Kartą, visiems dirbant, iš auklėtojų kambario tuščiu koridoriumi ėjau į savo auklėtinių miegamąjį. Iš ten išskubėjo berniukas, nešinas kažką balto. Paklodė? – pagalvojau, kai vagišius staiga pasislėpė už sienos išsikišimo, o paskui vėl pasirodė, tik jau tuščiomis rankomis. Paėmiau vargšelį už pakarpos ir, nieko netaręs, nuvedžiau į tą kampą, kur tikrai gulėjo suvyniota paklodė. Paskui abu nuėjome į miegamąjį. Pirmoji lova buvo suversta, be paklodės."Kodėl vogei?" – klausiu. – "Man liepė. Sakė, jeigu nebus paklodės, mane muš."
Berniuko akys labai gražios, panašios į du tamsius rutuliukus. Jos bailiai žiūrėjo į mane. Ką daryti? Ne pirmą kartą tokia vagystė. Gaila vaiko. Ir tuo metu įėjo du mano auklėtiniai, kuriems aš viską papasakojau.
"Išeikit, auklėtojau", – paprašė maniškiai. Kai išėjau, netrukus pasigirdo riksmas ir bildesys.
Ilgai po to manęs neapleido sunkios mintys, jaučiausi bjauriai. Pasielgiau žiauriai, neteisingai, bet kaip visi: joks auklėtojas neįves tvarkos, jeigu nesirems įtakingaisiais.
V. pareiškė, kad, viršininko nurodymu, auklėtojai pietų negali išeiti tol, kol nebus suieškoti visi, neatėję į mokyklą. "Ar nesvarbu, kurio skyriaus vaiko nėra mokykloje?" – "Nesvarbu!" Mano skyriaus vaikai gerai lanko mokyklą, todėl aš prieštaravau: "Kodėl turiu dirbti už kitus?
——————————————————-
Auklėtojų kambaryje M., V., D., P. ir aš nejučiom pradėjom lyginti gyvenimą pas mus ir užsieny.
"Koks gali būti lyginimas, jeigu mes kalbam vien apie duoną, – pasakė M. – Juk daug žmonių uždirba 70 rublių". "Mano tėvas, – įsiterpiau. – Vakar vienas pažįstamas pasakojo, kad Suomijoj gydytojas uždirba 500 rublių (skaičiuojant mūsų pinigais)". – "O kas pas mus tiek uždirba? Nereikia pamiršti, kad 200 gramų sviesto kainuoja 70 kapeikų". – "Mes, vyrai, pamirštam, kad esam politiniai darbuotojai", – išeidamas pasakė M.
—————————————————
Labai prastą įspūdį padarė V. Kai mes su M. kalbėjomės, jis stovėjo šalia. Nesveikai išblyškęs ilganosis veidas, kampuota, kiek gunktelėjusi figūra. Švarūs šilkiniai marškiniai, nerūpestingai sukišti už diržo, dengė siaurus, į priekį palenktus pečius. Plačios kelnės negalėjo paslėpti klišų kojų. Kalbėjo jis spjaudydamasis, pro nosį, žydiškai ištardamas "r", nuolat maivėsi ir priminė "trenktą" žmogų. Na, jeigu jau šitas čia gali dirbti, galėsiu ir aš. Tada dar negalėjau žinoti, kad V. yra bene vienintelis, kurio bijo visi be išimties. Šį privalumą jis įsigijo "smagia ranka".
M. mūsų pokalbio metu buvo labai susirūpinęs: trūksta auklėtojų, kolonistai gyvuliški, ilga darbo diena. Supratau, kad taip jis "kelia savo markę": giriasi labai daug dirbąs, visą savo energiją ir sveikatą paliekąs čia. Jo veidas skausmingos išraiškos. Bet tai poza, ilgainiui tapusi nepanaikinama. M. atiminėja iš vaikų peiliukus, gaudo vengiančius mokyklos, padeda auklėtojams išaiškinti nusikaltėlius, užeina į miegamuosius, klases, bet tą, manau, daro vien dėl to, kad pateisintų savo egzistavimą. Jo etatas visai nereikalingas, ir jis tą supranta. Reikia šaukti ant vaikų, kad kiti girdėtų, atiminėti metalinius daiktus, nes tai veiklumo įrodymas, juos galima parodyti viršininkams. Daugeliui kolonijos darbuotojų būdingas bruožas: ką nors darant, kelti kuo didesnį triukšmą, kitaip tave gali palaikyti tinginiaujančiu.
