Solidarių Lietuvos Studentų (SOLIST‘ų) judėjimo nariams kelia susirūpinimą Lietuvos aukštojo mokslo reformos pasekmės studentams – Lietuvoje studentų kreditavimo sistema yra viena blogiausių visoje Europoje. Tai pabrėžia ir oficialiosios studentų organizacijos, be to, pasak LSAS aukštojo mokslo reformos pasekmių ir sistemos analizės, “paskolų sistema per privačius bankus yra netvari”. Viešojoje erdvėje vis dažniau išreiškiami nuogąstavimai, jog gabus Lietuvos jaunimas studijoms renkasi kur kas kokybiškesnį bei neretai nemokamą aukštąjį mokslą Vakarų šalyse.
SOLIST‘ai nori atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuva yra ratifikavusi Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją [Toliau – VŽTD], kurios 26 straipsnis skelbia: „ aukštasis mokslas vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno gabumus“ [angl. equally accessible to all on the basis of merit]. Lietuvoje ši nuostata yra šiurkščiai pažeidžiama. Pirmiausiai LR Konstitucinio teismo nutarimas, vėliau ir seimo narių balsavimu priimtas Aukštojo mokslo ir studijų įstatymas įteisino šalyje situaciją, kai toje pačioje studijų programoje gali atsidurti du asmenys, kurių vienas yra pilnai finansuojamas valstybės, o kitas moka pilną studijų kainą, nepaisant to, kad stojimo momentu juos skyrė minimalus konkursinio balo skirtumas. Šis minimalus balų skirtumas ilgainiui tampa milžinišku skirtumu – vienas asmuo studijuoja valstybės finansuojamoje vietoje, o kitas turi apmokėti pilną studijų kainą savo lėšomis arba imti paskolą banke. Faktiškai Lietuvoje vienodą studijų prieinamumą turi tik valstybės finansavimą gavę studentai, visi kiti turi mokėti pilną studijų kainą, kuri skiriasi priklausomai nuo pasirinkto universiteto ir studijų programos. Studijų programų kainos svyruoja smarkiai – nuo 4031 Lt iki 18854 Lt, todėl norimo studijuoti dalyko pasirinkimas yra sąlygojamas ne tik motyvacijos ir noro studijuoti patinkantį dalyką, bet ir finansinių galimybių arba įsiskolinimo bankui rizikos laipsnio. Pabrėžiame, kad skirtingos mokėjimo už studijas sąlygos išsikreipia lygias galimybes siekti išsilavinimo bei VŽTD numatytą vienodo aukštojo mokslo prieinamumo pagal gabumus idėją, todėl jas būtina ištaisyti.
VŽTD Lietuvos teisiškai neįpareigoja, jos ratifikacija reiškia tik moralinį įsipareigojimą – nuo to jos vertė ir reikšmė turėtų tik kilti, o ne būti ignoruojama, kaip tai, deja, daroma Lietuvoje – tačiau pagrindinės VŽTD nuostatos, tame tarpe ir nuostatos dėl vienodos teisės į išsilavinimą yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurią Lietuva, kaip Europos Tarybos narė, 1995 m. ratifikavo su visais pakeitimais ir papildomais protokolais. Taigi ši konvencija yra Lietuvą teisiškai įpareigojančios europinės teisės dalis ir jokie Lietuvos teisės aktai negali prieštarauti europinei teisei, kurios Lietuva įsipareigojo laikytis.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr.1 antrasis straipsnis skelbia, kad „Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą “, o Konvencijos 14 straipsnis draudžia diskriminaciją: „Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens socialinės kilmės ar kitais pagrindais“. Teisiškai šie konvencijos straipsniai yra traktuojami lygiai taip pat kaip ir VŽTD 26 straipsnis.
Todėl mes, SOLIST‘ai, pasiremdami europinės teisės viršenybe nacionalinių teisės aktų, ypač LR Konstitucinio teismo išaiškinimų atžvilgiu, klausiame, kodėl naujasis Lietuvos mokslo ir studijų įstatymas yra parengtas pažeidžiant europinę teisę, kurios Lietuva įsipareigojo laikytis, ir kas bus daroma, kad tokių pažeidimai būtų pašalinti?
Stebėdami aukštojo mokslo reformos finansinius aspektus, keliame klausimą: kodėl į paskolų studijoms išdavimo procesą buvo įtraukti privatūs bankai, jeigu valstybė vis tiek garantuoja už paskolas bei turi kur kas geresnes galimybes centralizuotai pasiskolinti pinigų studentų kreditavimui nei bankai?! Akivaizdu, kad valstybė, priešingai nei pavienis studentas, gali sėkmingai ieškoti paskolos refinansavimo šaltinių.
Taip pat atkreipiame dėmesį ir į tai, kad paskolų studijoms palūkanos vietoj žadėtų 5 proc. išaugo iki 11 proc. Studijų metu 5 proc. viršijantys paskolų studijoms palūkanų procentai apmokami mokesčių mokėtojų pinigais ir čia mes keliame kitą klausimą: kodėl mokesčių mokėtojų pinigai, kuriais dengiamos studijų paskolų palūkanos viršijančios 5 proc. – t. y. skirtumas tarp 5 ir 11 proc. – atitenka bankams kaip pelnas?
Studentams siūloma imti paskolas eurais dėl mažesnių palūkanų, tačiau tai skamba kaip nacionalinės valiutos menkinimas. Klausiame: kodėl pasirinkdama privačius bankus, Vyriausybė nesiderėjo su jais dėl ne didesnių kaip 5 proc. paskolų studijoms litais palūkanų ir negarantavo, kad kompensuos bankų nuostolius lito devalvacijos atveju? Juk Vyriausybė nuolat deklaruoja, kad litas nebus devalvuojamas, vadinasi valstybės biudžetas neturės ir išlaidų, kurios galimai būtų patirtos kompensuojant bankų nuostolius.
Dėl aukščiau išvardintų argumentų pagrįstai abejojame Mokslo ir studijų įstatymo atitikimu europinei teisei, Vyriausybės nutarimų teisingumu, jų nauda visuomenei, ir manome, kad buvo paisoma ne viešojo, bet įtakingų grupuočių interesų. Todėl kreipiamės į Vyriausybę ir Seimą su prašymu argumentuotai paneigti mūsų abejones arba pripažinti padarytas klaidas ir jas ištaisyti.
Solidarių Lietuvos Studentų iniciatyvinės grupės vardu: Juozapas Labokas, Ričardas Raščiukas, Olga Suprun
Šį atvirą laišką Solidarių Lietuvos Studentų iniciatyvinė grupė nusiuntė Lietuvos premjerui Andriui Kubiliui ir Seimo pirmininkei Irenai Degutienei.
Gintaro Visocko nuotraukoje: Solidarių Lietuvos Studentų iniciatyvinės grupės narė Olga Suprun.
2009.12.23
