– Juk kosmopolitizmas ir globalizmas pašauktas šviesiausių žmonijos protų ne tam, kad didintų pasaulyje ir taip didelį chaosą, o tam, kad išspręstų amžiną jos karų ir badų problemą, kurios šaknys ir glūdi tose uždarose nacionalinėse konstitucijose.
– Išspręstų?! – net pašoko iš pasipiktinimo tavo pašnekovas. – Kaip išspręstų? Per tautų ir jų gyvybių – kalbų sunaikinimą? Per jų identiteto sužlugdymą? Per vienos nacijos pasaulyje atsiradimą? Tokios dirbtinės, a la Amerika nacijos užgimimą? Su kokiu ištvirkėliu Klintonu ar teroristu Bušu priešaky? Ein Volk – ein Fuhrer! Ar tu žinai, ką kalbi?
– Nežinau ir nebenoriu žinoti, – tu nebeapsikentęs jo priekaištų, numojai ranka ir numetei lapą su ta pragariška Daleso doktrina. – Man jau gana!
– Ak šitaip? – negera ugnim sublizgo jo akys. – Tau jau gana? Tu nenori žinoti, kas mums duobę kasa? Negi ne? O aš tau pasakysiu, kad tasai jų kosmopolitizmas, tas globalizmas yra ne tik fašistinis Ein Volk – ein Fuhrer, bet ir rasistinis. – Amerika. Amerika virš visko. Virš visko amerikoniškas kapitalas. O kur tai veda? Argi ne į visuotinę vergiją? Argi nematai ir nežinai, kad jau ir dabar toje prakeiktoje vartotojų visuomenėje gaminama daugiau nuodų žmogaus sąmonei užliūliuoti ir paralyžiuoti, negu ją išvaduoti nuo visokių kompleksų, melo ir prietarų? Ir visa tai žinodamas ir matydamas, tu gali būti abejingas? Juk tasai prakeiktas abejingumas ir yra baisiausia mūsų ir visų kitų liga ir nelaimė.
– Tegul, tegul, gindamasis abiem rankom, – tu ėmei net trauktis nuo jo žodžių tvano. – Sutinku, kad tu daug kur teisus, bet nepamirškime ir to, jog nuo visų tų ligų, nelaimių ir nuodų mes turime ir mokslą. Mokslą, kurio paskirtis – apsaugoti žmogų ne tik nuo visų bėdų, ligų ir pavojų, bet ir nuo jo paties. Net nuo vartotojiškosios moralės ir finansimės oligarchijos.
– Mokslą?! – dar ryškiau toji negera šviesa ar panieka sublizgo pašnekovo akyse, – nejaugi tas mokslas yra kokia panacėja ar žmonijos išganymas?
– Gal ir ne panacėja ir išganymas, tačiau žmonijos išminties aruodas, teikiantis viltį ir pagrindą optimizmui.
– Bet ar tau žinoma, kad kone visi didieji pasaulio mokslininkai, susirinkę į savo konferencijas ar simpoziumus, su širdgėla priversti pripažinti, jog šiuo metu mokslas žmonijai atneša daugiau žolos negu naudos? Todėl ne vienas jų, sužinojęs, kam gali būti panaudotas jo išradimas ar mokslinė veikla, net nusižudo, arba, kaip Vilhelmas Reichas, atsisako tęsti tyrimus ir patenka į kalėjimą, iš kurio gyvas nebeišeina.
– Tik ar tau neatrodo, kad mes vėl pernelyg nuklydome į šalį? – nebeieškodamas argumentų atremti, įširdusiam draugui tu panūdai diskusiją vėl nukelti į pradėtą vagą.
– Bijodamas ar vengdamas nuklysti į šalį, niekada nesurasi teisybės ir neišsiaiškinsi dilemos, pats įstūmęs tave į karštą ginčą, pamokė jis.
