-aisiais Kelmės rajone. Abu jo tėvai buvo tikri lietuviai. Jų atžala – vienintelis iš visų sovietinių lietuvių žvalgybininkų pasiekė svaiginančių aukštumų SSRS KGB centriniame aparate.
KGB struktūrose R.Marcinkus pradėjo dirbti tuoj po tarnybos sovietinėje armijoje. Nuo 1971 metų studijavo KGB Maskvos institute (RF užsienio žvalgybos akademija), specializavosi veiklai vokiškai kalbančiose šalyse. Ne sykį buvo siunčiamas į Vakarus, ten atliko KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos pavestas užduotis (Vokietijos Federacinė Respublika, Šveicarija). 1979–1983 metais apsistojo Rytų Berlyne, TSRS ambasados diplomato Justo Vinco Paleckio dėka susipažino su ten gyvenusiais lietuviais. 1984-aisiais R.Marcinkus pradėjo eiti KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos 19-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas, koordinavo KGB rezidentūrų veiklą vokiškai kalbančiose valstybėse.
1987 m. birželį pulkininkas R.Marcinkus pateikė analitinę medžiagą, skirtą asmeniškai TSKP CK generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui. Joje buvo kalbama apie krizę, besiklostančią VDR teritorijoje. 1989 metais jam suteiktas generolo laipsnis, tada jis ir tapo 19-ojo skyriaus viršininku. Apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu.
1990 metų kovo 4 dieną R.Marcinkus faktiškai vadovavo LTSR KGB. Į šias pareigas jis pirmiausiai paskirtas dėl savo solidžios patirties užsienyje. Tačiau 1991 metų sausio pradžioje atsistatydino dėl nesutarimų su GRU atstovais. Nesutarimai kilo dėl kruvinųjų įvykių rengimo Vilniuje specifikos. Sovietų desantininkai R.Marcinkų atgabeno į Maskvą. Maskvoje apie trejetą mėnesių jis laikytas specialiojo režimo gydymo įstaigoje, po to – išleistas į atsargą. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo liūdnai pagarsėjusio Gintaro Petriko konsultantu saugos klausimais, vėliau – EBSW koncerno padalinio Ekonominės saugos tarnybos, Saugumo ir informacijos tarnybos (SIT) direktoriumi. Dėl savo paslaptingumo ir diskretiškumo vadintas „Misteriu Nieku“.
Ar šis KGB generolas galėjo suklysti, 1990-ųjų kovo 10-ąją į greitojo reagavimo būrius parinkdamas sovietų valdžiai nepatikimus žmones? Sovietinės Lietuvos KGB struktūroms jis pradėjo vadovauti bene 1990-ųjų kovo 3 dieną, kai į atsargą oficialiai buvo išleistas KGB generolas majoras E.Eismuntas, vadovavęs Lietuvos KGB nuo 1987-ųjų. Tad akivaizdu, kad R.Marcinkus pakeitė E.Eismuntą būtent dėl to, kad “šiam nepavyko efektyviai kovoti prieš lietuvių tautinį judėjimą”. Būtent dėl šios priežasties surengta ši rokiruotė. Kremlius tikėjosi, kad R.Marcinkus bus griežtesnis, įžvalgesnis, konkretesnis už E.Eismuntą. Oficialioji Maskva vylėsi, kad R.Marcinkus “suvaldys Lietuvos KGB skilimą tautiniu pagrindu”.
Tikriausiai KGB generolas R.Marcinkus buvo kietesnis už savo pirmtaką E.Eismuntą. Tačiau ir jis galbūt kartą suklydo. Žvelgiant į oficialiąją dabartinės Lietuvos Generalinės prokuratūros informaciją, Lietuvos KGB padalinio vadovas R.Marcinkus anuomet bus padaręs mažiausiai vieną klaidą. Toji klaida – dėl Antano Stepučinsko. 1990-ųjų kovo 10-ąją įtraukdamas A.Stepučinską į struktūras kovai su Lietuvos nepriklausomybės šalininkais KGB generolas R.Marcinkus, matyt, manė, kad šis specialistas – lojalus Sovietų Sąjungai. Bet informacija, kurią dabar skelbia oficialios Lietuvos struktūros, byloja, esą A.Stepučinskas anuomet nebuvo nei idėjinis kagėbistas, nei nuoširdus sovietinės santvarkos rėmėjas.
