IŠTRAUKA iš į Vakarus pabėgusio rusų žvalgo VIKTORO SUVOROVO KNYGOS „ŠNIPINĖJIMO PAGRINDAI“
8-asis skyrius. Kaip iškelti uždavinį problemų, kurios dar neiškilo, likvidavimui
Pirmoji dalis
Kine viskas paprasta: iškilo problema, didelis viršininkas (pastaraisiais metais – didelė viršininkė) išsikviečia geriausią slaptojo fronto kovotoją vardu Džeimsas Bondas ir įsako: žmonijos civilizacijai kelia pavojų piktadariai, įsakau išgelbėti žmoniją, sunaikinti piktadarius!
Bondas, išsiaiškinęs užduotį, pergalingai pražygiuoja per virtinę įvairiausių nuotykių, triuškindamas priešus, gelbėdamas pasaulį, pakeliui suvedžiodamas žavingas damas.
Bet kokia problema sėkmingai išsprendžiama (ypač kine), jeigu aišku, kur jos esmė. Gaila, kad realus gyvenimas šiek tiek skiriasi nuo to, kuris rodomas plačiajame ekrane.
Įsivaizduokite save Raudonosios armijos Generalinio štabo Žvalgybos valdybos viršininku 1940 metų lapkritį. Jūsų žinioje galingiausia pasaulyje žvalgybos struktūra, gebanti daryti stebuklus. Jūs išsikviečiate į savo kabinetą pavaldžius generolus ir paskirstote užduotis sužinoti priešo paslaptis.
Generolai mosteli ranka atiduodami pagarbą ir perduoda užduotis sau pavaldiems rezidentams: vienam – išvogti Bosforo sąsiaurio gynybos planus, kitam – atskleisti Britanijos lengvųjų „Belfast“ tipo kreiserių šarvų paslaptis, trečiam – patikslinti žinias apie vokiečių tankų gamybą, ketvirtam – gauti naujausiems japonų „Jamato“ tipo linijiniams laivams skirtų 460 mm pabūklų brėžinius, penktam…
Klausimas štai koks: kaip vyriausiasis žvalgybos viršininkas gali 1940 metų pabaigoje nubrėžti kovinę užduotį gauti Amerikos atominės bombos gamybos technologijas, jeigu tų technologijų dar nėra? Jeigu apie tokią bombą dideliam žvalgybos viršininkui nieko nežinoma? Jeigu nė vienas pasaulio lyderis, įskaitant Hitlerį, Čerčilį, Staliną, dar į temą neįsigilino. Jeigu nei pats JAV prezidentas, nei jo generolai dar nesuprato, kokią epochinę reikšmę turi kažkokie keisti eksperimentai, kuriems atlikti atkaklūs akiniuočiai baltais chalatais jau sukišo (jeigu nepaleido vėjais) gausybę įstatymams paklusnių ir darbščių amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigų.
Štai kuo skiriasi realus gyvenimas nuo kino: kiekvienam dideliam žvalgybos viršininkui tenka skirti užduotis – spręsti problemas, apie kurių buvimą jis pats dar nenutuokia, problemas, kurios dar neiškilo.
Antroji dalis
Ar galima tiksliai suformuluoti kovinę užduotį pavaldiems šnipams, jeigu pats nežinai, ko tau reikia? Galima!
Juk mums visiems vaikystėje senelė sekė pasakas, kaip karalaitis užminė mįslę užsispyrėliui šauliui: nueik ten – nežinia kur, atnešk tą – nežinia ką! Maždaug taip kėlė kovines užduotis SSSR Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU – vert. past.). Užduotis skambėdavo ne taip jau atvirai, kaip pasakoje, bet prasmė būdavo tokia pat.
Ir neskubėkite juoktis. Štai gyvenimiškas pavyzdys. Sėdi Baltuosiuose rūmuose JAV prezidentas Bilas Klintonas. Tuose pačiuose rūmuose gyvena mergelė vardu Monika Levinski, vėliau praminta Vašingtono paleistuve. Tarp JAV prezidento ir minėtos paleistuvės užsimezga gana šilti, neleistinai artimi santykiai, apie kuriuos žino tik paleistuvės draugė.
Tuo metu gana įtakingo Amerikos laikraščio vyriausiajam redaktoriui reikia skubiai padidinti tiražą. Jam, kaip ir GRU viršininkui, reikia svetimų paslapčių. Kaip jūs, būdamas vyriausiuoju redaktoriumi, liepsite savo skalikams sužinoti tą paslaptį, jeigu niekam pasaulyje, išskyrus pačią paleistuvę, jos draugę ir JAV prezidentą, apie tuos santykius nieko nežinoma?
