Pasaulio sukūrimas žodžiais


Print

“Supratimai. Parinktos 1956 – 2006 metų metafizinio dienoraščio mintys”. Vilnius. Naujoji Romuva, 2007. Šią daugiau kaip septynių šimtų puslapių knygą aš dar tik skaitau. Lėtai, po kelis puslapius per dieną, pasibraukydamas, dažnai pakeldamas akis į praėjusį šimtmetį, kai abu – ir autorius, ir aš –  buvome Vilniaus universiteto studentai lituanistai, gyvenome viename Tauro bendrabučio kambaryje, o gerokai vėliau, Atgimimo priešaušryje ir nuostabiaisiais 1988-aisiais – 1989-aisiais, Minties leidykloje leidome knygas, kuriomis ir šiandien galime didžiuotis. Šia mūsų pažintimi pasigyriau tik todėl, kad dabar galėčiau pasakyti: Supratimais Romualdas Ozolas mane tiesiog apstulbino.

Aš visą laiką jį laikiau velniškai protingu, (kurse mėgdavom sakyti – didis žmogus!), intelektualu, kokių reta, bet vis tiek Supratimai man, jau skaičiusiam ne vieną R.Ozolo knygą, daro labai didelį įspūdį. Tai išties nuostabus dokumentas, skatinantis mąstyti apie Kosmosą, Pasaulį, Gamtą, Žmogų, Tautą, apie tironiją ir totalitarizmą, gėrio ir proto pergales ir pralaimėjimus… Perskaičiau dar tik ketvirtadalį knygos, dar daug ko nežinau, nepasižymėjau, bet jau neabejoju, kad skaitysiu iki galo, nes tikiuosi ir toliau gėrėtis autoriaus mąstymais apie gyvenimo prasmę ir beprasmybę, drauge su juo  proto pūdymais atkakliai bristi Nepriklausomybės link. Juk nuo studijų laikų mes  slaptai svajojome apie Laisvę, su viltimi ir beviltiškai stengdamiesi išlikti bent savo vaikuose… Vos ne pusė šios knygos – iš gilaus stalčiaus. Dar bendrabutyje mes įtarėme to stalčiaus  buvimą ir Romą kartais vadindavome Rašytoju, Skriptoriumi.   

ozolas_jaunas

Norėčiau, kad Supratimai, leidėjų žodžiais tariant, pasiektų platųjį skaitytoją, kad jis neišsigąstų knygos apimties. Tai plačių, gilių apibendrinimų, aforizmų knyga, kurią galima ir reikia skaityti lėtai ir ilgai. Galima kai kur gal ir pasiginčyti, bet negalima nesižavėti autoriaus pastangomis viską aprėpti ir viską suprasti.

Ketiname bent mažą dalelę R.Ozolo Supratimų pasiūlyti šios internetinės svetainės skaitytojams tikėdamiesi, kad paskui jie susiras ir visą knygą. Vytautas Visockas

XXX

Romualdas Ozolas

Supratimai: kas tai?

Tiksliai pasakyti ir negalėčiau. Gal gyvenimo mąstymai? Gal proto arimai?

Jeigu šiuose puslapiuose ieškotume žmogaus proto budimo, augimo, mąstymo kriterijų paieškos pėdsakų, rastume nesunkiai. Su tam tikru smalsumu galėtume netgi pasidairyti po okupaciją savo jėgomis atlaikyti bandančiojo vidų. Kaip tas atsilaikymas vyko – nebepakeisi. Tačiau aplinkybė, kad būtent per tuos proto pūdymus atkakliai brista Nepriklausomybės link, grynai asmenišką šių “metafizinių užrašų” pobūdį, ko gero, šiek tiek aktualizuoja visuomeniškai.

Jei žiūrėtume šių užrašų visuomeninio reikšmingumo, t.y. kas juose suvokiama ir kaip tie suvokimai, arba supratimai, yra panaudojami, tai tuos du aspektus tektų vienu kitu žodžiu aptarti atskirai.

Yra tokių pastabų, kurios jokio metafiziškumo neturi, tėra laiko ženklai, buvę kelio orientyrai. Esama ir mąstymų, kurie rodo bandymus įveikti empirinę sąmonės inerciją, pažvelgti į proto ribas. Daugiausia čia to, ką galima vadinti gyvenimo būdo kritika ir įvairiopais geresnio jo sutvarkymo projektais. Tas motyvas eina nuo horizonto ligi horizonto, o pagrindinė jo linija yra pamažu įsisąmoninama tautos laisvė. Viešoji opinija Nepriklausomybės šiandien vėl nebelaiko tautos laisvo buvimo būdu ir tuo šiuos supratimus vėl aktualizuoja.

Iki 1988 metų Mintys buvo rašomos tik sau. Pirmoji publikacija Pergalėje (dabar – Metai) visam Atgimimo laikotarpiui autoriui prilipdė rusofobo etiketę. Antra didesnė Supratimų publikacija keturiose Nepriklausomybės kronikų knygose (2001-ieji. Lietuva, 2002-ieji. Lietuva, 2003-ieji. Lietuva ir 2004-ieji. Lietuva) suteikė eurofobo vardą. Įdomu man pačiam!

Šiaip didesni ar mažesni pluoštai buvo skelbti knygoje Atgimimo balsai, almanache Varpai, žurnaluose Kultūros barai ir Naujoji Romuva, savaitraštyje Šiaurės Atėnai. Šioje knygoje pateikiama mąstymų visuma – nuo pačių pirmųjų mintelių iki to, ką nuo savo keliais einančio pasaulio pavyksta pagauti šiandien.

