Perskaičiau knygą, leidžiamą keliolikoje pasaulio šalių, dar septyniose šalyse deramasi dėl jos leidimo. Kai kur (pavyzdžiui, Italijoje, Portugalijoje) ji – bestseleris. Jau pasirodė ir antrų leidimų.
Knygos autorė važinėja po pasaulį, susitinka su skaitytojais, su moksleiviais, pasakoja apie Lietuvą, knygos atsiradimo istoriją. Jau lankėsi daugelyje Europos šalių, taip pat Brazilijoje. Šiuo metu ji gal jau Latvijoje, Estijoje ar Didžiojoje Britanijoje.
Kalbu apie autorę su lietuviška nelietuviška pavarde Ruta Sepetys ir jos romaną “tarp pilkų debesų”, parašytą angliškai, Linos Būdienės išverstą į lietuvių kalbą (išleido leidykla “Alma littera”).
Kalbu apie jauną moterį, nemokančią lietuviškai, gimusią Amerikoje, bet save laikančią lietuve. Nebuvo ji tremtyje, bet rašo apie tremtį, lietuvių tautos kančias, prasidėjusias 1941-aisiais, birželio 14-ąją. Susitikimuose su skaitytojais jai kartais sakoma: taip negalėjo būti! Labai baisu! Labai žiauru! Neatsakinga leisti tokią liūdną knygą! Ir tai po to, kai autorė, leidėjų patarta, ne vieną romano vietą švelnino, ieškojo pusiausvyros tarp siaubo ir vilties. Užtat toks lietuviškos knygos viršelis: spygliuota viela ir žalias lapas, kylantis iš ledo. Kitomis kalbomis leidžiamų knygų viršeliai vis kitokie. Beje, Rusijoje šiuo bestseleriu dar niekas nesusidomėjo. Ten tokių nusistebėjimų – “taip negalėjo būti!” – autorė neišgirstų; rusai ne tokie naivūs, jie sakytų: taip jiems, nedėkingiems fašistams, ir reikėjo. Remiantis apklausomis, dauguma rusų lietuvius, Lietuvą laiko priešais.
O Vakarų pasaulis tarsi pirmą kartą išgirdo, kas atsitiko Baltijos valstybėms, kai 1940 m. jos buvo atiduotos Sovietų Sąjungai.
“Mano tėvas yra lietuvio karininko sūnus. Lygiai kaip Joanai, kartu su tėvais jam pavyko ištrūkti per Vokietiją į pabėgėlių stovyklas. Kiti jo šeimos nariai buvo ištremti arba įkalinti – visai laip Lina. Siaubas, kurį tremtiniams teko išgyveni, yra neapsakomas. O sovietai tuo tarpu siaubė jų šalis, degino bibliotekas ir griovė bažnyčias. Pakliuvusios tarp sovietų ir nacių imperijų ir pamirštos pasaulio, Baltijos valstybės paprasčiausiai išnyko iš žemėlapio”. – autorės pastaba knygos gale.
Ačiū Rūtai už tai, kad negailestingam pasauliui vis dėlto nepavyko senelių tėvynės ištrinti iš jos gyvenimo, kad ji turi tokią puikią atmintį.
Vakarų pasaulis ligi šiol nenori girdėti, kad XX a. vidury buvo naikinami ne tik žydai. Gal dėl to ir tas leidėjų reikalavimas romane švelninti tikrus žiaurumo, siaubo vaizdus? Juk ar maža smurto, žiaurumo, siaubo šiuolaikinėje popkultūroje?! Ar ne leidėjai, režisieriai, autoriai jį gamina ir daugina? Ir nieko: jis skaitomas, jis žiūrimas, jis pelningas.
Buvau susitikime su romano “tarp pilkų debesų” autore Ruta Sepetys. Jos susitikime su žmonėmis, kurie ne iš knygų žino, ką reiškė komunistinis genocidas. Ne tremtiniai ir politiniai kaliniai kalti, kad mūsų vaikai per mažai domisi senelių patirtomis kančiomis. Ir, žinoma, ne vaikai, kurie dar nemoka pasirinkti: ką jiems dvidešimt metų mokykloje, žiniasklaidoje siūlė, tą jie ir pasiėmė.
