Storulio FTB agento išdavystė


Print

Ričardas Mileris – pirmasis FTB bendradarbis, apkaltintas šnipinėjimu Sovietų Sąjungos naudai.

Kamavęsis dėl per didelio svorio (112,5 kg), nerangus ir aplaidus, Ričardas Mileris (Richard W. Miller, g. 1937) pradėjo dirbti FTB struktūrose 1964 metais. Bet FTB Biuro bendradarbiu visa to žodžio prasme jo niekaip neįmanoma buvo pavadinti.

1982 metais jį perkėlė iš FTB Riversaido filialo Kalifornijos valstijoje į Los-Andželes skyrių ir paskyrė į kontržvalgybos poskyrį, kur jis buvo labiau matomas viršininkams ir kolegoms, negu ankstesnėje vietoje padalinyje, užsiiminėjusiame kriminaliniais nusikaltimais. Jo tarnybos lapas, reikia pasakyti, buvo prastokas: prekiavo „Amway“ firmos produkcija tiesiog iš savo tarnybinės mašinos, naudodamasis Biuro bendradarbio pažymėjimu prašinėdavo parduotuvėse saldumynų, ir, galų gale, pardavinėjo tarnybinę informaciją privačiam detektyvui.

Kartą R.Mileris pametė asmeninį ginklą ir pažymėjimą. Kitą kartą, išeidamas paskutinis iš darbo, jis užrakino FTB biurą ir paliko raktą spynoje, kur raktas išbuvo iki kito ryto. Tarp bendradarbių jo reputacija, pasak jo paties, „švelniai tariant, nelabai gera“. Ir, nepaisant viso šito, jo oficiali charakteristika (kaip ir maždaug 90-ies procentų kitų darbuotojų), buvo puiki.

Darbuose R.Mileris niekaip negalėjo spėti paskui savo kolegas. Vienas buvęs bendradarbis apie jį pasakojo: „Jam visą dieną „pietūs“, …gobšus, nevalyvas, nuolat kažkoks apsidraskęs, susiglamžęs, … atrodė, kad jam ant marškinių ir kaklaraiščio duonos trupiniai ir dėmės nuo sriubos“. R.Milerio advokatas taip apibūdino savo ginamąjį: „Žinoma, tai jums ne Efremas Zimbalistas (žinomas smuikininkas). Greičiau jis buvo panašesnis į aptukusį inspektorių Kluzą“.

R.Mileriui, aštuonių vaikų tėvui, nuolat reikėjo pinigų. Visą darbo savaitę jis gyveno vienas Linvude, Los Andželo priemiestyje, o laisvadieniais važiuodavo daugiau kaip 100 mylių į San Diego apygardos šiaurę, kur kartu su žmona laikė ūkį ir augino avokadų vaisius. Ferma jam duodavo ne tiek pelno, kiek vis naujų skolų.

Pagal oficialius FTB reikalavimus Biuro bendradarbis, tokio kaip Mileris ūgio – 175 cm, turi sverti ne daugiau kaip 85 kg. Todėl kai R.Milerio svoris peršoko 110 kg, jis laikinai buvo nušalintas nuo darbo ir jam liepta per dvi savaites atsikratyti viršsvorio. O netrukus po tokio pažeminimo jo gyvenime atsirado graži 34-rių metų emigrantė iš Sovietų Sąjungos Svetlana Ogorodnikova, pasiūliusi jam tapti šnipu.

Kartą 1984 metų rugpjūtį FTB bendradarbiai, stebėję Sovietų konsulatą San Franciske, pamatė iš mašinos išlipusią moterį, kuri užsuko į konsulatą, o paskui grįžo ir nuvažiavo tiesiai į FTB Los Andželo biurą. Tai buvo Svetlana Ogorodnikova. Išorės stebėtojai nusprendė, kad tai kažkas iš jų kolegų apsilankė konsulate tarnybiniais reikalais.