Kodėl dėmesys sukoncentruotas būtent į pono A.Stepučinsko asmenybę? Šiandien akivaizdu, jog tas 1990-ųjų kovo 10-ąją R.Marcinkaus slaptame įsakyme minimas justicijos kapitonas A.Stepučinskas, kuriam buvo pavesta organizuoti neatidėliotinų KGB tardymo veiksmų vykdymą, ir šiandien Lietuvos generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas einantis Antanas Stepučinskas, – tas pats asmuo. Žvelgiant į tokias aplinkybes gali kilti klausimų: kodėl tada A.Stepučinsku pasitikėjo KGB generolas R.Marcinkus, o šiandien pasitiki ir nepriklausomos Lietuvos generalinės prokuratūros vadovybė? Ar įmanoma suderinti šiuos du skirtingus pasitikėjimus?
Pasirodo, įmanoma. Dar 2006-aisiais metais oficialiuose Lietuvos valdžios struktūrų tinklapiuose buvo tvirtinama, jog “Antano Stepučinsko tarnyba tardytoju SSRS struktūrose prokuratūrai buvo žinoma”. Jei žvelgsime dar priekabiau, oficialiuose dokumentuose maždaug taip paaiškinami šie prieštaravimai: “Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Stepučinsko buvusi tarnyba tardytoju SSRS valstybės saugumo komitete prokuratūrai buvo žinoma. Jo asmens byloje saugomas tarnybinis pranešimas, kuriame minėtas darbuotojas pats kreipėsi į tuometinį generalinį prokurorą Kazį Pėdnyčią, prašydamas įvertinti jo buvusią tarnybą SSRS valstybės saugumo komitete. Pranešime A.Stepučinskas nurodė, kad jis tardytoju dirbęs, tačiau tyrė tik kriminalines bylas.”
Taip pat teigiama, kad K.Pėdnyčia 1999 m. sausio 4 d. oficialiu raštu kreipėsi į tuometinį Valstybės saugumo departamento direktorių Mečį Laurinkų ir tuometinę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovę Dalią Kuodytę. Iš šių institucijų vadovų tų pačių metų lapkričio 15 d. buvo gauta bendroji išvada, kurioje konstatuota, kad Antanui Stepučinskui netaikomi jokie įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 3 straipsnio 2 dalyje numatyti apribojimai. Taigi A.Stepučinskui oficialiai leista dirbti valstybės tarnyboje.
Analizuodamas oficialiąją biografiją aptikau užuominų, jog A.Stepučinskas buvo vienas pirmųjų 1990-aisiais savanoriškai iš SSRS valstybės saugumo komiteto pasitraukusių darbuotojų. Minėtas prokuroras pavyzdingai atliko savo tiek prokuroro, tiek administratoriaus pareigas – be kitų, ištyrė ir perdavė teismui labai didelės apimties ir sudėtingas Panevėžio „Tulpinių“, Alytaus „Baublių“, Šiaulių „Princų“ ir Klaipėdos „Gaidjurgių“ baudžiamąsias bylas. Prokuroras A.Stepučinskas prisidėjo tiriant 1991 metų sausio – rugpjūčio mėnesių įvykius, tardė omonininkus. Per visą prokuratūroje darbo laiką A.Stepučinskas skatintas 18-a kartų, iš jų – apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino medaliu, Policijos Angelo sargo žvaigžde, už nuopelnus jam įteiktas vardinis ginklas.