Iš daugiau kaip dviejų tūkstančių puslapių čia atrinkta tai, kas labiausiai atliepia šiandienines mūsų savivokos reikmes ir skatina mąstyti kartu. Palikti kai kurie subjektyvumai ir asmeniškumai, kaip jau įėję į apyvartą ir buvę mūsų bendrabūvio katalizatoriais.

——————————————

1976 09 20. Ne gyvenimas dėl mąstymo ar mąstymas dėl gyvenimo, o gyvenimas mąstant!

1976 10 16. Svarbiausia, ką atradau savo gyvenime, buvo savęs tautoje atradimas. Tai buvo šviesieji Kultūros barų metai…

Rodės, dar kažko trūksta, dar kažkas neatrasta.

Aspirantūroj atradau save pasauly ir visatoj.

Bet nuo to atradimo pirmasis nė kiek nenublanko, priešingai – paryškėjo. Ir vis – jaučiu – ryškės, nušvisdamas naujom prasmėm.

Dabar aš tik puldinėju, ieškodamas kelio, kaip realiai padėti tautai, su kuria gyvenu. Ir ne iš abstrakčių racionalistinių sumetimų, ne dėl romantiškai suprantamų tradicijų tąsos.

Tauta man atrodo vienintelis šiltas, gyvybę man teikiantis substratas begalinėje pasaulio atšiaurybėj ir visatos šalty. Vienintelė substancija, kurios palaikomas galiu egzistuoti dargi fiziškai. Kai didžiųjų metafizinių prasmių ieškojimai nuveda pernelyg toli, į visišką neviltį, aš galiu nežiūrėti į save, pažvelgt į save iš mažesnių aukštumų ir rasti taškus, už kurių nusitvėręs vėl galiu pasišauti buvimui tik todėl, kad pajuntu į erdvių begalybę sklindančią mano tautos šilumą, ir dvasia grįžta naujoms kančioms į konkretųjį buvimą jau su stojiško ryžto kibirkštim. Ir tada noriu šiai mane supančiai substancijai palikti kuo daugiau tyrų kristalų, kurie kaitintų šią tauta vadinamą substanciją, kad ji galėtų būti ir būti, teikdama visiems, kam to reikia, tai, ką šiandien ji teikia man – šilumos beribėj būties atšiaurybėj jutimą ir jausmą.

Aš parašysiu Išpažintį.

Mano gyvenimas pernelyg prieštaringas, daug kam nesuprantamas, tad jau vien dėl to verta rašyti. Ne tam, kad pasiteisinčiau, o kad parodyčiau, kodėl jis toks buvo. Kiekvienas nori būti suprastas.

Bet ne tai svarbiausia.

Mano gyvenimas – tipiškas žmogaus be dievo ir be jokio tikėjimo pavyzdys, pavyzdys gyvenimo be tikėjimo beviltiškai ieškant to tikėjimo. Visas pasaulis blaškosi šitoj aklavietėj. Mokslas sunaikino tikėjimą mitologinio pobūdžio krikščionių dievu, mūsų racionalistinei pasaulėjautai nei Dievo Tėvo, nei Kristaus įvaizdžių nebepakanka. Mokslu paremtos civilizacijos raida sunaikino Naujųjų laikų tikėjimą žmogum, jo protingumu, jo kvailybės įveikimo galimybe. Pozityvistiškasis žmogdievis tapo Nyčės antžmogiu ir, įsikūnijęs Hitleriu ir Stalinu, parodė, kaip gali būti išspręsta žmogaus – dievo problema. Kuo tikėti dabar? Kur “trečiasis tikėjimo kelias”? Vėl gamta?

O turėjimas kuo tikėt – svarbiausias žmogaus prigimties poreikis. Tik dabar tai imu suprasti visoj šito supratimo pilnatvėj.

Juk kiek kartų ką nors imdavausi daryti, žinodamas, kad nieko iš to nebus, kad tai – iliuzija, o dabar tikėdamasis, kad bus ne taip. Nes reikėjo tikėjimo, ir proto argumentai lėkė šalin net nuo tikėjimosi stumtelėjimų. Ko tik aš nesigriebiau! Nuo to laiko, kai žirnių lauke pajutau transcendenciją, ją pasiekt bandžiau ir poezija, ir kelionėm, ir moterim, ir visuomenine veikla, ir studijom, filosofija, galiausiai politika. Viskas praeita. Viskas suvokta iki gelmių. Lieka iliuzijų baigimo veiksmas. Ne savižudybė. Atsiskyrimas. Nes yra dar viena iliuzija – savo ieškojimų pasaulio sukūrimas žodžiais. Raštais.

Pirmas arba paskutinis šito akto žingsnis turi būti Išpažintis. Gal ir pirmas. Nes niekas, kas jau įvyks mano fizinėj būty, nieko naujo nebepridės prie to, ką suprantu dabar: mūsų gyvenimas – tai gyvenimas ieškant tikėjimo.

Ir, rodos, nerandant.

Ar ne tai ir reiškia gyvybės mirties pradžią?

Ištraukos iš Romualdo Ozolo knygos “Supratimai. Parinktos 1956 – 2006 metų metafizinio dienoraščio mintys”. Vilnius. Naujoji Romuva, 2007.

Vytauto Visocko nuotraukose: filosofas Romualdas Ozolas dabar ir 1958 metais.

(Bus daugiau)

2009.12.22


Prisijunkite prie diskusijos