Aukštojo mokslo reforma – mes galime geriau!


Print

Aukštojo mokslo reformatorių triūsas prieš pat Kalėdas buvo deramai įvertintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – KT) – nemaža dalis reformą įkūnijusio Mokslo ir studijų Įstatymo (toliau – MSĮ) straipsnių pripažinti prieštaraujantys LR Konstitucijai.

To paties įstatymo, priimto valdančiosios daugumos 2009 m. balandžio 30 d., viešojoje erdvėje skambant menama pažanga apakintų reformos remėjų pergalingoms kalbinėms ovacijoms. Ilgai pūstas esą pažangios aukštojo mokslo reformos muilo burbulas pagaliau sprogo (anksčiau jam sprogti neleido valdančioji dauguma, balsavusi prieš kreipimąsi į KT dėl MSĮ (anti)konstitucingumo patikrinimo skubos tvarka), o Lietuva dar kartą pasauliui pasirodė, kaip išties drąsi šalis – joje nebijoma priiminėti akivaizdžiai su LR Konstitucija prasilenkiančių įstatymų…

Šiuo metu politinę valdžią turinčios galvos modeliuoja Lietuvos aukštojo mokslo ateitį – kaip čia padarius, kad ir reforma būtų išsaugota, ir Konstitucija nepažeista. Akivaizdu viena – norint nepažeisti Konstitucijos, reformą reikia reformuoti iš pagrindų. Antraip po metų kitų KT ir vėl išaiškins, kad sulopytas MSĮ prieštarauja Konstitucijai.

Šiame straipsnyje bus apžvelgta: KT sukurta Konstitucijos doktrina aukštojo mokslo finansavimo klausimu, Lietuvos aukštojo mokslo reformos dalis, susijusi su aukštojo mokslo finansavimo principų pakeitimu, skandinaviškas, amerikietiškas bei angliškas aukštojo mokslo finansavimo modeliai ir jų pritaikomumas Lietuvai, o taip pat – siūloma išeitis iš tarytum užburto aukštojo mokslo antikonstitucinio rato.

Konstitucinė doktrina aukštojo mokslo klausimu

Kaip žinia, Konstitucijos 41 str. 3 dalyje skelbiama: „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“. Dar iki MSĮ priėmimo pasirodžiusiuose KT nutarimuose buvo suformuluota studijų aukštosiose mokyklose finansavimo principus apibrėžianti Konstitucinė doktrina, kurios esmė yra tokia:

Aukštosios mokyklos pačios nustato studijų kainą. Valstybė nustato įvairių sričių (krypčių) specialistų poreikį (valstybės užsakymą), kurių studijoms finansuoti valstybės biudžeto įstatyme numato asignavimus ne tik aukštajam mokslui, bet ir kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai.

Pagal valstybės užsakymą studijuojančių studijos biudžeto lėšomis apmokamos tik tuo atveju, jeigu jų mokymasis atitinka įstatymo numatytus gero mokymosi kriterijus. Asmenys, pagal savo sugebėjimus siekiantys aukštojo mokslo, tačiau viršijantys valstybės poreikį, gali būti priimti studijuoti savo lėšomis – jų skaičių aukštoji mokykla nustato savo nuožiūra, tačiau tai neturi kenkti studijų kokybei.

Paskolų bei paramos sistema turi užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus. Nevalstybinėse aukštosiose mokyklose valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis atskirų sričių (krypčių) specialistai gali būti rengiami tuo atveju, jeigu jie dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose.

Toks KT nutarimas yra problematiškas dėl keletos priežasčių, tačiau tai šiame straipsnyje nebus aptariama, kadangi KT nutarimo problematika jau buvo pakankamai išsamiai išanalizuota anksčiau rašytame straipsnyje pavadinimu „Konstitucijos metamorfozės: nemokamas ir mokamas aukštasis mokslas“, be to socialiai atsakingi sprendimai aukštojo mokslo srityje yra galimi netgi esant tokiai KT nutarimais sukurtai konstitucinei doktrinai.