Žodžiu, skaitydamas oficialiąją mūsų prokuratūros informaciją susidariau nuomonę, kad 1990-ųjų kovo 10-ąją “Misteris Niekas” apsižioplino, pasitikėdamas justicijos kapitonu A.Stepučinsku. Tačiau klaida nelygu klaidai. Kas gali paneigti, jog ano meto KGB nerengė ir apgaulingo, klaidinamojo pobūdžio operacijų? Štai 1989-aisiais metais gruodžio 30-ąją dienraštyje “Tiesa” buvo paskelbtas 38-erių KGB karininkų pareiškimas. Pareiškime teigta, kad jie, laišką pasirašiusieji, oficialiai remia Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo centro, neigiamai žiūri į KGB darbuotojų dalyvavimą antilietuviškos organizacijos “Jedinstvo” veikloje ir nepripažįsta Sovietų Sąjungos komunistų partijos įsakymų. Laiškas – viltingas. Jo organizatoriai – KGB papulkininkis Ramutis Matiukas, KGB kapitonas Danukas Arlauskas, KGB kapitonas Gintautas Vyšniauskas bei KGB vyresnysis leitenantas tardytojas Stanislovas Nalivaika. 1990-ųjų sausio 4-ąją KGB komunistų organizuotame susirinkime buvo viešai pasmerkti ne tik laiško organizatoriai, bet ir visi kiti, jį pasirašiusieji. Tarp pasitraukusiųjų savo noru iš KGB kai kuriuose šaltiniuose minima ir A.Stepučinsko pavardė.
Bet ar visais perbėgėliais iš KGB galima pasitikėti? Į akis krenta keistas sutapimas, jog iš KGB tuomet pasitraukė būtent tie karininkai, kurie turėjo organizuoti “Sąjūdžio” ir kitų lietuviškų organizacijų sekimą. Įdomi ir dar viena aplinkybė: dauguma KGB karininkų tuomet pasitraukė būtent iš 5-osios valdybos (ši valdyba – politinio persekiojimo organizatorė).
Neabejotina, kad dauguma iš KGB tomis lemtingomis dienomis pasitraukusiųjų šitą žingsnį žengė nuoširdžiai norėdami tarnauti būtent nepriklausomai Lietuvai. Tačiau nereikia atmesti versijos, jog tarp pasitraukusiųjų galėjo būti ir tokių, kurie teturėjo vieną tikslą – įsiskverbti į atsikuriančios Lietuvos struktūras. Kaip atsikirti, kuris iš pasitraukusiųjų kagėbistų yra tikrai lojalus Lietuvai, o kuris – tik apsimeta esąs lojalus?
Oficialiame Generalinės prokuratūros tinklapyje rašoma, kad prokuroras A.Stepučinskas “prisidėjo tiriant 1991 metų sausio – rugpjūčio mėnesių įvykius, tardė omonininkus”. Kad prisidėjo tiriant ir tardant – puiku. Tačiau taip pat norėtųsi žinoti tikrąją tų tyrimų vertę? Vaizdžiai tariant, norėtųsi paklausti: ar pasiraitojęs rankoves tyrė? Šiandien akivaizdu, kad Vilniaus OMON byla ištirta panašiai kaip ir Medininkų skerdynių byla – paviršutiniškai. Įspūdis toks, jog nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos struktūras 1990-1991 slopino ne organizuoti KGB, GRU, specialiosios paskirties desantininkų daliniai, “Alfa” ir “Vympel”, o vos keli omonininkai. Gilinantis į Vilniaus OMONo bylą galima susidaryti nuomonę, jog tyrėjai nenorėjo “žvelgti giliau”. Jie tarsi pasitenkino pozicija, esą mūsų pastatus užgrobė bei pasienio postus anuomet puldinėjo vos keli Vilniaus omonininkai.
Be to, anot mūsų tyrėjų, Lietuvos pasienio punktus Vilniaus omonininkai deginti sumanė greičiausiai savarankiškai, niekieno neįpareigoti, neskatinti. Žodžiu, prokuroriška versija tarsi teigia, esą ano meto Lietuva nepajėgė apsiginti nuo vos dviejų sveiką nuovoką praradusių Vilniaus omonininkų. Kas tie omonininkai, tapę atpirkimo ožiais? Prokuroro A.Stepučinsko vadovaujama grupė nuteisti siekė Vilniaus OMONo pareigūnus Aleksandrą Skliarą ir Eduardą Petrauską. Beje, E.Petrauskas Vilniaus OMONe ėjo tik kadrų inspektoriaus, atsakingo už omonininkų asmens bylų tvarkymą, pareigas. 2002-aisiais teismai šiuos prokuratūros persekiotus Vilniaus omonininkus išteisino, nes byloje nerado jų kaltę patvirtinančių įrodymų. Ar už tokį Vilniaus OMONo bylos ištyrimą prokuroras A.Stepučinskas vertas pagyrimų, padėkų, apdovanojimų?
