Socialinių ligų aprašas. Stribo sindromas. Serga įtūžusieji ant viso pasaulio ir savęs nevykėliai. Tačiau gali būti užkrečiama taip pat vienišiems, įsiskaudinusiems ir neišmanantiems istorijos. Plinta lašeliniu būdu per tulžį, ištaškomą viešai.
Latentinis periodas gali būti ilgas. Pradžioje simptomai pasireiškia tik nesugebėjimu savo valstybės atskirti nuo valdžios ir jos asmenų. Vėliau neapykanta valdžiai lėtai progresuoja į neapykantą savo valstybei. Diagnozė nesudėtinga. Tepinėlyje vien neapykanta. Vaistų nėra. Gydymas simptominis. Prognozė bloga.
Ligoniai paprastai buriasi į bendraminčių gaujas, kur pasijunta laisviau. Nei piršto nepakrutins, kad kas nors pagerėtų. Mėgaujasi blogybėmis, kuriomis pasąmoningai teisina savo nepilnavertiškumą ir savanorišką atskirtį. Laimingi nebūna niekada.
Liga ūmiai pasireiškia kritiniais valstybei momentais. Niekada negina savo valstybės. Visada entuziastingai prisideda prie jos naikinimo. Su gėlėmis pasitinka užkariautojų tankus. Užėjus vieniems užkariautojams šaudo žydus. Užėjus kitiems – šaudo lietuvius. Visada myli juos niekinančius svetimuosius. Tokiais ligoniais pasinaudoja visi okupantai purviniems darbams atlikti. Po to išmeta į istorijos šiukšlyną. Jais šlykštisi visi – ir savi, ir svetimi
Ligoniai junta malonumą niekinti savo valstybę. Laukia nesulaukia, kad kokia svetima jėga atkeršytų už asmenines nuoskaudas ir nesėkmes. Jei dėl to bus sugriauta kad ir netobula, bet sava valstybė ir tūkstančių tūkstančiai patirs skausmą ir netektį – taip jiems ir reikia. Žinos, kaip dėtis geresniais už mus. Toks nekaltas noras susipykus su žmona sunaikinti ir ją, ir savo šeimą, ir savo namus. Kartas nuo karto atokiame kaime taip ir nutinka.
Jeigu kam atrodo, kad tai praeitis – tepaklauso, kas kalbama gatvėse, paėjėjus šimtą metrų į šalį nuo Gedimino prospekto. Troleibuse ar turguje. Velniop tą mūsų Lietuvą! – balsuoja trečdalis televizijos disputo žiūrovų.
Štai ir barzdočius signataras, užsidirbęs rentą iki mirties šauniomis kalbomis prieš rusus ir už Vakarus. Dabar gyvena šauniomis kalbomis už rusus ir prieš Vakarus. Apsilankykit šimtuose jo pasekėjų veidaknygės paskyrų, papuoštų ir Lietuvos trispalvėmis, ir "Donecko liaudies respublikos" vėliavomis.
Pasklaidykit komentarus interneto portaluose. Akys greit atsivers. Pajusit, kas yra bolševikinis noras sugriauti ir sunaikinti viską, ko neapkenti.
Atitrūkusi nuo žmonių, arogantiška ir pasipūtusi kaip kalakutas valdžia pati auginasi sau runkelius ir stribus. Valdžia, atsukanti į žmones veidą mėnesiui iki rinkimų. Natūralią geresnio gyvenimo norinčiųjų, tegu ir klystančiųjų, kritiką priimanti kaip asmeninį įžeidimą ir antivalstybinį veiksmą. Asmeniškai susitapatinusi su valstybe. Tą žmonės pasąmoningai tuoj pat pajunta. Ir taip pat sutapatina valdžią su valstybe. Ši užspausta neapykantos spyruoklė – rimtas pavojus. Nemažesnis už kokius ginkluotės trūkumus. Nes ginklai patys nekariauja.
Susirgusieji paprastai slepiasi socialiniuose tinkluose. Turi ten lindinčius ideologus, kuriančius primityvias sąmokslo teorijas. Politinė sistema mikliai tuo pasinaudoja visuomenei supriešinti ir suskaldyti. Juk taip miela matyti galimus oponentus, besipliekiančius tarpusavyje dėl kokių nors seksualinių laisvių. Nematančius nei vienas kito akių, nei bendrų visiems problemų.
Atskiros politinės grupelės noriai flirtuoja su nepatenkintaisiais dėl šventųjų reitingų. Užsienio galios centrai manipuliuoja jais savo tikslams. Vieni intelektualai rašo ir sako vienokius tekstus, kiti – kitokius. Visi iš to uždirba ir visiems gerai. Išskyrus tuos nepatenkintuosius. Nes jie niekam nerūpi. Ir toliau sau vieni niršta.
Tai buvo įprastas, nekaltas politinis žaidimėlis. Kol neatsidūrėme galimo karo ir sumaišties situacijoje. Grėsmei pašalinti būtina sąlyga – suprasti, kad pavojus aplamai yra. Ir viešai visiems pasakyti. Tą gali atsakingi politikai, žurnalistai, intelektualai, autoritetą visuomenėje turintys menininkai.
Ženklių žingsnių šia linkme, išskyrus pasispjaudymus ir pasišaipymus, kol kas nematyti. Daug daugiau energijos ir rašalo išliejama dėl kokių nors kvailų tilto skulptūrų ar surūdijusio vamzdžio. Ar sugebame suvokti savo pavojus ir juos įveikti? Tai jau ne valstybės, o pačios visuomenės brandos klausimas.
Vis dar yra vilties, kad sergame už tą pačią komandą. Ir nesutariame tik dėl trenerių taktikos. Kitaip beprasmiška būtų ką ir bekalbėti. Nes tada jau niekas mums nebepadėtų.
2014.09.27; 05:44