Veikimo planas visiškai paprastas. Iškviečiate savo plunksnos niekdarius ir sakote: vyručiai, reikia sensacijos! Nežinau, kokia ji ir kur jos ieškoti! Jeigu žinočiau, pats parašyčiau!
Arba net taip: kur scenarijus?! (Toliau pusė puslapio neskelbtino teksto). Nusipenėjote! Atpratote dirbti! Išvysiu velniop visus! (Toliau vėl neskelbtinas tekstas).
Žodžiu, vyriausiasis redaktorius suorientuoja savo landžiuosius žurnalistus ne į kokį nors konkretų paieškos objektą, jis tik suorientuoja į gautinos informacijos sprogstamąjį ekvivalentą: apdovanosiu tą, kas gaus kažką neįtikėtinai įdomaus. Nesvarbu, ką!
Kiekvienas žurnalistas ir be visokių vyriausiojo redaktoriaus priminimų žino, kad reikia įdomios medžiagos, pageidautina – sensacingos. Būtent taip kiekvienas žvalgas žino, kad reikia priešo paslapčių. Nesvarbu, kokių. Kad tik būtų kažkas nepaprasto, niekam nežinomo. Kad tik tu būtum pirmas.
Kadangi ieškodami priešo paslapčių šuoliuoja ne vienas, o tūkstančiai, kadangi kiekvienas nori pirmas gauti įdomiausią ir svarbiausią informaciją, tad anksčiau ar vėliau bus surasti raktai ir atsuktuvai priėjimui prie daugumos priešo paslapčių.
Paprasčiausiai karinės žvalgybos darbą reikia sudėlioti taip, kad kiekviena žvalgybos struktūra, kiekvienas išgaunantis karininkas būtų suinteresuotas rasti ką nors naujo, įskaitant ir tai, kas jokiose užduotyse nenumatyta.
Ir čia iškyla problema. Tarkime, visiems išgaunantiems karininkams paskelbta: eik ten – nežinia kur. Jie grįš po metų kitų ir praneš: nieko įdomaus rasti nepavyko.
Ar yra receptas nuo to? Yra.
Trečioji dalis
Ką bevaldytum – grandį, kuopą, batalioną, konstruktorių biurą, kurorto sukčių gaują, aukso ieškotojų artelę, knygų leidybą, šnipų rezidentūrą, propagandos ministeriją, didelę valstybę ar net grupę valstybių, esmė vienoda – numatyti tikslą. Iškelti vykdytojams užduotis ir pasiekti, kad iškeltos užduotys būtų įvykdytos.
Kiekvienos valstybės tikslus numato šalies aukščiausioji vadovybė. Vadovybė gali būti vienas asmuo, kaip draugas Stalinas, arba kolektyvinė, kaip vėlesniais laikais.
Nubrėžę tikslus, aukščiausi vadovai kelia bendriausio pobūdžio užduotis. Pavyzdžiui, pavyti ir pralenkti. Vadai kelia užduotį, ką reikia padaryti, o kaip tai padaryti, tegul galvą suka pavaldiniai. Žemesniems vadovams tenka bendrus uždavinius paversti detaliais planais ir perduoti vykdyti dar žemesniems.
Tad štai, mūsų tikslai aiškūs, uždaviniai apibrėžti, kartu ir Gynybos ministerijai. Gynybos ministras ir Generalinio štabo viršininkas, gavę užduotis iš aukščiausios vadovybės, praneša apie jas savo pavaldiniams, įskaitant ir Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos viršininką.
Užduotis, nuleistas iš Frunzės krantinės, GRU broliškai padalija įgyjančiosioms valdyboms, tų valdybų viršininkai sulipdo masę užduočių į galingus luitus ir dosniomis rankomis paskirsto krypčių viršininkams.
Galų gale jaunas GRU karininkėlis, kuris pirmą kartą išeina į agentūrinio gavėjo taką, iškviečiamas į kabinetą pas, tarkim, GRU Pirmosios valdybos Trečiosios krypties viršininką ir jam ant stalo paklojamas popierius: perskaityk, įsimink, pasirašyk. Dešiniajame viršutiniame kampe dokumento numeris ir grifas „Visiškai slaptai“. Karininkėlis skaito tekstą, jo kvėpavimas trūkčioja, akys apsiblauso, ausis užlieja kažkokia kerinti spalva.
Nes užduotis GRU kelia rimtas.
Pavyzdys: 1971 metų vasarį Prancūzijoje buvo suformuota 1-oji raketinė divizija, lapkritį viena tos divizijos eskadrilė pirmą kartą pradėjo kovinį budėjimą. Divizija buvo išdėstyta Albiono plynaukštėje, apginkluota balistinėmis vidutinio nuotolio raketomis (BVNR) šachtiniuose paleidimo įrenginiuose (ŠPĮ). Oficialus nuotolis – 3000 kilometrų.
