Tačiau greitai Vatikaną sukrečia įvykis, kuris ne juokais išgąsdina naujai išrinktą Romos poppiežių.
Jonui Pauliui I atsisėdus į Romos popiežiaus sostą, praėjus dešimčiai dienų, su oficialiu vizitu, siekdamas sumažinti įtampą tarp katalikiškojo ir Rusijos ortodoksų pasaulio, atvyko Rusijos ortodoksų bažnyčios arkivyskupas Nikodimas. Ryte, kaip ir priimta, paduodama kava. Vos tik arkivyskupas nuryja pirmą gurkšnį, čia pat iškreiptu veidu krenta ant žemės negyvas. Popiežius Jonas Paulius pasimetęs, baimės ir išgąsčio sumaištyje supranta, kad ši nuodų dozė buvo skirta jam. Būtent už pertvarkas Vatikano valstybėje.
Tik aklo atistiktinumo dėka ne jis pirmasis paragavo kavos, todėl ir išliko gyvas. Visą tikinčiųjų pasaulį oficialusis Vatikano gydytojas informuoja, kad arkivyskupas Nikodimas mirė nuo širdies nepakankamumo. Kaip ir visuomet Vatikano valstybėje, nebuvo atliekami jokie tyrimai, taigi nebuvo nustatyta tikroji mirties priežastis.
Kūnas buvo balzamuotas ir iškilmingai palaidotas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kava, kuria buvo nunuodytas arkivyskupas, taip pat nebuvo atiduota ištirti ekspertams. Tačiau popiežius Jonas Paulius I-asis vis tik randa jėgų sušaukti įpatingai slaptą susirinkimą dėl įvykių, sukrėtusių ne tik Vatikaną, bet ir visą tikinčiųjų pasaulį.
Slaptame susirinkime, kuris surengtas 1978 metų rugsėjo 25 dieną, dalyvauti buvo pakviesti keturi kardinolai. Kas vyko už uždarų kabineto durų, iki šios dienos niekas nieko nežino. Tačiau labai greitai kardinolas Vilotti, kuris Vatikane užėmė generalinio sekretoriaus pareigas, buvo atleistas iš užimamų pareigų.
Vis tik popiežius Jonas Paulius I-asis suprato, kad iliuminatų tinklas yra stipri, pavojinga jėga, kuri bet kokiomis priemonėmis siekia savo tikslų. Ir bijota – nebe pagrindo.
Rugsėjo 27 dieną popiežius susiruošė anksčiau atsigulti ir deramai išsimiegoti. Su savimi pasiėmė slaptojo susirinkimo protokolą. Patogiai įsitaisęs lovoje paprašė kavos. Buvo atnešta kava ir popiežiaus mėgstami saldainiai. Ryte popiežius turėjo atlikti būtinas pagal reglamentą apeigas. Tačiau jis vis dar – lovoje. Prie įjungtos stalinės lempos jis atidžiai tyrinėja slaptojo susirinkimo dokumentus. Sesei Vinčensai buvo labai keista, juk popiežiaus niekada nereikėjo žadinti, ir ji tylai praveria pontifiko miegamojo duris. Tik priėjusi prie pat lovos, ji pamato baisų vaizdą: lovoje sėdi pontifikas skausmo iškreiptu veidu.
Štai dabar jau metas įvertinti iliuminatų sugebėjimą apsukriai, operatyviai, laiku įgyvendinti savo iškeltus tikslus ir siekius. Įr vien tik dėl šių priežasčių: į generalinio sekretoriaus postą vėl grįžta kardinolas Vilotti, kuris jau daugiau kaip šešeri metai ištikimai tarnauja iliuminatų tinklui. Bet baisiausia tai, kad jis laikinai paskiriamas eiti popiežiaus pareigas, kol bus išrinktas ir paskirtas naujasis popiežius. Aišku, kardinolas pirmiausiai pasiima visus slaptojo susirinkimo protokolo dokumentus, kavos puodelį, saldainius, kuriuos ragavo miręs popiežius. Antra, jis išsiunčia seserį Vinčensą atgal į vienuolyną, prigrąsindamas jai niekada niekam nekalbėti apie tai, ką matė. Žodžiu, liepė niekam nieko nepasakoti apie įvykius, kurie sukrėtė Vatikaną rugsėjo 27 ir 28 dienomis.