Studijų finansavimas pagal „krepšelio“ principą prieštarauja Konstitucijai

Taigi, dar iki MSĮ priėmimo KT konstatavo (2008 m. kovo 20 d., o MSĮ priimtas 2009 m. balandžio 30 d.), kad tais atvejais, kai atskirų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis jie gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Todėl visiems, susipažinusiems su KT nutarimais, buvo akivaizdu, kad MSĮ įtvirtintas „krepšelinis“ studijų finansavimo mechanizmas, kai stojantieji vienu metu renkasi studijas valstybinėse ir privačiose aukštosiose mokyklose, prieštarauja Konstitucijai.

Tą KT dar kartą pakartojo savo paskutiniame nutarime (kaip ir dalykus, susijusius su aukštųjų mokyklų valdymu, kurie šiame straipsnyje nėra nagrinėjami), todėl kai kurių politikų teiginiai apie esą KT (korupcines) sąsajas su Vilniaus Universitetu yra tiesiog juokingi, nes demonstruoja jų pačių KT nutarimų neišmanymą. O jei rimtai – tokie teiginiai yra neatsakingi, nes nepagrįstai sėja piliečių nepasitikėjimą teisinės valstybės pagrindais.

Be jokios abejonės, žvelgiant iš stojančiųjų perspektyvos, toks KT aiškinimas susiaurina jų studijų pasirinkimo (privačiose aukštosiose mokyklose) galimybes ir tai nėra gerai. Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva savo straipsnyje išsako nuogąstavimą, jog „draudimas neštis krepšelius į privačias aukštąsias neabejotinai apribotų konkurenciją“ – su šiuo ekspertės teiginiu sunku nesutikti.

Tačiau, kita vertus, norisi LLRI ekspertų paklausti, kodėl jie tylėjo, kai konkurencija buvo akivaizdžiai apribota valstybinių aukštųjų mokyklų nenaudai – turiu omenyje Lietuvoje įteisintą situaciją, kai „krepšelius“ (t.y. valstybės finansavimą) gaudamos privačios aukštosios mokyklos turėjo teisę rinkti iš studentų papildomas įmokas už studijas, tuo tarpu valstybinės aukštosios mokyklos tokios teisės neturėjo.

Maža to, tokiais atvejais buvo apribotas ir papildomų lėšų neturinčių studentų studijų pasirinkimas privačiose aukštosiose mokyklose. Be to, didesnes įplaukas į savo biudžetus gaunančios privačios mokyklos turėjo ir geresnes sąlygas (turėti sąlygas ir jas panaudoti – skirtingi dalykai) kelti studijų kokybę, pasiūlyti dėstytojams geresnius atlyginimus ir t.t.

Žinant, kad LLRI ekspertai šiuo atveju tylėjo, kyla pagrįstas klausimas – ką vis dėlto gina LLRI: sąžiningą konkurenciją ar tiesiog valstybės biudžeto lėšų pumpavimą į privačias rankas? Juolab, kad Lietuvoje esama privačių aukštųjų mokyklų, turinčių pelno siekiančios įmonės (UAB) teisinį statusą. Tačiau kur yra problema, ten yra ir jos sprendimas. Apie tai – netrukus.

Galimi aukštojo mokslo finansavimo Lietuvoje modeliai

KT išaiškinus, kad aukštojo mokslo reformą įkūnijantis MSĮ prieštarauja Konstitucijai, būtina permąstyti ir pertvarkyti aukštojo mokslo finansavimo (bei aukštųjų mokyklų valdymo) principus taip, kad jie neprieštarautų Konstitucijai, pagrindinėms žmogaus laisvėms ir teisėms, užtikrintų Lietuvoje vienodą studijų prieinamumą bei socialinį teisingumą.

