Ar Fortūna mums dar nusišypsos?


Print

Mokslų akademijos salėje lapkričio 23 d. tautos ir piliečių buvo klausiama: ar esame savo valstybės šeimininkai? Įvyko renginys, primenantis Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą? Gerai būtų, kad, kaip 1988-aisiais, jis būtų kibirkštis, kuri Lietuvos žmonių širdyse įžiebtų tų neužmirštamų laikų viltį, troškimą nesavanaudiškai veikti, dirbti, aukotis Lietuvai Tėvynei. Neabejoju, kad šie aukšti žodžiai kai kam sukels šypseną. Per du dešimtmečius įvyko milžiniškų permainų, nepalankių tiems idealams, dėl kurių tada rinkomės į daugiatūkstantinius mitingus, stovėjome Baltijos kelyje, nebijojome tankų… Baltijos keliu jau beveik išėjome iš Lietuvos. O gal buvome išvaryti? Ir tebevaromi? Užauginome dvidešimtmečius, kurie nesupranta tų aukštų žodžių. Ar dar esame tauta, ar jau tik pasaulio piliečiai?

Kas atsitiko? Kodėl? Ką daryti? Į šiuos klausimus bandė atsakyti akademikai ir profesoriai, filosofai, politologai, poetai, dailininkai, studentai… 

Poetui Justinui Marcinkevičiui seniai aišku: mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. Tikro šeimininko nėra. Bandoma įteigti, kad partijos – šeimininkas, kad jos viską girdi ir mato, organizuoja ir vadovauja. Viską sugriovė ir sutrypė nekontroliuojamoji organizacija – laisvoji rinka ir užgriuvusi krizė, kur žmogiškumas, padorumas, teisingumas blaškosi tarsi koks benamis šunelis. Kaip bebūtų graudu, nešvarioje kovoje dalyvauja ir kultūra. Savo menais, švietimu ir kitomis formomis ar pavidalais. Valdžia augina save, savo muskulus. Pensininkams suveržė diržus, o valdininkai, tarnautojai pamiršo tai padaryti. Poetas pasakė, ko jis nori pirmiausia: kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas, apgintas Donelaičio memorialas Tolminkiemyje, kad lietuvių kalba būtų išsaugota, apgintas jos valstybinės kalbos statusas.

mokslu_01

Pastarasis poeto noras labai sunkiai įgyvendinamas. Išduodami lietuvių kalbą, anglėjame ne dienomis, o valandomis. Ne be tokių politikų, kaip Mantas Adomėnas, pastangų. Jo straipsniu “Naujajame Židinyje -Aiduose” piktinosi filosofas prof. BronislovasGenzelis. Kuriama iniciatyvinė grupė “Stabdyk lietuviškumą”. Sakoma, kad lietuvių kalba senstanti, lietuvių kalba negalima vystyti mokslo. Kas to judėjimo vada? – klausė B.Genzelis. Ir atsakė – tai Mantas Adomėnas, konservatorius. Ši partija, kuri išsirutuliojo iš Sąjūdžio, kurios tikslas buvo išsaugoti nacionalines vertybes, dabar visiškai išduoda lietuvių tautos interesus. Kiek mes galim smukti? – piktinosi profesorius. Studentai išvaromi iš Lietuvos. B.Genzelis skeptiškai žiūri į visuomeninius judėjimus. Pagrindas – partijos, daugepartinė sistema. Vienintelis kelias – stiprinti partijas.

mokslu_02

Filosofas Vytautas Rubavičius yra kitokios nuomonės. Demokratijos pagrindas – partijos, daugiapartinė sistema. Man tai nepriimtina, sakė jis, nes demokratijos pagrindas yra reali tiesiogiai atstovaujama savivalda. Partijos yra priedas. Visuomenė valdo savo gyvenimą, partijos vienaip ar kitaip padeda jai valdyti save, formuodamos interesų grupes, kurdamos derybų laukus ir t.t. Yra visuomenės valdžioje ar nėra? Visuomenės valdžioje nėra. Politinė sistema buvo kuriama su tikslu, kad visą laiką kuo toliau nustumtų visuomenę nuo valdžios. Valdžios ir visuomenės atskirtis yra didžiulė. Lietuvoje visi formalūs demokratijos atributai yra: daugiapartinė sistema, žodžio laisvė ir t.t.. Tačiau ta sistema neturi turinio, kuris būdingas vakarietiškai brandžiai demokratijai. Realios savivaldos nėra. Ta sistema sukurta 1990-aisiais, ją kūrė sovietinė nomenklatūra, ir vienas pagrindinių architektų buvo A.Brazauskas, kuris valdžią suprato taip, kaip buvo mokytas. 1992-aisiais tas valdžios partiškumo principas buvo įtvirtintas grįžusios nomenklatūros; vėliau jis nebuvo net keistas, nes neatsirado nė vieno ryškesnio politinio lyderio, kuris siūlytų kitokį valstybės demokratizavimo modelį, įtraukiant visuomenę, kuriant realios demokratijos, realios savivaldos sistemą. Pavaldo dešinė, pavaldys kairė. Visuomenė paverčiama elektoratais, reikalingais tiktai rinkimuose. Ir opozicija yra valdžia. Sovietų Sąjungoje teismuose buvo liaudies tarėjo institucija. Partinė valdžia buvo ištobulinusi priedangos instrumentus, kurie vaizdavo demokratiją. Kas atsitiko su tarėjų institutu atgavus nepriklausomybę? Jis buvo panaikintas. Kam vaizduoti demokratiją, jeigu jau esame pati demokratiškiausia valstybė. Teisingumo paskirstymas atsidūrė teisėjų ir grupelės politikų rankose.