Kaip ir priimta Vatikano valstybėje, operatyviai atvyko balzamuotojai ir pradėjo dirbti darbą, kurį jie puikiai išmanė – balzamavo mirusiojo popiežiaus Jono Pauliaus I-ojo palaikus. Tą pačią dieną spaudoje pasirodė pranešimas, kad popiežius mirė nuo širdies nepakankamumo, kaip ir visi buvę sosto pontifikai, ir kad ryte kūną rado generalinis popiežiaus sekretorius monsinjoras Maggi.
Po dešimties dienų, kaip ir priklauso Vatikano valstybėje, kardinolas Vilotti sukvietė visos katalikų Bažnyčios kardinolus į konklavą, kad būtų išrinktas naujasis popiežius. Iš viso pasaulio, katalikiškosios Bažnyčios suvažiavo 111 kardinolų. Noriu paprėžti ir patikslinti skaitytoją, kad konklavas – tai tik ceremonijos dalis, o iš tikrųjų popiežius yra renkamas prabangiuose restoranuose, kuriuose pietauja iš viso katalikų pasaulio suvažiavę kardinolai. Konklave tik priimamas galutinis sprendimas. Šį kartą, tai yra 1978 metų spalio mėnesį, kardinolai į konklavą rinkosi septynis kartus ir tik aštuntuoju bandymu pagaliau virš konklavo pasirodė balti dūmai. O tai reiškė, kad pagaliau buvo išrinktas naujasis popiežius, visos katalikiškosios Bažnyčios galva.
Šį kartą KGB ir iliuminatų jungtinės pajėgos gavo patį skaudžiausią ir triuškinantį smūgį per visus Bažnyčios egzistavimo laikus. Pasivadinęs Jono Pauliaus 2-ojo vardu, Romos sostą paveldėjo pats didžiausias antikomunistas, nepripažįstantis korupcijos, įvairiausių finansinių machinacijų, kurių apstu buvo Vatikane, – lenkų kardinolas Karolis Voityla.
Tačiau iliuminatai nepripratę taikstytis su pralaimėjimais. Ir štai po beveik trejų metų, 1981 gegužės 13 dieną, į popiežių pasikėsinama. Į jį šauna su kriminaline praeitimi susijęs, Turkijoje dėl žmogžudystės kaltinamas turkas Achmedas Ali Agdža. Pasikėsinimas surengtas 5 valandą ryto, pro vartus išvykus popiežiaus baltajam džipui, kuris tuo metu dar nebuvo aprūpintas naujausiomis apsaugos priemonėmis. Vos tik popiežiaus automobilis susilygina su turkų teroristu, šis į popiežių iššauna keletą šuvių. Pontifikas sužeidžiamas, o Agdža – minios pargriaunamas ant žemės. Suimtasis Ali Agdža tardant kartojo tik vieną vienintelę frazę: tai mano paties sumanytas nusikaltimas.
Tačiau policijos tyrėjų šis jo pasakymas neatrodė įtikinamas. Visi puikiai suprato ir buvo nuoširdžiai įsitikinę, kad už Ali Agdžos nugaros stovi kažkokios jėgos, kurioms nebuvo palankus popiežius ir jo reformos. Policijos ir tyrėjų veiksmai galų gale duoda rezultatų. Agdža palūžta ir prisipažįsta: jis veikė pagal Bulgarijos slaptosios organizacijos užsakymą. O juk Bulgarijos saugumas labai tampriai bendradarbiavo su KGB.