————————————————–
Prieš mane ant stalo – nebaigta gaminti finka. Vakare, kai vaikai buvo kine, vienas prižiūrėtojas ir grupė auklėtojų nuėjome į sušilką (žiemą čia džiovinami drabužiai ir avalynė). Dvi lovos. Ši patalpa – vadeivos Š. ir jo parankinio miegamasis ir dirbtuvė. P. lovoje ir sienos angoje rado pundą kaltų, atsuktuvų, kelias spynas, apie kilogramą vinių, plaktuką, nedidelį varstotėlį ir šį nebaigtą gaminti durklą. Netrukus pasirodė ir pats Š. "Kas dabar paklos man lovą?" – su ironija balse prakošė viso naujojo korpuso viešpats.
Po pusvalandžio, vaikščiodamas po teritoriją, girdėjau, kaip viename poste stovinčiam prižiūrėtojui Š. pasakojo apie ką tik įvykdytą prievartą ir koneveikė visus auklėtojus. Prižiūrėtojas jį ramino, nes matė, kad aš galiu nugirsti jų pokalbį. Kalbasi kaip geri draugai. Kaip po to galima dirbti žmogui, kuris iš tiesų nori padėti nelaimingiems vaikams? Iš jo, reikia manyti, Š. ne kartą yra pirkęs cigarečių, – pagalvojau.
Vakar du kolonistai bandė bėgti. Vieną M. netikėtai sugavo: kai jis, pabijojęs vienas tamsoje leistis į nežinomą ir pavojingą kelionę, atėjo pats.
——————————————————–
Pirmą kartą dalyvavau metodinėje taryboje, šaukiamoje kiekvieną mėnesį, kai reika nuspręsti, ką galima išleisti namo. Dalyvauja visi auklėtojai, mokytojai, meistrai.
Viršininkas paima bylą ir liepia pakviesti auklėtinį, kurio pavardė užrašyta bylos aplanke. "Drauge viršininke, 5-to skyriaus auklėtinis P. į metodinę tarybą atvyko". Taip prisistato kiekvienas. Visi, net patys gerklingiausieji, šiuos žodžius ištaria tyliai. Paskui auklėtojas ir klasės vadovas charakterizuoja svarstomąjį. Tą dieną metodinei tarybai buvo pristatytas minėtasis Š., kolonijos vadeiva. Kad jis čia stovi – geriausias mūsų bejėgiškumo, neatsakingumo ir bailumo įrodymas, – pagalvojau. Iš kolonijos šis paauglys išeis dar labiau "sugadintas", išeis triumfuodamas: aš laimėjau, ne jūs! Ir tikrai. Š. į mokyklą eidavo tik tada, kai norėdavo. Į darbą – taip pat. Gamyboje jis neišlaikė nė pirmo atskyrio.
Įdomiai kalbėjo K.: "Susidarė tokia padėtis, kad kolonijoje Š. labai gera gyventi. Kodėl? Todėl, kad jis gali ilgiau pamiegoti, nes neina į mokyklą, kad nieko nedirba, sočiai ir skaniai valgo. Juk beveik kiekvieno vaiko siuntinys praeina pro jo rankas. Visa tai turint galvoje, jeigu norime nubausti minėtą auklėtinį, reikia jį išleisti iš kolonijos". Visi nusijuokė, nusišypsojo ir pats Š. Po visų juokų autoritetingai buvo nutarta Š. išleisti po to, kai jis išlaikys pirmo atskyrio teorijos egzaminą. Neabejoju – jis "išlaikys", nors nieko nemokės ir nesimokys.
Paskutinis buvo pakviestas gražus, aukštas, labai sveikai atrodantis berniukas. Jo tėvas uždirba po 200 rublių. Paauglys svarstytas ankstesnėje taryboje. Tad buvo nutarta išleisti jį kitą kartą, jeigu bandomuoju laikotarpiu jo elgesys pagerės. Auklėtojas papasakojo, kad vaikas ne kartą buvo nedrausmingas. Ką daryti? Nepatogu išleisti, kai nematai jokios pažangos. Neišleisti vėl nėra kaip, nes vaikas turi visus atskyrius.
