Spausimas iš visų pusių. Ir vis stipresnis. Lenkams mirtinai reikia gabalo Lietuvos su sostine Šalčininkai. Rusams reikia ne tik visos Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos ir t.t. Brangioji Europos Sąjunga nepaliauja siurbti patį didžiausią Lietuvos turtą – žmones: jaunus, gabius, energingus. Čia likusiems jėgų priešintis vis mažiau. Trečias kartas turbūt nemeluos.
Dabar jau retas tiki, kad atsilaikysime. Kai tokios galingos jėgos tavęs nekenčia, kai tokioms galingoms jėgoms tu stovi skersai kelio, tik stebuklas tave gali išgelbėti. Du kartus išgelbėjo…
Vakarams turime būti „dėkingi“ , kad Rusija, mūsų parklupdyta, taip greitai atsistojo ant kojų, t.y. tapo tokia, kokia buvo „šaltojo karo“ laikais. Kaip dabar pavadinsime Rusijos pradėtą karą prieš iš jos gniaužtų ištrūkusias tautas?
Nuo pat Atgimimo laikų lenkai atkakliai siekia autonomijos. Ir ne tik dėl to, kad jie tada nelinkėjo mums nepriklausomybės, kad „susilaikė“. Eiliniai Lietuvos lenkai labai greitai būtų išmokę ir kalbėti, ir rašyti lietuviškai. Tačiau du dešimtmečius juos nuo to ištikimai saugo Žečpospolitos idealų puoselėtojai ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Ir Maskvoje. Ir šiandien toms jėgoms labai svarbu, kad tuteišai niekada nesužinotų tikrosios Abiejų Tautų Respublikos istorijos, labai teisingai surašytos Zigmo Zinkevičiaus, Romualdo Ozolo, Eugenijaus Jovaišos, Algimanto Liekio, Vlado Terlecko knygose, ir nelabai teisingai, o kartais labai neteisingai – kai kurių Lietuvos istorikų knygose, kuriose, pasak Romualdo Ozolo, nėra Lietuvos.
Vilniaus ir Vilniaus krašto byla nebaigta iki šiolei. Lietuvos valdžios neskiria pakankamai dėmesio nei Lietuvos pietryčių slavakalbių problemoms, nei Lenkijos „kresų“ politikai, kurios dėka dalis Lietuvos ir šiandien valdoma iš Varšuvos akivaizdžiau negu bolševikinės okupacijos metais iš Maskvos vykdant rusifikavimą. Lietuvos pietryčių polonizavimo politika remiama didžiulėmis Lenkijos finansinėmis injekcijomis. (Romualdas Ozolas. „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys).
Rusija iki šiol perdaug nesirūpino rusiškais gatvių užrašais, rusiškomis pavardėmis pasuose, rusiukų mokyklomis, kuriose vaikai, tikiuosi, iki šiol buvo mokomi istorijos ir geografinos ne pagal Vladimirą Putiną. Iki šiol Rusija mus „smaugė“ gazpromo dujomis, eilėmis pasienyje, pieno ir mėsos blokadomis, Uspaskicho kelionėmis į Maskvą, Paleckio Sausio 13-osios versijomis, borisovais ir jų statytiniais… Dabar ir Rusija, Lenkijos pavyzdžiu, ketina naudotis „ruso korta“. Juk abi šios tautos, šiaip ar taip, artimos, slaviškos.
Rusija Baltijos valstybėse pradės steigti rusiškas mokyklas, netikėtai pranešė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. „Vyriausybės lygiu tam jau pritarta, ir artimiausiu metu bus pradėtas įgyvendinti projektas „Rusiška mokykla užsienyje“. Tarsimės, ir ne tik su Baltijos šalimis, bet ir su kitomis mūsų kaimynėmis, kur gyvena mūsų tėvynainiai, dėl rusiškų mokyklų kūrimo tenai mūsų lėšomis“, – sakė Lavrovas. Bet svarbiausia, kad mokymas tose būsimose mokyklose vyks remiantis „rusiškais standartais“. Kitaip sakant, panašai kaip Lietuvos lenkiškose mokyklose.