Iš tiesų – šiek tiek daugiau. Bet net jeigu vadovausimės oficialiomis, aiškiai sumažintomis, nešėjų charakteristikomis, matyti, kad į taikinį pakliūva gyvenamieji punktai – Maskva, Leningradas, Kirovas, Gorkis, Kuibyševas.
Reikia pabrėžti, kad tuo metu tik trys valstybės pasaulyje turėjo balistinių raketų šachtų paleidimo įrenginiuose. Tai buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, Sovietų Sąjunga ir Prancūzija. 1-osios raketinės divizijos štabas buvo Vokliuzo departamento Alto mieste. Mieste – dešimt tūkstančių gyventojų, jo istorijai du tūkstančiai metų.
Ir štai karininkėliui, kuris siunčiamas, pavyzdžiui į Ženevą, paklojamas lapelis su pusės puslapėlio trumpa ir aiškia kovine užduotimi. Jam tereikia išsiaiškinti, kas atsitiks po to, kai Prancūzijos prezidentas nuspaus raudoną mygtuką.
Žodžiu, reikia atskleisti procesą, kaip keliauja signalas nuo Prancūzijos prezidento požeminio vadavietės punkto iki 1-osios raketinės divizijos KP. Reikia nustatyti, kaip keliauja signalas: kabeliu, radijo relė ar troposferiniais kanalais, tiesiog į divizijos štabą ar per Strateginės aviacijos vadovybės štabą, kokie kanalai pagrindiniai, kokie dubliuojantys, kokie ryšių mazgai įtraukti į veiklą, pageidautina nustatyti asmenis, tiesiogiai įtrauktus į signalo perdavimo procesą: ryšininkus, šifruotojus, remontininkus ir aparatūros reguliuotojus, apsaugininkus, saugumo tarnybą, vadovaujantį personalą, pamainos budėtojus vadovavimo punktuose.
Paprasčiau sakant, reikalingas gana rimtas verbavimas, nes jokiuose atviruose šaltiniuose tokios informacijos nėra.
Užduotis išdėstyta trumpai ir labai aiškiai. Štai Šveicarija. Štai Ženeva. Beveik per visą perimetrą Ženeva apjuosta prancūzų sienos, kuri nesaugoma. Prancūzų žandarų kontrolė tik autostradoje, vedančioje į miestą iš pietų. Visais kitais keliais eik per sieną, niekas nesustabdys. Albiono plynaukštė štai ten, ranka pasiekiama, verbuoti reikalingą agentūrą Albiono plynaukštėje patogiau iš Ženevos, negu iš Paryžiaus.
Perskaitė karininkėlis kovinę užduotį, kvapą užgniaužė. Jis jaunas ir žalias. Jis nesupranta, kad jam tyčia iškėlė aiškiai neįvykdomą užduotį. Kodėl taip pasielgė piktadariai vadai? O todėl, kad jų tokia patirtis: neįvykdomas užduotis kartais pasisekdavo įvykdyti tik todėl, kad vykdytojai nežinojo, jog užduotys neišsprendžiamos.
Be to, ir tai svarbiausia, neįvykdomos užduotys visiškai pakeičia formulę „nueik ten – nežinia kur“. Kad nesakytų: daryk ką žinai, kelia itin sudėtingą uždavinį, teoriškai neišsprendžiamą.
Atvyksta paniuręs karininkėlis į tą Ženevą, plūkiasi, stengdamasis išspręsti uždavinį, paskui nueina pas išmintingą rezidento pavaduotoją, prisipažįsta: nieko neišeina.
Ir tada senas agentūrinio įsigijimo vilkšunis duoda jam gerą patarimą: ieškok kelio į bet kokias mus dominančias paslaptis. Surasi, niekas tos plynaukštės neprisimins, tegul ji prasmenga. O nerasi, tau nepasiseks išsisukti nuo atsakomybės, tu negalėsi pasakyti, kad tau nebuvo davę užduoties. Tau ją davė, tu pasirašei. Tau popierėlį su tavo parašu panosėn pakiš.
Ir snukiu į stalą.
XXX
Ir štai tas jaunas ir žalias pagaliau suvokia, kad neįvykdomą užduotį jam iškėlė tik tam, kad nesuteiktų jam galimybės nagrinėjant skrydžius ir dalijant dramblius sugrįžus į sostinę – Baltų mūrų miestą.
Kai tik jis tą suvokia, tada pradeda ieškoti, kaip prieiti prie paslapčių, bet kokių paslapčių, taip pat ir tokių, kurios į jokias užduotis neįrašytos.
Taip jis randa kelią į paslaptis, apie kurių egzistavimą jo vadai net neįtaria, į pavojus, kurie dar neiškilo.
Informacijos šaltinis – gordonua.com portalas.
2016.01.01; 04:01