Pagaliau vienas meistras paklausė: "Tai ko tu prašai tarybą?" Vaikas tyli. Jis viską supranta ir nenori žemintis. Kitas klausimas, dar nuolankesnis: "Tau geriau čia ar namie? Ar nori namo?" "Noriu…", – po ilgos pauzės išgirdome atsakymą. Visi lengviau atsikvėpė: pagaliau privertėme ištarti mums reikiamą žodį. Dabar ramia sąžine galime viršininko žodžiais pasakyti: "Metodinė taryba nutaria tave išleisti su sąlyga, kad ateity gyvensi ir elgsiesi kaip pridera ".
Tą vakarą šitaip posėdžiavom tris valandas.
——————————————————
Mano P. niekaip negali atsisveikinti su kolonija, nors tikrai to vertas. Jo negalima pristatyti tarybai, nes Šilutėje jo niekas nenori priimti. Tėvas turi norėti jį auklėti, turi gauti pakankamą atlyginimą, turi aprūpinti gyvenamuoju plotu. Pagaliau žodį dar turi tarti Šilutės vaikų kambarys, kuris stebi kolonijoje auklėjamo vaiko šeimos padėtį. Visi šitie klausimai sudėtingi, bet vaikui nuo to ne geriau. O jis, man atrodo, normalioje aplinkoje gyventų visai padoriai.
[Iki šiol akyse matau aukštą, ramų, vienišą vaikiną, kurio net pavardę prisimenu. Kai jis jau žinojo, kad artėja bausmės pabaiga, nedrąsiai priėjo prie manęs ir nuolankiai paprašė: " Auklėtojau, padėkite man". – "Kuo galiu būti naudingas? Juk tavęs niekas nemuša, esi pakankamai stiprus, netrukus išeisi į laisvę". – "Aš noriu normaliai gyventi, mokytis, dirbti – padėkite man negrįžti į ten, iš kur esu čia atvežtas". Atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėjome. Jis suprato: sugrįžęs į tą pačią aplinką, pas girtuoklius tėvus, negalės nei mokytis, nei dirbti, bus verčiamas gerti, vagiliauti, nusikalsti. Jis norėjo, kad aš jam padėčiau apsigyventi Vilniuje, apsaugočiau nuo aplinkos, kuri pražūtinga jaunam žmogui. Daug norėjo iš manęs mano auklėtinis. Nieko pažadėti negalėjau, nors, prisimenu, kažką rašiau, kažkur siunčiau tą jo prašymą. Kaip jam sekėsi? Kaip susiklostė jo gyvenimas? Kur jis dabar? Dirbdamas žurnalistinį darbą, kelerius metus ne kartą lankiausi visose Lietuvoje veikusiose, kaip tada buvo sakoma, pataisos darbų įstaigose, visuose kalėjimuose, ir visur, deja, sutikdavau savo auklėtinių. Vaikino, norėjusio šviesesnio gyvenimo, nesutikau. Gal jam pasisekė. Žinau, kad velniškai sunku išbristi iš nusikaltimų liūno. Taip buvo tada, taip yra ir dabar.]
———————————————-
Šį tą apie D., pagyvenusį berną, tikrą perėjūną. Daug apie jį man papasakojo S., kai kartą važiavom į Vilnių. Kelis kartus pakritikuotas susirinkime (ypač jam kliūdavo nuo S.), D. papirko Vilniaus chuliganus sumušti arba bent įbauginti jo kritikus. S. tvirtina, kad jis galįs tai įrodyti, nors dar nė vieno niekas nesumušė. Bet reikia turėti tai omeny, nes D. auklėtojų pokalbius perduoda auklėtiniams, juos įspėja. Neabejoju, kad D. neša vaikams cigaretes, gal net ir gėrimų. Kai jis su vienu latviu žaidžia tenisą, šlykštu žiūrėti. Kresnas, banditiško veido paauglys po kiekvieno nepavykusio kirčio keikiasi, daužo stalą, mėto į kampą raketę, o D. kaltai šypsosi. Aiškiai matyti, kad jis sėdi kolonisto kišenėje, bijo jį sudrausti. Tokioje aplinkoje padoresnis žmogus turi būti labai atsargus.