Tada jie dar nežinojo, kad S.Ogorodnikova parodė rusams konsulate jos mašinoje sėdėjusio R.Milerio ženklelį ir pažymėjimą kaip įrodymą, kad jis iš tikrųjų yra FTB bendradarbis. Ji taip pat turėjo su savimi Biuro instrukcijos apie žvalgybinės informacijos rinkimo būdus kopiją.

R.Mileris instrukciją nukopijavo pas save darbe, pasinaudojęs tarnybiniu fotografiniu kopijavimo aparatu. Vėliau valdžia pareiškė, kad tas 24-ių puslapių dokumentas suteikė rusams galimybę „detaliai suvokti Amerikos specialiųjų tarnybų apskritai ir FTB žvalgybos padalinių atskirai metodus, technines galimybes ir poreikius“.

Konsulatas buvo be pertraukos stebimas, nes tai buvo Sovietų šnipų lizdas. Kartą FTB net nusprendė po juo iškasti tunelį, bet rusai laiku tai pastebėjo ir todėl ateityje amerikiečiams kontržvalgybininkams teko apsiriboti tradiciniais sekimo metodais: klausytis telefonų pastate, „ganyti“ misijos bendradarbius, kurie įtariami esą žvalgai, fotografuoti visus žmones, įeinančius ir išeinančius į pastatą, FTB turėjusį kodinį pavadinimą „KGB – Vakarai“. Visoje Šiaurės Amerikoje sunku buvo rasti vietą, kuri būtų taip akylai sekama. Nevykėliui R.Mileriui ir čia nepasisekė.

Kai 1989 metais jį paskyrė į kontržvalgybinį padalinį, Svetlaną Ogorodnikovą stebėjo kitas FTB bendradarbis – Džonas E. Hantas. Jo pareiga buvo stebėti gana gausią Sovietų emigrantų bendruomenę, įsikūrusią vakariniame Holivude.

Dž.E.Hantas keletą kartų buvo susitikęs su Svetlana, o kartą net palydėjo ją pas gydytoją. Vėliau jis sakė, kad jai tikrino kažkokią retą kraujo ligą. O pati S.Ogorodnikova tvirtino, kad Dž.E.Hantas nuvedė ją daryti abortą, ir gana aiškiai darė užuominą, kad būtent jis buvęs tėvu (iš kur ji galėjo žinoti, kad 1960 metais Dž.E.Hantui buvo padaryta sterilizacija?). O 1984 metais, kai Dž.E.Hantas išėjo į pensiją, S.Ogorodnikova buvo perduota R.Mileriui.

FTB ją stebėjo, nes manė, kad Svetlanos užduotis – nužiūrėti potencialius klientus verbavimui ir pranešti apie juos KGB bendradarbiams, dirbantiems diplomatinėje priedangoje. Ir, be to, ji buvo ne visai paprasta emigrantė. Svetlana ir jos vyras Nikolajus Ogorodnikovas atvyko į Jungtines Valstijas 1973 metais. Emigrantų bendrijoje jų šlovė buvo abejotina – sklido kalbos, kad jie KGB informatoriai. Svetlana mėgo pasigirti savo ryšiais su Sovietų konsulatu. Ir, galų gale, skirtingai nuo kitų emigrantų, jai buvo leidžiama laisvai lankytis Sovietų Sąjungoje.

Po pirmojo pasimatymo San-Franciske, kurį užfiksavo FTB per išorinį stebėjimą, ji su R.Mileriu, pasak kontržvalgybininkų, asmeniškai buvo susitikusi daug kartų. Jie tapo meilužiais. Vėliau Svetlana pasakojo, kad iš visų jėgų priešinosi R.Milerio seksualiniams siekiams, bet vis dėlto, galų gale, nusileido, nes „jis mane įbaugino“.

