Viljamas Astoras – senas prezidento Franklino Delano Ruzvelto draugas ir rėmėjas, 1941 metais paskutinis paskirtas į Amerikos žvalgybos tarnybų veiklos užsienyje koordinatoriaus postą (1-ojo rango kapitonas, 1891 – 1959).
Per pirmąjį pasaulinį karą būdamas leitenantas jis tarnavo JAV KJP ir dalyvavo mūšiuose Europoje. 1927 metais kartu su Kermitu Ruzveltu įsteigė slaptą draugiją „Kambarys“.
Tarp įtakingų narių buvo bankininkas Winthropas W. Aldrichas ir diplomatinės tarnybos valdininkas Davidas K. E. Briusas. Kai kurie „Kambario“ dalyviai, pavyzdžiui, buvęs MI 6 bendradarbis, žinojo apie žvalgybą ne iš nuogirdų.
Ketvirtajame dešimtmetyje Viljamas Astoras daug bendravo su F.D.Ruzveltu, pastarasis ne kartą lankėsi pas jį jachtoje “Nurmachal”. Už stalo, dalyvaujant prezidentui, stambiems bankininkams bei literatams, kartais būdavo svarstomos temos, tiesiogiai susijusios su žvalgyba.
Tuo metu V.Astoras, būdamas atsargos jūrų karininkas, rinko informaciją savarankiškai, išplaukdamas savo jachta pasiplaukioti į Karibų jūrą ar Panamos kanalo zoną. Savo pastebėjimais jis reguliariai dalijosi su prezidentu.
Savo knygoje „Pareigos konfliktas“ (Conflict of duty, 1983) istorikas Džefris M. Doruartas rašo apie tą reputaciją, kurią turėjo V.Astoras ketvirtajame dešimtmetyje tarp Amerikos žvalgybos tarnybų bendradarbių: „…kiek naivokas, bet energingas ir neabejotinai vertingas informatorius savanoris“.
Konkrečiai, 1938 metais V.Astoras ištyrinėjo Ramiojo vandenyno vidurio salas ir salynus, rinkdamas informaciją apie uostus, aerodromus ir kitus to regiono objektus, kur po keleto metų turėjo vykti įnirtingi antrojo pasaulinio karo mūšiai. „Mano kruizo žvalgybinė dalis pasirodė gana įdomi, konstruktyvi ir, tikiuosi, naudinga“, – perdavė telegramoje V.Astoras prezidentui.
Kai 1939 metų rugsėjį Europoje prasidėjo antrasis pasaulinis karas, „Kambarys“ buvo pavadintas „Klubu“ ir suaktyvino žvalgybos duomenų rinkimą bei perdavimą asmeniškai F.D.Ruzveltui į rankas. Winthropas W Aldrichas rinkdavo žinias apie japonų prekybinius sandėrius, Sovietų Sąjungos finansines operacijas, vykdomas per SSSR prekybinę atstovybę Jungtinėse Amerikos Valstijose “Amtorg”, kuri buvo priedanga Sovietų žvalgybai.
V.Astoras, įėjęs į ryšių korporacijos “Western Union” direktorių tarybą, perduodavo perimtus telegrafu siunčiamus pranešimus.
Itin naudingi „Klubo“ nariai buvo bankininkai. Apie tai V.Astoras kartą tarstelėjo prezidentui: „Šnipinėjimas ir diversijos reikalauja pinigų. Vadinasi, nori nenori, o be bankų niekaip neišsiversi“.
V.Astoras taip įgudo žvalgybos veikloje, kad F.D.Ruzveltas 1940-ųjų metų birželio 26-ąją jo prašymu kreipėsi į JAV KJP karinių jūrų operacijų viršininką admirolą Haroldą R. Starką su tokia rekomendacija:
„Aš paprasčiausiai noriu Jums pasakyti, kad V.Astoras pasiūlė man suderinti žvalgybos tarnybų sąveiką Niujorke ir aplink jį. Tai gera mintis, ir aš prašau jus jam visapusiškai padėti.
Be viso kito taip pat prašau atsižvelgti į jo nuomonę apie naujų bendradarbių parinkimą. Aš pasitikiu jo mokėjimu pažinti žmones ir didele patirtimi tose srityse, kurios liečia žvalgybinį darbą“.
Kitų metų pradžioje V.Astoras pietavo su F.D.Ruzveltu ir nauju jūrų žvalgybos direktoriumi 1 rango kapitonu Alanu G. Kirku. Dėmesio centre buvo numatomas V.Astoro paskyrimas visų žvalgybos tarnybų koordinatoriumi Niujorke ir apylinkėse, taip pat ir armijos, karinių jūrų ir net FTB.
Keletą mėnesių V.Astoras, pritarus prezidentui, aktyviai veikė šiame poste, vykdydamas slaptas, taip pat ir ne visiškai teisėtas, operacijas ir tuo pačiu metu stengdamasis koordinuoti įvairių žvalgybos tarnybų veiklą Niujorko rajone.
Tačiau jau greitai V.Astoras susidūrė su savo oponentų – karinės žvalgybos vadovų ir FTB direktoriaus Dž. Edgaro Huverio – pasipriešinimu. Be to, F.D.Ruzveltas įsigijo naują favoritą – nusipelniusį pirmojo pasaulinio karo veteraną ir advokatą Viljamą Donovaną.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje prezidentas pasiuntė jį į Europą, kur tas greitai užsitikrino anglų paramą, – pastarieji tarpininkavo kreipdamiesi į prezidentą F.D.Ruzveltą, prašydami paskirti V.Donovaną Amerikos specialiųjų tarnybų šefu.
Pagaliau 1941 metų liepos 11-ąją F.D.Ruzveltas paskyrė jį informacijos koordinatoriumi, leidęs įsteigti „sau“ naują žvalgybinės informacijos rinkimo agentūrą.
Sužinojęs apie V.Donovano paskyrimą ir praktiškai neremiamas specialiųjų tarnybų, kurias jis turėjo kuruoti, visur susidurdamas su stipriu pasipriešinimu savo pastangoms, V.Astoras pakliuvo į ligoninę. 1941 metų spalį jam buvo padaryta sudėtinga operacija, bet jis bandė vadovauti žvalgybai iš ligoninės.
Ir nors nominaliai jis liko ankstesnėse pareigose iki 1944 metų, bet beveik nebeturėjo jokių realių įgaliojimų ir geriausiu atveju tik teikė pagalbą vietiniam KJP štabui.
Kai dėl V.Donovano ir kitų Amerikos žvalgybos tarnybų vadovų, tai jie V.Astorą paprasčiausiai ignoruodavo.
Parengta pagal Normano Polmaro bei Tomo B. Aleno knyga “Špionažo enciklopedija”.
2012.12.13