Girdėjau, kad G. šiandien prie auklėtinių iškoneveikė auklėtoją moterį. Apie jį beveik kiekvienas kalba nepalankiai. Šis buvęs mokytojas apkeliavęs daug Lietuvos mokyklų. Paskutinį kartą jį išvijo už kažkokias intrigas, nepasibaigus mokslo metams. Kolonijoje G. pradėjo dirbti kovo mėnesį.
———————————————————
Auklėtojų kambary sėdėjo P. ir vartė senus "Švyturio" numerius, ieškojo eilėraščio ar dainos saviveiklos konkursui. Trys jo auklėtiniai šniukštinėjo po kambarį. Vaikai, ypač vienas, kažkodėl bandė mane įtraukti į pokalbį. Pajutau, kad nori įgelti. "Auklėtojau, kodėl jūs taip saugot savo papkę?" – paklausė vienas. Pastabūs, bestijos. Tikrai, aš nesiskiriu su savo odinuke, kurioje saugomi visi su kolonija susiję dokumentai, planai, pasiaiškinimai ir kt. Žinau, kad auklėtojų kambary nieko negalima palikti nė minutei – būtinai nušvilps, turėsi nemalonumų.
O pokalbis su P. vaikais baigėsi tuo, kad aš atidariau kambario duris ir patį įžūliausią, rankoje turėjusį metrinį iš laido supintą bizūną, įsakmiai paprašiau išeiti. Paklusti jis neskubėjo, tad, netekęs kantrybės, aš jį paėmiau už pakarpos. Įvyko tai, ko visai nesitikėjau. Staiga atsivėrė durys ir, garsiai nusikeikęs, paauglys kirto bizūnu. Nepataikė, nes nenorėjo pataikyti. Ir nubėgo koridoriumi. Nesivijau, nes nesitikėjau pavyti.
P. kambaryje sėdėjo lyg niekur nieko. "Tu matei, ką jis padarė?" – "O ką?" – ne iš karto prabilo auklėtojas P. – "Nemačiau". P. buvo patenkintas tuo, kas įvyko. Ne tik auklėtiniai, ir auklėtojai, kiti darbuotojai neretai stengiasi autoritetą vaikų akyse įsigyti kitų nesėkmių sąskaita. P. yra toks.
O vaikas, pakėlęs ranką prieš auklėtoją, buvo ne vieną kartą tardomas, baramas, rašė pasiaiškinimus. Gavo ir į kailį, ir ne tik nuo manęs, ir nuo vyresnių darbuotojų. Ir P. buvo priverstas pabarti vaiką, kai įsikišo pavaduotoja. "Ar supratai, kad pasielgei blogai? ". – "Supratau". – "Kada ypač neleistinai elgeisi?" – "Kai jus erzinau ir kirtau viela". – "Kodėl kirtai?" – "Man tėvas liepė visada duoti atgal". – "Bet aš juk tavęs nemušiau". – "Ne. Aš pasikarščiavau".
——————————————————–
Šiandien ryte "mušeika " su manim pasisveikino, ištraukdamas rankas iš kišenių.
Neatsakiau į P. labai santūrų pasisveikinimą. Iki paskutinio momento jis laukė, kad aš pirmas jam pasakysiu "labas".
Gaila mokyklos direktoriaus žmonos, mokytojos. Šiandien ją iš koridoriaus pusės klasėje kažkas užrakino. Net suprakaitavęs mokyklos vadovas bandė pritaikyti raktą ir išlaisvinti žmoną. Jam pavyko.
Šeštokai atsisakė eiti į klasę: šalta. D. mokytojų kambaryje paragino auklėtojus įvesti tvarką. Niekas nesiskubino to daryti. Kiekvienas supratom, kad užduotis nelengva, be to, reikalavimas apšildyti klasę pagrįstas. Koridoriuje buvo daug mokinių ir auklėtojų, o tvarkos – jokios. "Aš atvesiu jums V.", – pagaliau susiprato M. (V. – galingo stoto moteris, rusė). Ir tikrai: vos ji pasirodė, visi strimagalviais suvirto į klasę.
Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Vytautas Visockas.
(Bus daugiau)
2013.10.02