Prisistačiusi jam kaip KGB majorė, ji pasiūlė amerikiečiui mainais už bendradarbiavimą su Sovietų žvalgyba 65 000 dolerių auksu ir pinigais ir dar laisvo sukirpimo „Burberri“ apsiaustą už 675 dolerius.

Tuo metu FTB pradėjo stebėti R.Milerį ir slapta užvedė jam bylą, užkoduotą pavadinimu “Kirmėlė“.

S.Ogorodnikova paprašė R.Milerį sužinoti sovietinių perbėgėlių adresus: KGB majoro Stanislavo Levčenkos ir Viktro Belenkos, lakūno, 1976 metais nuskraidinusio į Japoniją savo MiG-25. Sovietų Sąjungoje jie buvo už akių nuteisti mirties bausme ir, galimas dalykas, su jais nusprendė susidoroti profesionalūs žudikai iš KGB. Bet R.Mileris nesugebėjo gauti tos informacijos.

1984 metų rugsėjį, kai FTB operacija jau pasiekė paskutinę stadiją ir artėjo prie arešto, R.Mileris staiga pasakė savo tiesioginiam viršininkui, kad jis daugelį mėnesių savo iniciatyva „dirba“ su viena ruse iš KGB, tikėdamasis pelnyti jos pasitikėjimą ir tapti dvigubu agentu. Jis sakė, kad planuoja apgauti Svetlaną ir KGB ir įtikinti juos, kad jis išdavikas, nors iš tikrųjų yra ne taip. R.Mileris pridūrė, kad šiais savo veiksmais nori „įrodyti pats sau ir FTB bendradarbiams, kad aš ne visiškas idiotas, kaip visi galvoja“.

Po tikro tardymo maratono, trukusio keletą parų, FTB bendradarbiai R.Milerį suėmė. Per kratą jo bute buvo rasta dokumentų, pažymėtų grifu „slaptai“ ir „konfidencialiai“. S.Ogorodnikova taip pat buvo sulaikyta ir pas ją namuose rasta standartinis rinkinys šnipinėjimo įrankių: vienkartinių bloknotų, įrankių slaptaraščiui, o taip pat mikrofotografavimo prietaisas.

Svetlana ir Nikolajus nutraukė teismo procesą, sudarę sandėrį su kaltintojais ir pripažinę kaltę. Svetlanai buvo skirta 18-a metų kalėjimo, o Nikolajui – 8-eri metai. S.Ogorodnikova sutiko liudyti prieš R.Milerį, kuris buvo kaltinamas suokalbiu šnipinėti ir perduoti slaptus dokumentus. R.Milerio advokatas faktiškai neneigė jam iškeltų kaltinimų, tačiau pareiškė, kad jo ginamasis paprasčiausiai susipainiojo, bandydamas savo iniciatyva infiltruotis į KGB ir dirbti ten „kurmiu“ FTB naudai. Prisiekusiųjų žiuri nesugebėjo paskelbti konkretaus nuosprendžio, ir 1985 metų lapkritį teismo procesas buvo nutrauktas.

Per antrąjį procesą, vykusį po trijų mėnesių, Svetlana Ogorodnikova jau buvo gynybos liudytoja. Ji pasakė, kad R.Mileris niekuo dėtas, o ankstesnius parodymus prieš jį ji davė tik norėdama išvengti įkalinimo iki gyvos galvos. Tačiau per kryžminę apklausą prokurorai išsiaiškino, kad Svetlana slapta dėl visko prisipažino teisėjui per pirmąjį nutrauktąjį procesą. Šį kartą R.Mileris buvo pripažintas kaltu pagal visus kaltinimo šnipinėjimu punktus. Teismas skyrė jam dvi bausmes iki gyvos galvos, plius dar 50 metų ir 60 000 dolerių baudą.

Nuotraukoje: Ričardas Mileris – pirmasis FTB bendradarbis, apkaltintas šnipinėjimu Sovietų Sąjungos naudai.

2012.09.12


Prisijunkite prie diskusijos