Be abejo, tokį Turkijos teroristo Ali Agdžą pareiškimą neigė ne tik Bulgarija, bet ir Tarybų Sąjungos vyriausybė. Tačiau kai Agdža Italijos teismo buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, jam pasidarė labai apmaudu, kad vienam tenka atsakyti už šį kažkieno suplanuotą nusikaltimą Ir Agdža dar sykį palūžta – pradeda teismui duoti parodymus apie veikiančios slaptos organizacijos veiklą, jos lyderius. Žodžiu, iškloja viską, kas jam buvo žinoma. Papasakojo nieko neslėpdamas.
Lapkričio 25-ąją, 1982 metais, suimamas Bulgarijos nacionalinės aviokampanijos darbuotojas Sergejus Antonovas. Jam pateikiami kaltinimai dalyvavus pasikėsinant į Romos sosto popiežių. Suimtųjų sąrašas netrukus papildomas dar trimis suimtais Bulgarijos piliečiais bei keturiais turkais. Duodamas parodymus A.Agdža tvirtina, kad yra baigęs specialius kursus teroristų rengimo centruose, kurie veikia Bulgarijoje ir Sirijoje. Šioms stovyklos vadovauja specialistai iš KGB ir tarptautinės terorizmo organizacijos.
Kad ir kaip Bulgarijos bei Sovietų Sąjungos vyriausybių atstovai neigė savo šalių specialiųjų bei slaptųjų struktūrų dalyvavimą rengiant pasikėsinimą į popiežių, tačiau būtent ši versija buvo viena iš įtikinamiausių. Taigi be Ali Agždos buvo suimti dar aštuoneri su pasikėsinimu susiję asmenys. Tai – minėti keturi turkai ir keturi bulgarai. Dalis šių suimtųjų 1984 metais taip pat davė nuoširdžius parodymus Italijos teisėjams. Buvo išsiaiškinta apie kokybiškai pagamintus suklastotus dokumentus, pinigines lėšas,ginklą,kuriuo buvo pasikėsinta į popiežių.
Tačiau kaip nekeista, o galingieji iliuminatai sugebėjo papirkti užtektinai tobulą Italijos teisetvarką, sugebėjo rasti takelius į tariamai “dorų” ir “sąžiningų” teisėjų silpnąsias puses. Antra, iliuminatai, visam pasauliui pademonstravo savo galybę, kad jie viską valdo ir kontroliuoja. Teismas priėmė sprendimą, jog iki galo įrodyti, kad tai – dviejų valstybių suplanuotas aktas prieš pontifiką, neužtenka įrodymų.
Į Jungtines Valstijas 1990 metais dezertyruoja KGB pulkininkas Viktoras Ivanovičius Šeiminas. Atvykęs į Ameriką, jis pateikia stulbinančius ir šokiruojančius dokumentus, po kuriais – KGB vado Jurijaus Andropovo parašas. Pasirodo, šis pulkininkas turėjo surinkti visą informaciją, kaip fiziškai priartėti prie Romos popiežiaus. O juk Andropovas po kelerių metų tapo TSRS (SSRS) komunistų partijos generaliniu sekretoriumi!
Gal ir būtų galima baigti šį straipsnį tokiais pareiškimais. Tačiau vis tik norisi pridėti dar keletą detalių: iliuminatų veiklą gaubia galingas paslaptingumo šydas. Ir vargu ar jį kada nors bus lengva praskleisti. Naivu tikėtis, jog tokio pobūdžio paslaptys būtų lengvai išnarpliojamos.
O pabaigai norėčiau, kad Jūs, skaitytojai, atkreiptumėte dėmesį į vieną smulkiausių dolerio kupiūrų. Ten esama užrašo “Naujoji Pasaulio Tvarka” bei iliuminatų antspaudo fragmento. Sąvoką “Naujoji Pasaulio Tvarka” naudojo iliuminatai. Tik šie dalykai slėpti nuo visuomenės akių.
2011.02.01