Šalys, einančios aukštojo mokslo plėtros keliu dėl augančio besimokančių aukštojo mokslo įstaigose skaičiaus, atsiduria ties trimis pasirinkimais: 1) taikyti skandinavišką masinio (nemokamo) aukštojo mokslo modelį, kuris siejasi su didesnėmis biudžeto išlaidomis aukštajam mokslui, dažniausiai biudžeto išlaidų kitoms sritims mažinimo sąskaita; 2) eiti amerikietiško modelio keliu, iš dalies privatizuojant aukštąjį mokslą arba 3) taikyti anglišką aukštojo mokslo finansavimo modelį, kai dalį studijų kainos subsidijuoja valstybė, o kitą dalį dengia valstybinė paskolų sistema (išsamus modelio pristatymas – vėliau).

Sprendžiant, kurį iš šių trijų finansavimo modelių taikyti – ar studijas turėtų finansuoti valstybė iš biudžeto, kurį sudaro visų mokesčių mokėtojų pinigai, ar studijas turėtų finansuoti pats besimokantis, ar iš dalies studijų kainą turėtų dengti valstybė ir iš dalies besimokantis – svarstoma, kas gauna daugiausiai naudos iš aukštojo mokslo: visuomenė, besimokantis, ar iš dalies visuomenė ir iš dalies pats besimokantis. Priklausomai nuo naudos gavėjo sprendžiamas ir studijų aukštosiose mokyklose finansavimo klausimas.

Pasak aibės atliktų mokslinių tyrimų, matuojančių aukštojo mokslo naudą, jo nauda yra akivaizdi ir besimokančiam, ir visuomenei, tačiau net ir nustačius mokslo naudą privačiam asmeniui, tai dar nesuteikia pakankamo pagrindo taikyti amerikietišką arba anglišką studijų finansavimo modelį, kadangi skandinaviško modelio atveju aukštąjį mokslą finansuojant biudžeto lėšomis, pats besimokantis bei jo artimieji taip pat dalyvauja aukštojo mokslo finansavime per mokesčių mokėjimą.

Mokesčius moka dirbantys besimokančio tėvai, o pats besimokantis pradės mokėti mokesčius pabaigęs mokslus ir pradėjęs dirbti, tokiu būdu atsilygindamas visuomenei už suteiktą nemokamą mokslą. Tad kaip pasirinkti – kuris modelis labiau tiktų Lietuvai?

Skandinaviškas aukštojo mokslo finansavimo modelis. Lietuvoje yra manančių, kad visiems, sugebantiems studijuoti, turi būti laiduojamas nemokamas mokslas, kaip tai yra daroma Skandinavijos šalyse. Tačiau yra keli bet:

1) Lietuva, kitaip nei Skandinavijos šalys, susiduria su nemažais emigracijos mastais, todėl visais tais atvejais, kai už valstybės biudžeto (t.y. visų mokesčių mokėtojų) lėšas paruošti specialistai palieka į juos investavusią šalį ir pasirenka gyvenimą svetur dėl patrauklesnių socialinių-ekonominių gyvenimo sąlygų, valstybė patiria bankrotą – investicijos prarandamos. Ar Lietuva tokia turtinga šalis, kad galėtų nemokamai visą pasaulį aprūpinti specialistais?

2) Aukštojo mokslo finansavimas biudžeto lėšomis tampa sunkiai įgyvendinamas šalyse, einančiose mokesčių mažinimo keliu arba šalyse, kuriose įsigalėjusi šešėlinė ekonomika, kai mokesčiai yra slepiami ir biudžeto įplaukos senka.