Todėl ir tvirtinu, jog neužtenka pasakyti, esą prokuroras A.Stepučinskas tardė omonininkus. Dar labai svarbu žinoti, kaip tyrė, kaip tardė? Štai rusiškoje spaudoje iš vieno mūsų tokio tardymo Aleksėjus Sobolevas itin skaudžiai pasišaipė. Šis žurnalistas rašė, kaip 2001-aisiais metais Lietuvos ambasados Maskvoje patalpose buvo verbuojamas omonininkas Vladislovas Pužajus. Lietuvos pusė už sutikimą bendradarbiauti omonininkui įteikė net 10 tūkst. JAV dolerių premiją. Lyg ir neblogas sumanymas. Bet kad tas omonininkas čia pat pasiskundė Rusijos Federalinei saugumo tarnybai, ir lietuviškosios pastangos patraukti savo pusėn buvusį Vilniaus omonininką nuėjo perniek. O dabar atspėkite, kas dalyvavo slaptame susitikime su V.Pužajumi? Kaip 2009-ųjų pabaigoje tvirtino “Laisvas laikraštis”, susitikime su V.Pužajumi Lietuvos ambasados patalpose Maskvoje sėdėjo ir prokuroras A.Stepučinskas. Nejaugi ir už šią sužlugusią lietuviškąją operaciją prokuroras A.Stepučinskas nusipelnė premijos?
Galų gale keistai skamba oficialūs tvirtinimai, esą prokuroras A.Stepučinskas, tarnaudamas KGB, tyrė tik kriminalines bylas. 2006-aisiais metais žurnale “Veidas” teigta, jog prokuroras A.Stepučinskas dirbo tirdamas disidento, būsimojo Kovo 11-osios Akto signataro, Algirdo Patacko bylą (pavyzdžiui, apklausė A.Patacko žmoną), domėjosi disidento, irgi būsimojo Kovo 11-osios Akto signataro, Liudviko Simučio reikalais. Todėl oficialus teiginys, esą tarnaudamas KGB struktūrose A.Stepučinskas gilinosi tik į finansinių sukčių ar galvažudžių bylas, – nėra visiškai tikslus.
Kai kurių įtarimų kelia ir tuometinio VSD direktoriaus bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų vadovės palankumas ponui A.Stepučinskui. Palyginkime A.Stepučinsko ir K.Džiauto bylas. Buvusiam KGB darbuotojui Kęstučiui Džiautui mūsų liustruotojai buvo žymiai griežtesni. Sovietinės Lietuvos KGB struktūroje kaip kadrinis pareigūnas K.Džiautas įsidarbino 1990-ųjų rugpjūčio mėnesį, praėjus maždaug penkeriems mėnesiams po nepriklausomybės paskelbimo. KGB gretose jis pradirbo apie penketą mėnesių. 1991-aisiais jo jau KGB nebuvo. Lyginant su A.Stepučinsku, K.Džiauto kagėbistinis stažas – žymiai trumpesnis. Be to, K.Džiauto pavardė neužfiksuota jokiuose KGB generolo R.Marcinkaus sudarytuose slaptuose GRG sąrašuose (netiesa, kad 1990 – 1991-aisiais šios grupės buvo popierinės, nes jų vadai nuolat rengė slaptus pasitarimus, pavyzdžiui, 1990-aisiais – Alma Atoje). Tačiau K.Džiautui vis dėlto neleista dirbti prokuratūroje. Jis su Lietuvos valstybe buvo priverstas bylinėtis net Strasbūro Žmogaus teisių gynimo teisme. Tuo tarpu A.Stepučinskui ne tik suteikta teisė darbuotis prokuratūroje, jam dar pavesta tirti itin svarbią Vilniaus OMONo bylą.
Žodžiu, kagėbistas nelygu kagėbistui…
2010.10.25