mokslu_03

V.Rubavičius pacitavo kai kuriuos Lisabonos sutarties straipsnius, bylojančius, kad Europos Sąjungoje politinės partijos tik prisideda formuojant europietiškąjį politinį sąmoningumą, bet nevaldo, nėra partinio principo. Ar mes sekame tomis pėdomis? Ne, visais būdais priešinamasi tiesioginio atstovavimo principų įgyvendinimui.

Tai ką daryti? – klausė V.Rubavičius. Būtina suvokti, kas vyksta, kas ką valdo, kaip valdo. Kol visuomenė nepaims dalies valdžios į savo rankas, visuomenei bus suteikiamos galimybės tik rinktis į visokius forumus ir labai gražiai kalbėti. Dabartinei valdžiai nebūtų sunku įgyvendinti kai kuriuos mūsų prašymus, pavyzdžiui, sutvirtinti Gedimino pilies kalną. O štai atiduoti valdžios pyrago dalį – reikalas keblesnis. Partinės vienvaldystės principas tenkina visų valdančiųjų interesus. 

mokslu_04

Ar esame savo valstybės šeimininkai kaip piliečiai? Suprantu poeto Justino Marcinkevičiaus pasakymą, kad sunku atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai. Norisi galvoti, kad, nepaisant visko, tu vis dėlto esi šeimininkas. Bet jeigu reikia atsakyti kategoriškai – taip arba ne, aš atsakau – ne, mes nesake savo valstybės šeimininkai,- kalbėjo filosofas Romualdas Ozolas. Nesame dėl to, kad valdžia nusavino valstybę, o mus, piliečius, paliko lauke, už durų, kaip toj Miltinio dramoj. Ir belskis nesibeldęs, pilieti, negirdės. Tai yra pozicija. Ne visais atžvilgiais nuosekliai išlaikoma, kartais durys pradaromos, bet iš esmės toks elgesys yra generalinis. Kur šuo pakastas? Kodėl? Iš kur ta fundamentali priešstata prieš žmogų, kuris valdžią iškėlė, bet nėra jos atstovaujamas? Yra du požiūriai į pilietį. Vienas požiūris sako, kad pilietis kuria tautą, kitas požiūris – pilietį kuria tauta. Kada tauta kuria piliečio statusą, ji pati iš savo bendruomenės gelmių iškelia nuostatas, kaip asmuo turi sutikti su visuma ir kaip visuma turi sutikti su tauta.

mokslu_05

Kada sakoma, kad pilietis kuria tautą, iš kur ateina pilietybės nuostatos – pasakyti neįmanoma. Paprastai šitos pilietybės kūrėjai yra anoniminiai. Kas gali pasakyti TSRS Konstitucijos autorystę? Niekas. Kas gali pasakyti Europos Sąjungos Lisabonos suterties autorystę? Niekas. Jums duotos nuorodos ir būkite malonūs – kurkite savo tautą pagal šitą modelį. Mes jau du kartus šitaip kūrėm tautą: bajorų respubliką ir tarybinę respubliką. Žinome, kuo tas kvepia. Esame situacijoje, kada tie du požiūriai Lietuvoje koegzistuoja aiškiai net nesuvokti. Tačiau valdžia šiandien prisiėmusi atsakomybę atstovauti tos kitokios tautos kūrimo misiją, pagal tą anonimiškai sukurtą konstituciją. Šitoj situacijoj svarbiausia suprasti, kad mūsuose dabar susiduria du požiūriai į pilietį ir pilietiškumą, ir apsispręsti, su kuo tu. Tai yra esminis šios dienos klausimas. Jeigu tu su Konstitucija, kuri tautą kuria pagal anoniminį projektą, tu iškart gali blokuotis su valdžia, užimti patogias pozicijas, būti toleruojamas ir proteguojamas. Jeigu tu ne su tais, tai tave ištinka dvejopas likimas: arba tu išvis nutylimas kaip toks, arba esi atitinkamai patraukiamas, jeigu bandai kelti balsą.