3) Po KT nutarimų nemokamas mokslas gali būti laiduojamas TIK studentams, atitinkantiems du kriterijus – jie turi studijuoti pagal valstybės užsakymą bei atitikti įstatymu nustatytus gero mokymosi kriterijus. Kitaip tariant, jeigu politinė valdžia nusprendžia, kad Lietuvai reikia 20 tūkst. įvairių sričių specialistų, tai tiek studentų ir turi galimybę studijuoti nemokamai, tačiau gali nuspręsti, kad reikia tik 10-ties ar 5 tūkst. ir pan…

Žodžiu, nepatenkantys į nuo politinės valdžios sprendimų priklausančią valstybės būsimų specialistų užsakymo kvotą, tačiau norintys studijuoti, turi vienintelę išeitį – mokėti visą studijų kainą, kuri, priklausomai nuo pageidaujamos studijų programos, gali atseiti maždaug nuo 3 tūkst. iki 18 tūkst. litų per metus.

Ar tikrai norime būti valstybe, diskriminuojančia dalį savo piliečių, suteikiant jiems prastesnes studijų sąlygas negu išrinktiesiems, dangstomiems gabumo apologetų – esą nemokamai studijuoja gabiausieji?! Ir kodėl tuomet gabumo šalininkai nustatė tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį gabesni už „gabiausius“ (rodantys geresnius rezultatus už studijuojančius nemokamai) turi mokėti už mokslą?! Tokios akivaizdžios neteisybės jokia save gerbianti šalis neleistų sau praktikuoti.

Grįžtant prie nemokamo mokslo (t.y. apmokamo mokesčių mokėtojų lėšomis) Lietuvoje idėjos, reikia pasakyti, kad nemokamas mokslas visiems gebantiems mokytis Lietuvoje yra vis dėlto įmanomas.

Ir jei tik dauguma piliečių to pageidautų (galima išsiaiškinti per Lietuvos piliečių apklausą), nemokamo mokslo Lietuvoje idėja galėtų būti įgyvendinta nepažeidžiant galiojančių teisės aktų – Vyriausybei tereiktų teikti didelį būsimų specialistų užsakymą, apimantį visus norinčius ir gebančius studijuoti, o gerą mokymąsi įstatymu apibrėžti kaip mokymąsi be akademinių skolų. Tuomet savo lėšomis galėtų studijuoti tie, kurie labai nori patys susimokėti už savo mokslą – jie tokią teisę turėtų.

Amerikietiškas studijų finansavimo modelis. Tarptautinį pripažinimą pelnęs „London school of economics“ profesorius Nicolas Barras, savo moksliniais darbais prisidėjęs prie angliško aukštojo mokslo modelio kūrimo, amerikietišką aukštojo mokslo modelį (kai mokslas bent iš dalies privatizuojamas) pavadino šiaudine baidykle, kadangi jis demonstruoja liguistas nereguliuojamos rinkos pasekmes ir mažai strateginio mąstymo.

Tačiau pažymėjo, kad tai negali tapti argumentu prieš gerai reguliuojamas rinkas, kurios iliustraciją, anot Barro, pateikia Anglijos aukštojo mokslo finansavimo modelis, todėl būtent jo apžvalgai bus skirtas papildomas dėmesys, amerikietišką modelį paliekant nuošaly.

Angliškas studijų finansavimo modelis. Pagal anglišką modelį, į valstybės finansavimą norinčios pretenduoti valstybinės ir privačios aukštosios mokyklos savarankiškai nustato valstybės nustatytų įmokos „lubų“ neviršijančią studijų įmoką (įmokos dengia dalį studijų kainos, vyriausybės vis tiek skiria bendras dotacijas – balansas tarp įmokų ir dotacijų nulemia konkurencijos laipsnį).

Ji yra vienoda vienos aukštosios mokyklos studentams (nepriklausomai nuo skirtingų studijų programų) – studijų įmokas dengia valstybės teikiamos paskolos, grąžinamos (pabaigus studijas ir pradėjus dirbti) išskaičiuojant iš atlyginimo papildomą pajamų mokesčio dalį, tuo atveju, kai gaunamas atlyginimas pasiekia valstybės nustatytą pajamų lygį. Jo nepasiekus paskolos grąžinti nereikia.

