Stasys Kaušinis. Dėl valdžios prievartos prieš taikius gyventojus


Stasys Kaušinis

Liepos 23 d. Dieveniškių miestelio gyventojai pasipriešino valdžios ketinimui apgyvendinti šalia veikiančios gimnazijos (apleistame mokyklos pastate) neteisėtai Lietuvos – Baltarusijos valstybinę sieną kirtusius migrantus. Turimais duomenimis, siekiama apgyvendinti apie 500 migrantų, t.y. beveik tiek pat, kiek gyventojų yra Dieveniškėse. Dėl to Dieveniškių gyventojai prieš tai protestavo prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM), o ministrė Agnė Bilotaitė, pažadėjusi migrantų apgyvendinimo vietą aptverti tvora, šio pažado neįvykdė.

Be to, valdžia buvo žadėjusi, kad nelegalūs migrantai nebus apgyvendinami gyvenvietėse. Todėl liepos 23 d. protestuodami prieš neatsakingus valdžios veiksmus pasipriešinimo akcijos dalyviai blokavo Dieveniškių gyvenvietės prieigas. Su protestuotojais į Dieveniškes atvykę valstybės pareigūnai šiems ėmė grasinti, esą kaip kraštutinė priemonė bus panaudota jėga, jei gyventojai nesutiks ir mėgins trukdyti rūpintis čia nelegaliai atvykusių svetimšalių apgyvendinimu.

Tąkart jėga panaudota nebuvo, nes valdžia nusprendė dalį neteisėtų migrantų (iki 1,5 tūkst. žmonių) apgyvendinti Rūdninkų poligone. Pastarasis sprendimas su Rūdininkų gyventojais taip pat nebuvo derintas, jų nuomonės niekas neatsiklausė, todėl Rūdininkų gyventojai taip pat nusprendė blokuoti kelią, vedantį į poligoną, kad juo nepatektų sunkvežimiai, vežantys migrantų palapinių miesteliui įrengti reikalingus daiktus. Tačiau šį kartą valdžia prieš taikius protestuotojus panaudojo fizinę jėgą ir chemines poveikio priemones. Policijos surengta smurto akcija priminė okupacinės vidaus kariuomenės susidorojimą su taikiais gyventojais 1988 metais („Bananų balius“ Vilniuje ) ir kruviną specialiųjų pajėgų susidorojimą su demonstrantais jau nepriklausomoje Lietuvoje 2009 metais prie Seimo, kai susidorojimui pateisinti buvo pasiųsti provokatoriai Seimo rūmų langams daužyti.

Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šalyje susidarė paradoksali situacija. Viena vertus, kilusią migrantų krizę Vyriausybė vertina kaip Rusijos ir Baltarusijos vykdomą hibridinį karą prieš Lietuvos valstybę, viešai įvardindamatai, kaip realią grėsmę Lietuvos valstybės suverenitetui ir nepriklausomybei, o tai reiškia, kad karą prieš Lietuvą vykdančių valstybių sąmoningai į Lietuvą siunčiami valstybės sienos pažeidėjai (nelegalūs migrantai) yra laikytini šio karo priemonėmis ir hibridinio karo dalyviais. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) įpareigoja Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką (94 str.), o Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nustato sankcijas asmenims už neteisėtą valstybės sienos perėjimą (291 str.). Taigi Vyriausybė, pripažinusi, kad prieš Lietuvos valstybę yra vykdoma agresija, turi pareigą bei teisines priemones ginti šalies teritorijos vientisumą ir sienų neliečiamybę, kovoti su vykdomo hibridinio karo dalyviais – valstybės sienos pažeidėjais. Tačiau politikai ir aukšti valstybės pareigūnai, užuot vykdę šią konstitucinę prievolę (tinkamai saugoję valstybės sieną ir gynę valstybės teritoriją nuo nevaldomai per sieną plūstančių pažeidėjų), grasina ir galop panaudoja fizinį smurtą prieš savo piliečius, kai tik šie baimindamiesi dėl savo ir savo šeimų saugumo, kurio nepajėgia užtikrinti valstybė, ima priešintis netvarkai ir tolesniam siunčiamų hibridinio karo dalyvių (nelegalių svetimšalių) srautui.

Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta Tautos ir kiekvieno piliečio teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 str.). Šiuo atveju piliečiai, suvokdami valdžios nenorą ar negebėjimą kovoti su hibridinio karo padariniais, ėmė patys rūpintis savo šeimų ir savo gyvenamosios vietos saugumu, todėl pagal Konstituciją jie turi ne tik teisę ginti savo gyvenvietes, bet ir pareigą ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę bei konstitucinę santvarką, jeigu to nepajėgia užtikrinti valstybė. Tokia pareiga piliečiams kyla iš to, kad valdžios atstovai nežino ir neturi sprendimų masiniam siunčiamų valstybės sienos pažeidėjų (nelegalių migrantų) antplūdžiui sustabdyti. Vien Vidaus reikalų viceministro Arnoldo Abramavičiaus teiginys esą „neteisėti migrantai neatsiranda iš niekur, esą juos kažkur reikia apgyvendinti“, rodo visišką valdžios pareigūnų pasimetimą.

Dieveniškių kaimo bendruomenės protestas prie VRM. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Dar  daugiau, šio asmens vieši paaiškinimai, jog tikimasi sulaukti ir Lietuvos teritorijoje apgyvendinti iki 40 tūkst. sienos pažeidėjų (nelegalių migrantų), esą „…šis procesas yra permanentinis, <…> bus nauji konteineriai, bus ieškoma naujų vietų“, rodo absoliutų esamos situacijos nesuvokimą, nes išreiškus sutikimą apgyvendinti 40 tūkstančiųsienos pažeidėjų, vien dėl šių pažeidimų tolerancijos (pažeidėjai nėra smerkiami), jų Lietuvos teritorijoje neišvengiamai teks apgyvendinti keleriopai ar net dešimtis kartų daugiau.

Valdžios bejėgiškumas nesugebant suvaldyti į Lietuvą priešiškų valstybių siunčiamų svetimšalių srautų, tik patvirtina neraminančias prognozes. Šiuo atveju turėtų būti privalomas valdžios bendradarbiavimas su savo piliečiais, naudojimasis jų (įskaitant verslininkų) pagalba saugant valstybės sienas (taip daroma Bulgarijoje ir kitose ES pasienio valstybėse). Tačiau yra priešingai, bendradarbiavimo su visuomene yra vengiama, o griebiamasi smurto prieš ją. Todėl esamomis aplinkybėmis (hibridinio karo metu) jėgos panaudojimas prieš taikius šalies piliečius dangstant valdžios pasimetimą ir neįgalumą ginti Lietuvos valstybės teritoriją bei valstybinę sieną, rodo arba Lietuvai iškilusios grėsmės masto nesuvokimą, arba esamos valdžios visišką kapituliaciją Rusijos ir Baltarusijos pradėtame hibridiniame kare prieš Lietuvą.

Tvora. Slaptai.lt nuotr.

Bet  kuriuo atveju fizinės jėgos naudojimas ir susidorojimas su savo piliečiais laikytinas sąmoningu ar nesąmoningu dabartinės valdžios kolaboravimu su šį karą vykdančiomis valstybėmis agresorėmis. Todėl prievarta prieš taikius Lietuvos piliečius dėl nekontroliuojamo sienų pažeidėjų srauto ir nenoro kovoti dėl savo šalies suvereniteto  kelia kolaboruojančios valdžios legitimumo klausimą, kartu primena ir piliečių pareigą visomis teisėtomis priemonėmis priešintis tokiai valdžiai, kuri išduoda nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijų atstovai kviečia piliečius telktis ir teisėtais būdais gintis nuo valdžios primetamos prievartos, kartu ginti šalies nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, valstybės sienų neliečiamumą bei Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kol iš esmės nepasikeis valdžios požiūris į Lietuvos valstybės suverenitetą. Tik sutelkta pilietinė  valia gali sustabdyti nepriklausomos Lietuvos valstybės žlugimą ir mėginimą atimti prieš tris dešimtmečius iškovotąmūsų visų laisvę.

Piliečių gynimo paramos fondas –                                 Stasys Kaušinis

Lietuvos kultūros kongresas –                                         Krescencijus Stoškus

Lietuvos Helsinkio grupė –                                                Aurelija Kuzmaitė

Lietuvos vartotojų teisių gynimo federacija –          Alvita Armanavičienė

Lietuvos žmogaus teisių asociacija –                           Vytautas Budnikas

Pareiškimui pritaria:

Bronius Genzelis – LŽTA narys, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios  Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras.

Alvydas Pauliukevičius – LŽTA narys, neurochirurgas, teismo medikas, profesorius, Tarptautinės, Viduržemio jūros šalių teismo medicinos akademijų, Europos teismo medicinos tarybos narys.

2021.07.29; 12:32

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.