mokslu_06

Iškeltas klausimas: ką daryti? Tie, kurie ne su valdžia ir neina daryti karjeros, tiems šiandien tenka rinktis kelią, daugiau ar mažiau panašų į kelią tų, kurie buvo anais laikais irgi už komunistų partijos tolerancijos ribų. Svarbiausias daiktas šiandien galėtų būti mūsų susirūpinimas Konstitucija, priimta 1992 metais daugumos žmonių. Turėtumėm pasistengti įveiksminti mūsų Konstituciją tiek, kad ji iš tiesų taptų tiesioginiu teisės aktu. Šiandien maždaug du trečdaliai Konstitucijos neveikia. Padarykim, kad jimai veiktų. Visuomenei čia veiklos kiek nori ir kokios nori. Mes vėl išvengtume tarppartinių ginčų ir rietenų, kurios iš partijų persisunkia į visuomenę. Galėtumėm išeiti tiesiai į bendravimą, apie kurį čia šiandien ir kalbame.

mokslu_07

Dar didesnis rūpestis būtų rengtis tam metui, kada vėl, kaip ir anais laikais, teks perimti politinę valią (kol kas ne valdžią) į savo rankas ir pasukti ten, kur iš tiesų mes norėtumėm tą politinę valią vesti, kad galų gale galėtumėm įgyvendinti 1992-ųjų svajonę sukurti nacionalinę valstybę, kuri galėtų pati, be jokių patarėjų ir kontrolierių, iš tiesų tvarkyti savo reikalus. Tikslas yra, ir tas tikslas gali išvesti par visus nesusipratimus, jeigu pasakysime sau aiškiai: kaip ir 1990-aisiais, mūsų tikslas yra tas pats – nepriklausoma nacionalinė valstybė. Pasaulis jau suka namo. Mes dar blaškomės po pasaulį. Išgirskim, ką pasaulis šnela apie tai ir sugrįžkim patys namo. Galimybės yra ir fiziškai, ir dvasiškai.

mokslu_08

R.Ozolui, man regis, neprieštaravo ir kiti tą vakarą kalbėjusieji. Juk tas susirinkimas ir buvo kalbėjimas apie sugrįžimą iš klystkelių, kvietimas neišsivaikščioti, neišsižadėti vertybių, kurias ėmėme prarasti iškart po išsivadavimo. Galimygių dar yra, bet, kaip sakė prof.Jonas Balčius, mes, susirinkusieji, jau esame “šaukiamojo amžiaus”, o jaunimo, norinčio sugrįžti į 1990-uosius, salėje beveik nebuvo. Ir ne tik salėje. “O kiek mūsų dar liko? Ir pats išsigąsti”, – sakė poetas J.Marcinkevičius.

Lietuvoje yra labai mažai žmonių, suprantančių, kas čia vyksta, kalbėjo folosofas Vytautas Radžvilas. Žinoti, kas yra blogai, nereiškia suprasti. Supratimas ateina tada, kai žinome šitų blogybių priežastis. Mums trūksta savimonės, o be savimonės žmogus yra marionetė, kuriuo manipuliuoja kas kaip nori. Į nepriklausomybę atėjome nepasiruošę. Jau 20 metų Lietuvoje kuriama pilietinė visuomenė. Bet pilietinė visuomenė nebūtinai pilietiška visuomenė. Galima būti miesto, didelės imperijos, pasaulio piliečiu…

mokslu_10

Neturėjau tikslo papasakoti, ką kiekvienas oratorius tą lapkričio 23-osios vakarą kalbėjo istorinėje Mokslų akademijos salėje. O jų buvo nemažai: ir Mokslų akademijos prezidentas akademikas Valdemaras Razumas, ir filosofas Krescencijus Stoškus, ir dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, ir keli jauni žmonės, studentai. Renginiui vadovavo politologas Alvydas Medalinskas, gavęs daug raštelių iš salės. Nesupratau, neišgirdau, kodėl demonstratyviai iš salės išėjo akademikas Donatas Sauka, užtat aiškiai girdėjau, kaip konservatorius Vytautas Ramanauskas šį susirinkimą isteriškai apšaukė provokacija. Po jo primityvių replikų šio renginio reikšmė man dar padidėjo. Ateityje gal mes ne tik mandagiai pasėdėsime tokiuose susirinkimuose, bet, prireikus, imsimės ir atsakomybės. Tik tada, pasak V.Radžvilo, Fortūna mums dar galėtų nusišypsoti.

mokslu_11

Vytauto Visocko nuotr.

2010.11.28


Prisijunkite prie diskusijos