– Tai ir ieškokim tos teisybės, aiškinkimės klausimą nebijodami ir nevengdami nuklysti į lankas ar net kartotis. Štai dar kartą skaitau tokią į atmintį įstrigusią frazę:
“Mes visapusiškai palaikysime ir kelsime į padanges vadinamuosius “menininkus”, kurie stengsis diegti seksą, smurtą, sadizmą, išdavystes – žodžiu, visokiausio nedorovingumo kultą. Mes suardysim valstybės valdymą ir padarysim jį chaotišką. Mes nepastebimai, bet aktyviai ir nepaliaujamai skatinsime valdininkų savavaliavimą, kyšininkavimą, neprincipingumą. Neprincipingumas ir aplaidumas įgaus dorybės statusą… Sąžiningumas ir padorumas bus išjuokiamas ir niekam nebebus reikalingas, taps praeities atgyvena…”
– Stop! Užteks!- valdingai tave sustabdė K.P. – visa tai mes ne tik žinome, turime ir kiekvieną dieną su širdgėla regime. Bet mane glumina, tiesiog stulbina, kodėl pas mus atsiranda – ir nemažai – tokių žmonių, ir dar vadinamų intelektualų, į kurių balsą įsiklauso visa šalis, kurie tokią padėtį Lietuvoje laiko ne tik normalia, bet ir ja džiaugiasi, didžiuojasi. Štai žinomas, garsus filosofas Arvydas Šliogeris sako: “Nuo 1988 metų Lietuvoje vyksta tikras stebuklas, kai išsivadavome iš to klaikaus bolševikinio kalėjimo. Per šešiolika nepriklausomybės metų padarėme stulbinamą pažangą. Stulbinama pažanga visur. Todėl stebina nesiliaujančios piliečių dejonės, kad gyventi vis dar blogai. O paimkime statistinį lietuvį – jis turi viską, ko reikia normaliam gyvenimui. Pavalgyti turime, apsirengiame, stogą virš galvos turime ir net benzinui pinigų turime. Juk iš esmės žmogui daugiau nieko ir nereikia ir net, sakyčiau, kad Vakarų šalių piliečiai yra nelaimingesni už mus, nes jau spėjo nusivilti savo komfortu ir turtais, pamatė, kad gyvenimas tuščias” (žr. “Lietuvos aidas”, 2007 m. vasario 7 d.).
Skaitai šią mūsų gyvenimo tikrovei skirtą liaupsę ir tau prieš akis ir ausis su visu savo begaliniu optimizmu iškyla XVII a. vokiečių filosofas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (Gotfried Wilhelm Leibniz), džiūgavęs: “Tout est pour le mieux dans le meilleur des mondes possibles” (“Viskas yra gerai šiame geriausiame iš galimų pasaulių”).
Ir taip džiūgauja garsus mūsų filosofas, tarsi niekada nebūtų girdėjęs, kad beveik penktadalis lietuvių badmiriauja, kad pagal savižudybių mastą Lietuva nuolat užima pirmą vietą pasaulyje, kad kone visą tautos turtą, kauptą per daugelį metų, pasiglemžė buvusi nomenklatūra, kad pagrindiniai spaudos organai, televizija ir iš dalies radijas priklauso nuo finansinės oligarchijos, kad beviltiškai prasigėręs kaimas, kad masiškai emigruoja į svečias šalis jaunimas, kad per seksą ir pornografiją sąmoningai žlugdoma šeima, kad žiniasklaida tapo idiotizmo, ištvirkavimo, smurto ir žudynių mokykla, kad šešiasdešimt procentų pasiekė skyrybų skaičius, kad vis gilesnė atsiveria praraja tarp valdžios ir visuomenės, kad diena iš dienos auga nusikalstamumas, kad nedarbo dienos “kepamos” tam, kad žmonės greičiau prasigertų, kad šimtai neblaivių žmonių žūsta avarijose ir gaisruose, kad mokyklose kaip dar niekad pašlijusi drausmė, kad visai apleistas pilietinis ir patriotinis auklėjimas, kad tikrą kultūrą iš gyvenimo vis sparčiau išstumia masinė makulatūra, kad vis sparčiau iškreipiamos krikščioniškosios vertybės, kad vis mažėja žmonių, tikinčių šviesesne tautos ateitimi, kad visur brukte brukama anglų kalba, kad Seimas prarado žmonių pasitikėjimą…
Ir štai šitokioje nelinksmoje nepriklausomos Lietuvos padangėje tokios liaupsės! Tokie ditirambai!
Kodėl?
Nejaugi tik dėl to, kad joje vis platesnę erdvę išsikovoja prieš keletą metų to paties filosofo paleistas kalambūras: patriotas – idiotas? Juk kur nebėra vietos patriotizmui, nebeatsiras ir būtinybės gilintis į praeitį, dabartį ir numatyti ateitį. Juk idiotas gyvena tik dabartim. ČIA IR DABAR! – jo šūkis.
Tad kam atstovauja šis filosofas? Nejaugi jis šventai įsitikinęs, kad tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, yra taip gerai, kad geriau ir būti nebegali? Nejaugi jis įsigeidė tautą užliūliuoti pagal lengvapėdišką prancūzų dainelę: “Tout va tres bien, madame la marquise. Tout va tres bien, tout va tres bien”…? (“Viskas yra puiku, viskas nuostabu, ponia markize”). Užliūliuoti, užmigdyti, kad lengviau būtų paskersti?
Žodžiu, užuot savo įtakingu, garsiai ir plačiai skambančiu balsu šaukęs SOS, šis filosofas tokia savo panegirika, tokiu entuziazmu tik užmigdo tautą. Po visų tų liaupsių netenka prasmės ir jo skaudūs žodžiai, skirti tiems lietuviams, kurie dėl duonos kąsnio ar laimės ieškoti išvyksta į svečias šalis.
