Kad Lietuva netaptų tvartu


Print

Spalio 24 d. Kauno miesto muziejaus salė prigužėjo spaudos darbininkų, iškilių dvasininkų, krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio „XXI amžius“ skaitytojų. Buvo minimas „XXI amžiaus“ dvidešimtmetis bei pristatoma amžinybėn iškeliavusio ilgamečio šio laikraščio darbininko, politikos apžvalgininko ir analitiko Petro Katino knyga „Ilgas bus mūsų kelias…“

Tą pačia diena DELFI patalpino Tomo Janeliūno rašinį „Pavogta demokratija“, kuriame teigiama, jog, jei pasiremtume vyraujančiu gyventojų požiūriu į mūsų demokratiją, Lietuvoje reikia keisti politinę santvarką, nes gyventojams daug svarbesnė ekonominė gerovė nei demokratinė valdymo sistema.

Ne paverkšlenimo ir ne patyčių dėlei sugretinau dvasingą, pelniusio itin gerą vertinimą laikraščio jubiliejaus minėjimą bei knygos pristatymą ir nusivylimui prilygstančias T. Janeliūno įžvalgas. Sugretinau, nes manau, kad politologo įžvalgos, po dvidešimties atgautos nepriklausomybės metų, gana akivaizdžiai parodo, kad Lietuva nuėjo ne tik ilgu, bet ir ne tuo keliu, kurį rodė „XXI amžius“. Drįstu teigti, kad ne tik Lietuvos gyventojams daug svarbesnė ekonominė gerovė nei demokratinė valdymo sistema, bet ir buvusioms ir esamoms valdžioms, turinčioms galias tvirtinti valdymo sistemą, labiau rūpėjo ir teberūpi asmeninė ekonominė gerovė nei demokratinė valdymo sistema.

„XXI amžius“ rodė ir teberodo amžinosiomis ir bendražmogiškosiomis vertybėmis grįstą Lietuvos kelią, tačiau per du dešimtmečius jis nepajėgė per okupacijas pasiligojusios tautos prikelti iš ligos patalo ir nukreipti tikruoju keliu. Nepajėgė, nes valstybė šiam, vieninteliam krikščioniškos minties laikraščiui, nerodė jokio dėmesio, nerėmė. Jis netapo didelio tiražo dienraščiu, galėjusiu esmingai pakeisti visuomenės požiūrį į lietuvių tautos ir jos valstybės tvirtinimą, į demokratinį, be ydų ir grimasų valdymą. Tik politikų beviltiškas vištakumas (piktavališkumas?) sutrukdė iškelti šį laikraštį švyturiu, vedančiu Lietuvą tikruoju keliu.

Tai, ką gera turime, dažnai įvertiname po netekties.

Po netekties įvertinome nepriklausomybę ir tik tuomet dėl jos stojom į kovą. Per stebuklą ją atgavome, tačiau, pasirodo, laisvi nemokame būti, savivalda (demokratinis valdymas) neberūpi. Jaunimas kvaišinasi Vakarų civilizacijos kanalizacijos turiniu, o mūsų Švietimo ir mokslo ministerija jaunimo dorovinį, patriotinį ir tautinį ugdymą piktybiškai ignoruoja. „XXI amžiaus“ rūpesčiu visuomeniniais pagrindais leisto patrauklaus laikraštėlio vaikams „Kregždutė“ jau netekome (dėl lėšų stygiaus). Leidinėlio našlaičiais tapo daugybė vaikučių, jie „grožėsis“ vakarietiškais ar kiniškais paveikslėliais, o tėveliai, nebegaudami “Kregždutės”, jau suvokė didžiulę netektį.

Renginio metu pristatant knygą „Ilgas bus mūsų kelias…“, kalbėta apie didžiulę „XXI amžiaus“ netektį, į amžinybę išėjus bendradarbiui Petrui Katinui. Paminėta ir aktyvaus laikraščio bendradarbio Viliaus Bražėno netektis.

Pasiklausius „XXI amžiaus“ redaktoriaus išsakytų minčių apie laikraščio ateitį, renginio dalyviai galėjo pajusti dar didesnės netekties grėsmę: dėl lėšų stygiaus laikraštis gali nueiti į nebūtį. Kas nutiktų Lietuvoje? – Valstybiniu švyturiu dėl valstybės kaltės netapęs, vilties žiburėlis užgestų. Ir valstybė jau eitų, tvarto vardo vertu, dorovės, kultūros ir politikos keliu, keliu į nebūtį.

Laikraščio ateitį lems pilietinės lietuvių tautos ir aukščiausių valdžių nuostatos jį remti, išlaikyti kaip didelę tautos ir valstybės vertybę, piliečio patrioto – valstybės pamato ir turinio – ugdytoją.

Atsikvošėkime: laikas nebelaukia.

Nuotraukoje: politikos apžvalgininkas Algimantas Zolubas.

2010.10.26


Prisijunkite prie diskusijos