Žvalgybų intrigomis besidomintys lietuviai vargu ar pražiopsojo VSD direktoriaus Gedimino Grinos interviu, šį sekmadienį duotą LRT televizijos laidai „Savaitė“.
Nepastebėti tokių laidų neįmanoma, nes bet koks, net ir trumpiausias, slaptųjų tarnybų vadovo pasirodymas viešojoje erdvėje traktuotinas kaip svarbus įvykis. Slaptųjų tarnybų vadovai apie subtilias žvalgybines intrigas retai kada diskutuoja prieš televizijos kameras.
O jei sutiko kalbėti – tai ši taktika pasirinkta ne atsitiktinai, ne šiaip sau. Vadinasi, slaptųjų tarnybų vadovybė nori mums kažką pasakyti. Ji kažką bando mums paaiškinti net ir … „nieko nepasakydama“.
Gruodžio 7-osios VSD direktoriaus G.Grinos interviu – svarbus, reikšmingas. Nemiros Pumprickaitės kalbintas svarbiausios Lietuvos slaptosios tarnybos vadovas atskleidė aplinkybių, leidžiančių numanyti apie „ypatingai sudėtingą situaciją“.
Visa Lietuva žino, jog kontržvalgybinių operacijų metu Lietuvoje sulaikyti du asmenys, kuriems oficialiai pareikšti įtarimai šnipinėjus svetimai valstybei. Šiuo metu VSD dėmesio centre – „Oro navigacijos“ elektromechanikas ir Lietuvos kariuomenės paramedikas. Jie įtariami sąmoningai bendradarbiavę su Baltarusijos slaptosiomis tarnybomis. Abu vyrai teismo laukia Lukiškių tardymo izoliatoriuje.
Kas tokiais atvejais labai svarbu? Kad pareikšti įtarimai bei kaltinimai nepasirodytų menkaverčiais. Mat jei lietuviškoji Temidė šnipinėjimu apkaltintus asmenis išteisintų, sušlubuotų mūsų slaptųjų tarnybų autoritetas, o tuo pačiu – ir valstybės prestižas. Juolab kad visuomenės nuomonė apie mūsų „džeimsų bondų“ profesionalumą ir taip nėra ypatingai aukšta. Ypač jei lyginsime juos su Estijos „džeimsais bondais“, per pastaruosius keletą metų atskleidusiais net tris aukšto rango šnipus. Mūsiškiai juk iki šiol dažniausiai pasižymėdavo gaudydami tokius pavojingus „nusikaltėlius“ kaip Eugenijus Jonika – Golovenkinas, rinkęs priešiškai valstybei informaciją iš … viešųjų šaltinių, arba „teroristė“ Eglė Kusaitė, jautusi simpatijų … čečėnų kovotojams. Tiesa, VSD pareigūnai pasižymėjo ir narplioję – neišnarplioję savo kolegos VSD karininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybių.
Tad žurnalistės susirūpinimas, ar įkalčiai – ne iš piršto laužti, – suprantamas. Ar neatsitiks būtent taip, kaip Lietuvoje dažnai nutinka – dideliu šnipšu? VSD direktorius atsakė, jog šios dvi kontržvalgybinės operacijos neturėtų patirti nesėkmės, nes rimtų įkalčių surinkta užtektinai.
Tačiau kaltę patvirtinantys įrodymai – dar ne viskas, ko reikia siekiant tikrojo, o ne parodomojo, pasirinktinio ar dirbtinio teisigumo. Mįslingomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvusio VSD karininko V.Pociūno našlė Liudvika Pociūnienė, turėdama karčios patirties, žurnale IQ kadaise įvardino lietuviškosios Temidės silpnąsias vietas: „… ilgus metus pernelyg mažai reikšmės teikiama mūsų teisininkų humanitariniam išsilavinimui. Jie puikiai išmokomi nardyti įstatymų kodeksuose, tačiau filosofijos, etikos, metodologijos išmanymas lieka formalus, o ką ir kalbėti apie aksiologiją (mokslą apie vertybes)“.
Šias pastabas L.Pociūnienė išguldė žurnale IQ dar 2013-ųjų metų balandį. Per pusantrų metų mūsų teismai vargu ar spėjo įsigilinti į tokias sudėtingas temas kaip vertybių mokslas. Be to, esama pavojaus, kad mums nedraugiškos, priešiškos valstybės koncentruos milžiniškas jėgas, klaidindamos mūsų institucijas, visuomenę, teisėjus. Tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žvalgyboms labai svarbu, kad mes apsijuoktume
Tad prasmingu laikyčiau ir žurnalistės klausimą, kodėl Estija gaudo ypatingai svarbius postus užimančius šnipus, o mes – vien „smulkias žuveles“? Čia galimi tik du variantai: arba mes nepajėgiame demaskuoti aukščiausiuose postuose užsimaskavusių Rusijos, Baltarusijos agentų; arba Rusijos ir Baltarusijos slaptosios tarnybos nepajėgia užverbuoti mūsų aukšto rango pareigūnų.
Kuris variantas atrodo logiškesnis? Šių eilučių autoriui įtikinamesnė antroji versija.
Ir vis dėlto svarbiausia, jog VSD direktorius nepaneigė laidos metu kilusių spėjimų – lietuviškoji kontržvalgyba bandė perverbuoti tiek eletromechaniką, tiek ir paramediką. Tačiau patraukti į Lietuvos pusę jų nepavyko.
Beje, nesugebėjo perverbuoti greičiausiai ne dėl to, kad pritrūko profesionalumo, patirties ar išminties. Mūsų kontržvalgyba susidūrė su idėjiniais šnipais, kuriems svarbus ne tiek finansinis atlygis, kiek politiniai nusiteikimai. Kiek dar tokių „idėjiškai antilietuviškų agentų“ pluša strategiškai svarbiose Lietuvos institucijose, įskaitant ir patį VSD?
Žinia, jog Lietuvos kontržvalgybai nepavyko perverbuoti nei elektromechaniko, nei paramediko, – ypatingai bloga. Ji byloja, jog demaskuoti Lietuvos piliečiai netiki Lietuvos stiprumu. Jie verčiau renkasi kalėjimą nei „dvigubo agento“ statusą. Jie tiki, jog ištikimybė Baltarusijai ar Rusijai suteiks daugiau naudos nei ištikimybė Lietuvai. Štai ką turiu omenyje, sakydamas „ypatingai sudėtinga situacija“.
Be to, padėtis sudėtinga dar ir dėl to, kad Lietuvos slaptosios tarnybos neturi galimybių „kardinaliai pakeisti padėties“. Mūsų valdžia neskuba didinti VSD biudžeto. Bent jau 2015-aisiais metais mūsų „džeimsai bondai“, remiantis VSD direktoriaus viešomis užuominomis, neturės galimybių organizuoti rimtesnių operacijų.
Ir vis dėlto kaip būtų džiugu, jei žodžiai apie prastą VSD finansavimą būtų tik akių dūmimas Rusijos ir Baltarusijos slaptosioms tarnyboms: ir ateityje manykite, jog Lietuvos slaptosios tarnybos – silpnutės silpnučiukės, tuo tarpu mes jums pateiksime netikėtų staigmenų …
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.12.08; 18:10