Tu jo minčių apie filosofo A.Šliogerio interviu klauseisi labai atidžiai, susikaupęs, net kartą mėginai jį nutraukti, bet paskutinę akimirką prikąsdavai liežuvį, kad nesutrukdytum jam išsisakyti iki galo. O kai K.P. atsiduso ir susikaupė, tarsi pasiruošdamas naujam puolimui, jau nebeiškentei:
– Man atrodo, kad tu filosofo A.Šliogerio nenorėjai ar net negalėjai suprasti.
– Gal ir taip? – kažkodėl šį kartą lengvai sutiko jis. – Bet kai Šliogeris pareiškė: “Šiek tiek išmanydamas istoriją, pagalvojau apie tą tūkstantį metų ir galiu drąsiai sakyti, kad šią akimirką Lietuva išgyvena savo gražiausią, šviesiausią, ramiausią, laimingiausią laiką”, mano kraujas tiesiog užvirė. Juk nejaugi gali šitaip šnekėti žmogus, kurį gerbiau už įžvalgumą, kaip filosofą kūrėją, o ne tik interpretuojantį, kas kitų sukurta. Ir va – aiškus vištakumas ar net proto suminkštėjimas.
– Atvirai pasakius, ir mane šokiravo ši neapgalvota mūsų nūdienės tikrovės liaupsė, bet kai išgirdau A.Š. nuomonę apie mūsų nelemtuosius emigrantus, ne tik susidomėjau, bet ir nusiteikiau jo naudai, – bandei tu filosofą teisinti. – O kai išgirdau tokius A.Š.žodžius: “Nes čia lieka tie, kuriems žodis “Lietuva”, patriotizmas dar ką nors reiškia”, – atleidau jam net ir už tą iš jo lūpų kadaise išsprūdusį kalambūrą: “patriotas – idiotas”.
– O aš A.Š. atleisti dar negaliu. Jeigu jis būtų ne toks garsus ir talentingas filosofas, dar dar… bet dabar…ne, dar ne, – tarsi grūmėsi su savimi tavo draugas. – Kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama.
– Ir vėl mudu nuklydome į lankas.
– Kodėl tu taip bijai ar vengi tų lankų? Juk kalbant apie tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, negalima praeiti pro šalį, pro tokį asmenį ar reiškinį, koks yra filosofas Arvydas Šliogeris. Juo labiau kad jis, kiek teko girdėti, turi pasekėjų ir gerbėjų ne tik pas mus Lietuvoje, bet ir už jos sienų.
– Tegul ir taip, kaip tu manai ir sakai, bet, kita vertus, taip diskutuodami ir nuklysdami nuo pagrindinės temos, mes daugiau viską apčėplojame, negu išnagrinėjame.
– Kieto daikto neapčėplojęs nesukramtysi. Ir vis dėlto aš dar noriu išgirsti tavo nuomonę apie tuos lietuvius, kurie bėga laimės ieškoti į kitas šalis.
– Mano nuomonė apie juos nekategoriška.
– Žodžiu, nepanaši į Šliogerio nuomonę?
– Tuos, kurie nusprendė iš anksto nebegrįžti į tėvynę, ir aš smerkiu, kaip ir Šliogeris, bet tuos, kuriuos išveja skurdas ir kurie iš to skurdo išbridę žada ir nori grįžti, aš palaikau.
– Žodžiu, šitoje vietoje mes abu patriotai idiotai. Tačiau aš griežtai smerkiu mūsų vyriausybės nacionalinę politiką.
– Kurios iš viso nėra, o yra internacionalinė ateistika. Akivaizdžiausiai tai įrodė mūsų Seimas, aklai balsuodamas už Europos Sąjungos konstituciją, – nedvejodamas pareiškei tu.
– Žodžiu, mūsų pozicijos svarbiausiu klausimu suartėjo, netgi susiderino, – apsidžiaugė ar tik ironizavo K.P. – Todėl galime eiti toliau. Bet prieš tai aš dar norėjau tavęs paklausti, kaip tu žiūri į tokį dalyką: mūsų valdžia mielai sutinka uždrausti viešose vietose rūkyti, o ką nors daryti, kad mūsų žiniasklaida nemokytų žmonių žudyti, ištvirkauti ar smurtauti, atrodo, net negalvoja. Juk šitaip ji tampa vykdomo prieš tautą genocido bendrininke. Argi ne?
– Šitoje srityje mūsų valdžia tikrai suglebusi ir visiškai priklausoma nuo visokių tarptautinių organizacijų, kovojančių už žmogaus teises, bet pamirštančių to paties žmogaus pareigas sau ir savo artimui. Ypač tai aktualu mums, kuriems sovietinis palikimas dar netolima istorija (ištrauka iš Jono Mikelinsko eseistinės apysakos “Doktrinos šešėlyje, arba Šeimininko gimimas”, 2007. “Niurnbergo šešėlyje”, “Mintis”, 2009).
Nuotraukoje: rašytojas Jonas Mikelinskas.
2010.07.13