Ar mūsų vaikai šituo romanu susidomės taip, kaip italų, ispanų, vokiečių vaikai? Tiražas tai juk mažytis – 2000 egzempliorių. Šiaip ar taip, pasak prof. Onos Voverienės, romanas naikina griovius tarp senosios ir jaunosios lietuvių kartos.
Ši užsienietė lietuvė ketina rašyti ir apie partizanus. Reikia tikėtis, kad į juos ji pažvelgs šiltesniu žvilgsniu, negu Marius Ivaškevičius, kai kurie kiti jaunosios kartos lietuviai nelietuviai, gyvenantys Lietuvoje. Iš toliau geriau matyti. Ne tik Stalinas ir Hitleris naikino lietuvių tautą. O kaip šių dienų netektys bus vadinamos? Nejaugi tik nekaltu žodžiu išsivaikščiojimas ? Kas atsakys už tą išsivaikščiojimą? O kas atsakė už komunistų nusikaltimus?!
Mes, mano karta, viską apie lietuvių kančias sužinojome tik 1988-ųjų pabaigoje, Sąjūdžio metais. Ypač tie, kuriems sibiruose badauti ir mirti neteko. Niekada nepamiršiu įspūdžio, kurį padarė “talentingiausios tremties rašytojos”(Valentinas Sventickas) Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai “Lietuviai prie Laptevų jūros”. “Minties” leidykloje juos skaitėme garsiai salėje. Moterys braukė ašaras. Paskui ne tik skaitėme, bet ir leidome (visos leidyklos) tokias knygas: “Be kaltės”, “Reikėjo mūsų kančių”, “Leiskit į tėvynę”, “Amžino įšalo žemėje”, “Mano kalėjimai”, “Ešelonų broliai” “Tremtinio Lietuva”… Ir dešimtis dešimtis kitų.
Paminėjau tik kai kurias, pirmas pasitaikiusias mano knygų lentynose. Leidėjams tada rūpėjo ne tiek meninė, kiek istorinė tiesa, siekėme, kad būtų užpildytos visos melo ir nutylėjimų spragos. O skaitytojai? Buvo visokių. Viešai sakyti, kad “taip negalėjo būti” išdrįsdavo retas. Patogiausia būdavo patylėti, ypač tiems, kurių, kaip romano herojaus žydo Plikio, sąžinė buvo pajuodus.
“ – Kodėl taip sunku numirti? – guodėsi jis, – Aš gi jus įdaviau. Per vėlai pasakiau “ne”. Aš mačiau tuos sąrašus. Jie reikalavo, kad nurodyčiau visų ten surašytų profesijas. Kad išvardinčiau aplinkui gyvenančius mokytojus, teisininkus, kariškius… Taigi, apgailėtinas ir šlykštus, o gyvenu. Ko gero, tai ir yra man skirta bausmė. Taip turi būti. Štai ši moteris užsimerkė, ir jos nebėra. O aš nuo pat pirmos dienos šaukiausi mirties, bet iki šiol esu gyvas. Negi tikrai taip sunku numirti?”
Anaiptol ne visi buvo tokie, kaip Plikis – nepraradę sąžinės. Atgailos, atsiprašymo “ešelonų broliai” iš jų nesulaukė. Nei iš savo “plikių”, nei, juo labiau, iš okupantų. Noras nuslėpti, nutylėti buvo stipresnis už sąžinės balsą. Gal todėl jaunajai kartai ir nebuvo tinkamai perduota tragiška senelių patirtis, “iškastas griovys tarp senosios ir jaunosios kartų”? Knygų daug, o jų įtaka menka. Neperskaitytos jos gula į lentynas laukti naujo Atgimimo.
Atrodo, kad tokių knygų (nebūtinai tremties tema) ateityje skaitysime vis daugiau: lietuviai nelietuviai įvairiomis kalbomis, dažniausiai angliškai, rašys apie savo senelius, išėjusius į Baltijos kelią, jų surengtus didžiuosius Sąjūdžio mitingus, apie lietuvių tautos papročius ir kalbą. Ir stebėsis: kokie drąsūs, vieningi jie buvo! Dainuodami sugriovė melo imperiją! Tokių knygų, lietuvių nelietuvių parašytų, turime ne vieną. “Litwo! Ojczyzno moja!”
Šio rašinio pavadinimą pasiskolinau iš prof. Onos Voverienės pasisakymo.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: Ruta Sepetys susitikime Seimo konferencijų salėje.
2011.11.03
