2011 gegužės 10 d. Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos moksleiviai Augustinas Dagelis, Gintarė Matiejūnaitė ir kt. drauge su mokytojais Gražina Kosarieva, Liudmila Šmugurova, Žilvinu Radavičiumi lankėsi turinčioje daugiau nei šešių šimtmečių garbingą istoriją, Vilniaus šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje (toliau – Arkikatedra), susipažino su šios šventovės istorija, aplankė garbių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau- LDK) bei Lenkijos Karalystės (toliau-LK) žmonių –Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro (1460-1506), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonų- Švenosios Romos imperatoriaus imperatoriaus Ferdinando I (1503-1564) duktės Elžbietos Habsburgaitės (1526—1545) ir Barboros Radvilaitės (1520-1551) kapus, šv. Kazimiero (1458-1484) koplyčią.
Arkikatedra buvo pastatyta pagonių dievo Perkūno šventyklos vietoje XIII a. viduryje. XIV a. pab.-XVIII a. ši šventovė buvo daug kartų perstatoma pagal Konstantino Tenkalos (XVII a. I pusė – m. 1646 m.), Laurynas Gucevičius (1753-1798), Mykolo Angelo Šulco (1769-1812) ir kt. architektų projektus. Pastarieji du architektai sukūrė dabartinį Arkikatedros vaizdą.
Įdomu, kad per kelis šimtmečius grindų lygis pakilo apie du metrus.
Arkikatedros požemiai buvo išnaudojami vėliau įkapių ieškojusių vandalų išplėštų kriptų, kuriose buvo laidojami įtakingi valstybės žmonės, statybai.
Sovietmečiu mačiau skirtingose Arkikatedros vietose, dėžėse sukrautus žmonių kaulus. Jie būdavo vagiami ir atlikdavo suvenyro funkciją. Ypač buvo siekiama įsigyti kaukoles. Vandalai iš jų išsityčiodavo iki tiek, kad į akiduobes įmontuodavo lemputes ir naudojo kaip „šviesos muzikos“ elementą. Vieną iš Arkikatedros pavogtą, ant kalnų ožio ragų užmautą kaukolę mačiau jau dabar mirusio žmogaus, kurio etikos sumetimais neįvardinsiu, namuose. Dar vaiku būdamas ją nupirkau už iš mamos išprašytus dešimt sovietinių rublių ir atidaviau tuomet šios šventovės patalpose veikusios Paveikslų galerijos direktoriui. Tiek jis, tiek buvusi ekskursijų vadovė, kurios dėka patekęs ant Arkikatedros stogo vienoje iš patalpų mačiau daugybę nepagarbiai į dėžes sukrautų žmonių palaikų, stebėjosi, kad taip pasielgiau. Dešimt sovietinių rublių lyginant su dabartine Lietuvos valiuta, turėjo dešimt, o gal ir daugiau kartų didesnę vertę…
Praėjus daugiau nei dvidešimt penkeriems metams nuo tų laikų, mano pagarba Arkikatedrai nesumažėjo nežiūrint, kad gan slegiančiai atrodė pustuščiai požemiai naujai klotomis grindimis, išplėštomis kriptomis, nežinia kur patalpintais beveik prieš tris dešimtmečius matytais Lietuvos šviesuolių palaikais…
Iki šiol nežinoma Vytauto Didžiojo kapavietė: ar galėjo šio karžygio palaikai per karus (pvz.: 1655-1661 m. Vilnių buvo užėmusi negailestingai plėšikavusi ir žudžiusi rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė. Okupacijos metais Valdovų rūmai buvo suniokoti tiek, kad iki pat LDK žlugimo jie atstatyti nebuvo, nepaisant, kad bajorai juos reikalavo atstatyti), carinę okupaciją ir kt. aplinkybėmis būti išniekintais lygiai taip pat, kaip ir kitų, valstybei nusipelniusių žmonių, kurie amžinam atilsiui atgulė Arkikatedroje?
Jeigu Vytauto Didžiojo nėra Arkikatedroje, neatmesčiau galimybės jo paieškoti XIV a. I p. pastatytoje ir kelis kartus pertvarkytoje Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje, kurioje yra skulptoriaus Raimundo Jakimavičiaus sukurtas ir 1930 m. pastatytas šio kunigaikščio biustas. Gal būt po 1931 m. potvynio Arkikatedros požemiuose buvo atrastas ir Vytautas Didysis, kurį Lietuvos patriotai slapta palaidojo būtent šioje bažnytėlėje?
Aplankėme po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtą karališkąją kriptą. Joje palaidoti Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovas Aleksandras, kuris daugelio istorikų yra laikomas paskutiniu lietuvių kalbą mokėjusiu, lietuvybę palaikiusiu valdovu. Esą jis rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu Lietuvos bažnyčiose, siekė, kad bažnyčiose dirbtų daugiau lietuvių kalbą mokančių kunigų.
Aleksandro laikotarpiu buvo pradėta kodifikuoti rašytinė teisė, kuri įtakojo I Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statuto parengimą 1529 m.
Pagarbiai žvelgiant į Elžbietos Habsburgaitės bei Barboros Radvilaitės karstus, prisiminėme nelaimingą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto nelaimingos meilės istoriją: turėjo dvi gražuoles žmonas, kurių gyvybės stygą nutraukė atitinkamai epilepsija ir vėžys. Perpasakojama legenda, kad jų mirties priežastimi buvo ne tik ligos, bet ir uošvės Bonos Sforzos (1494-1557) klasta-teigiama, esą jos buvo nunuodytos. Dėl to istorikai ginčijasi, kai kas neigia Barboros Radvilaitės nunuodijimo versiją. Į šį klausimą bus atsakyta ateityje, atlikus papildomas ekspertizes. Mirus palikuonių neturėjusiam Žygimantui Augustui, pasibaigė garbinga Gediminaičių (pasak lenkų istorikų Jogailaičių) dinastija.
Augustino Dagelio ir Žilvino Radavičiaus nuotraukos.
2011.05.11