Ponas Lavrovas, kaip tikras demokratas, ketina tartis su Baltijos šalimis. Ne taip, kaip Lenkija, be jokio susitarimo klastojanti Lietuvos-Lenkijos istoriją. Ponas Lavrovas susitars, kad būtų leista klastoti Lietuvos-Rusijos istoriją pagal Putiną. Greičiausiai tokį leidimą gaus. „Už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“. Jeigu prezidentu išrinksime Balčytį, kuris ketina iš esmės pagerinti Lietuvos-Rusijos santykius, arba Paksą, kuris veržte veržiasi antrą kartą aptapšnoti Lietuvą, arba Balsį, kuris Lietuvos padangėje išdygo kaip Pilypas iš kanapių ir nežinia už kokius pinigus (Steponavičius žino) kaišioja pagalius į ratus, arba Paulauską, „nusipelniusį gyventi geriau“ po Uspaskicho sparneliu…
„Pavojingiausia, kaip sakiau, kad yra bandoma naują penktą koloną kurti įrodinėjant, kad čia turi būti už Rusijos pinigus kuriamos rusiškos mokyklos. Tai yra plauna smegenis taip vadinamu „ruskij standanrt“ – vieni jį žino kaip tam tikrą gėrimą, o dabar mes sužinojom, kad bandoma bus ideologiškai apdoroti mus“, – Žinių radijui antradienį sakė prezidentės vyriausioji patarėja Švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais V.Būdienė.
„Tuo labiau, kad Lietuvoje kiekvienas mokinys turi teisę gauti krepšelį, kokioje mokykloje jis besimokytų. Tai jokiu būdu negalima bus taip leisti, kad kitų šalių mokyklose, kur ir istorija yra dėstoma pagal jų traktavimą, būtų dar ir už Lietuvos pinigus mokoma. Jokiu būdu šitokios šliaužiančios protų okupacijos negalima leisti“, – kalbėjo prezidentės patarėja.
Viskas aišku, pasakytų buvęs mano kolega: atsirado, mat, prezidentės Dalios Grybauskaitės gynėja! Visi politologai išsijuosę nepavargdami kelia ir kelia viešumon Prezidentės nuodėmes, klaidas, komunistinę praeitį, aroganciją ir t.t., o jis nieko negirdi ir nemato: nei demaskuojančių knygų neskaito, nei Arno ir Rūtos laidų nežiūri. Kartais žiūriu (ne iki galo), bet netikiu. Labai jau jos tendencingos, primityvios. Kartais pagalvoju: gal kai kurie žurnalistai šitaip agituoja ne „prieš“ prezidentę, bet „už“? Persistengiant taip neretai atsitinka.
Dalios Grybauskaitės aš nerinkau, o dabar, jeigu ji nuspręs pasilikti , aš jai savo balsu padėsiu tai padaryti, nepaisant unisonu šaukiančiųjų „prieš“. Neturiu kito pasirinkimo, deja. Labai norėčiau turėti. Labai norėčiau išrinkti prezidentą, kuris nebijotų pasakyti:
…Tauta ne tik nežino, ji netgi nėra pasirašiusi savo tikrosios istorijos. Tauta ne tik neturti visos savo etninės žemės, į jos teritoriją vėl kėsinasi kaimynai, o naujoji sąjunga plėšo į gabalus, pusdykiai perpirkdama žemę iš tėviškės ir tėvynės jausmą praradusių tautiečių. Tauta nėra supratusi ne tik nacionalinio rašto, bet ir gimtosios kalbos reikšmės bei paskirties žmonėms kaip tautai. Tuo pat metu iš išorės krinta reikalavimai keisti kalbos statusą bei raidyną. Trys baisūs smūgiai kerta lietuvių populiaciją: migracija, gimstamumo mažėjimas ir senėjimas. Tai tautą daro išmirštančią, o liekantys jos nariai rezignuoja ir susitaiko su globalistų praktikuojamu dvasios degradavimu bei žlugdymu vartotojiškąja gyvenimo tvarka. Nacionalinių vertybių – tik liekanos. Orumo – prisiminimai.
Tai – tautos galių riba. Už jos – vienintelis klausimas: nori lietuviai kaip pasaulio tauta būti šioje Žemėje ar jau nebe?
Pateikiau dar vieną ištraukėlę iš Romualdo Ozolo „Lietuviškosios ideologijos metmenų“, kurias sausio 22 d. brošiūros pavidalu parsinešiau iš Signatarų namų, iš labai prasmingo renginio – Romualdo Ozolo paramos fondo Už teisingumą Lietuvoje šešių numerių „Nepriklausomybės sąsiuvinių. Istorijos ir kultūros žurnalo“ pristatymo.
Nemanau, kad prezidentei Daliai Grybauskaitei labai rūpi, ar yra priimtinos visos čia minimos Lietuvos problemos, bet kai kurias, ypač susijusias su Lenkija ir Rusija, ji pristabdo, sprendžia, neutralizuoja. Gaila, ir šį kartą neturėsime galimybės išsirinkti prezidento bent iš dviejų kandidatų, vertų vadovauti lietuvių tautai labai sudėtingu ir pavojingu metu, nepriklausomai nuo to, bus antras turas ar ne.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2014.01.31; 06:33