Studentai iš mažas pajamas turinčių šeimų gauna socialines stipendijas, kurių grąžinti nereikia ir kurios kone prilygsta dalinei, finansuojamai valstybės paskolomis studijų įmokai. Taip pat galima gauti paskolą pragyvenimo išlaidoms, kuri grąžinama tokiu pačiu principu kaip ir valstybinė studijų paskola.

Pasak angliško studijų finansavimo modelio autoriaus Nicholo Barro, yra didelis skirtumas tarp išankstinių studijų įmokų ir atidėtiems mokesčiams prilygstančių paskolų – pastarosios skatina aukštojo mokslo kokybę, efektyvumą, o taip pat yra teisingesnės. Tokios paskolos laiduoja nemokamą mokslą studijų metu – studentai nemoka studijų įmokų, o pabaigę studijas paskolas grąžina kaip papildomus 9 proc. pajamų mokesčio, taip pat studentai nebepriklauso nuo tėvų skiriamų pinigų bei yra išlaisvinami nuo brangių kreditų.

Lietuvoje pritaikius anglišką studijų finansavimo modelį, nereikėtų keisti LR Konstitucijos 41 str. 3 dalies, laiduojančios nemokamą mokslą gerai besimokantiems valstybinėse mokyklose, kadangi studijų metu studijos būtų nemokamos. Taip pat nereiktų keisti KT nutarimais sukurtos konstitucinės doktrinos, pagal kurią valstybės biudžeto lėšomis gali būti apmokamos studijos tų asmenų, kurie atitinka du kriterijus: studijuoja pagal valstybės užsakymą bei jų mokymasis atitinka įstatymo numatytus gero mokymosi kriterijus.

KT nutarime aprašytas valstybės būsimų specialistų užsakymas galėtų būti teikiamas tik tais atvejais, kai tam tikrose srityse specialistų tikrai trūktų – pastarųjų mokslas galėtų būti finansuojamas tiesiogiai biudžeto lėšomis (ne per valstybinę paskolų sistemą, susietą su papildomu pajamų mokesčiu pabaigus studijas ir pradėjus dirbti). Šiuo atveju galima būtų MSĮ numatyti, kad gerai besimokančiais laikomi visi laiku vykdantys studijų programą ir už egzaminus gaunantys teigiamus įvertinimus. Ir vilkas sotus, ir avis sveika, o ir aukštosios mokyklos, nepriklausomai nuo jų teisinio statuso – ar tai valstybinė, ar privati , galėtų konkuruoti vienodomis sąlygomis.

Išsamiam Angliško aukštojo mokslo finansavimo modelio pristatymui į Lietuvą galima būtų pasikviesti šio modelio autorių – Londono ekonomikos mokyklos (angl. „London School of Economics“ – LSE) profesorių Nicholą Barrą, kurio įžvalgos aukštojo mokslo finansavimo klausimu yra pelniusios tarptautinį pripažinimą dėl sugebėjimo suderinti rinkos ekonomikos elementus su socialiniu teisingumu.

Taigi, pradėta aukštojo mokslo reforma nebuvo nei pirma, nei paskutinė. KT išaiškino, kad reformą įkūnijantis MSĮ prieštarauja Konstitucijai, todėl MSĮ taisymas yra neišvengiamas. Konstitucijai neprieštaraujančių, socialiai teisingų bei atsakingų sprendimų aukštojo mokslo srityje yra bent keli, tačiau ar jie bus tokie – politikų bei piliečių rankose. Juk mes, kaip šalis, tikrai galime geriau!

Straipsnio autorė yra Vilnius Universiteto Švietimo politikos (specializacija – aukštasis mokslas) magistrė, kurios 2010 m. apgintas magistro darbas „Aukštojo mokslo reforma Konstitucinio Teismo nutarimų kontekste“ gavo 10-ties balų įvertinimą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorė Olga Suprun.

2012.05.01


Prisijunkite prie diskusijos