Su­dė­tin­gas ke­lias į lais­vę


Print

Są­jū­džio sro­vei nu­ne­šus į Aukš­čiausią­ją Ta­ry­bą, pa­gal jau tu­rė­tus kuk­lius ry­šius su Vo­kie­ti­ja man bu­vo pa­siū­ly­ta dirb­ti už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­si­jo­je ir rū­pin­tis Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos san­ty­kių at­kū­ri­mu. Pir­miau­sia rei­kė­jo ži­no­ti, ko­kie tie san­ty­kiai bu­vo, kaip jie bu­vo pra­dė­ti ir vys­tė­si po 1918 m. va­sa­rio 16 die­nos, po Vals­ty­bės at­kū­ri­mo ak­to pa­skel­bi­mo.

Lie­tu­va tuo me­tu bu­vo vo­kie­čių ka­riuo­me­nės oku­puo­ta. Oku­pa­ci­nė val­džia lei­do su­šauk­ti Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­ją Vil­niu­je 1917 m. rug­sė­jo 18-22 die­no­mis. Kon­fe­ren­ci­ja iš­rin­ko Lie­tu­vos ta­ry­bą, ku­riai bu­vo iš­kel­tas už­da­vi­nys – at­kur­ti Lie­tu­vos vals­ty­bę. Ta­ry­bos dar­bas di­džia da­li­mi pri­klau­sė ir nuo Vo­kie­ti­jos val­džios, to­dėl iš­rink­to­sios Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­riai tu­rė­jo daug dė­me­sio skir­ti ry­šiams su Vo­kie­ti­jos val­džia. Kas su­da­rė val­džią? Pir­miau­sia ka­riuo­me­nės, oku­pa­vu­sios Lie­tu­vą, va­do­vy­bė, ku­ri vyk­dė cen­tri­nės ka­riuo­me­nės va­do­vy­bės nu­ro­dy­mus.

Vi­sos val­džios vir­šū­nė – kai­ze­ris Vil­hel­mas II, to­liau Vo­kie­ti­jos Reich­sta­gas, Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bė, va­do­vau­ja­ma kanc­le­rio. Ana­li­zuo­jant to me­to Vo­kie­ti­jos val­džios ins­ti­tu­ci­jų po­žiū­rį į Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mą, aki­vaiz­du ir skir­tin­gos po­zi­ci­jos tarp po­li­ti­kų. Vy­rau­jan­ti nuo­mo­nė bu­vo anek­si­jo­nis­ti­nė – Lie­tu­va tu­ri bū­ti pri­jung­ta prie Vo­kie­ti­jos. To­kios po­zi­ci­jos lai­kė­si ka­ri­nė va­do­vy­bė bei vy­riau­sy­bė. Ta­čiau Reich­sta­ge bu­vo ki­to­kių nuo­mo­nių.

Reich­sta­go de­pu­ta­tai iš ka­ta­li­kų, so­cial­de­mok­ra­tų ir kai ku­rių ki­tų frak­ci­jų kri­ti­ka­vo oku­pa­ci­nės ka­riuo­me­nės žiau­rų el­ge­sį Lie­tu­vo­je, ku­ri el­gė­si taip, lyg no­rė­tų vi­sus lie­tu­vius pa­vers­ti Vo­kie­ti­jos prie­šais. Reich­sta­go de­pu­ta­tas Mat­thias Erz­ber­ger iš ka­ta­li­kų frak­ci­jos įkū­rė Lie­tu­vos ko­mi­te­tą, ku­ris tu­rė­jo pa­dė­ti Lie­tu­vos Ta­ry­bai at­kur­ti vals­ty­bę. Tam ko­mi­te­tui pri­klau­sė de­pu­ta­tai iš įvai­rių frak­ci­jų. Lie­tu­vos Ta­ry­ba vie­ną Ta­ry­bos na­rį (tiks­liai ne­ži­no­ma ku­rį) pa­sky­rė rū­pin­tis ry­šiais su Reich­sta­gu. Bet kad toks bu­vo, su­ži­no­me iš Reich­sta­go de­pu­ta­tų kal­bų, kri­ti­kuo­jan­čių ka­ri­nę val­džią ir vy­riau­sy­bę už tai, kad iš Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rio bu­vo at­im­tas pa­sas ir tuo už­kirs­ta ga­li­my­bė at­vyk­ti į Ber­ly­ną ir su­si­tik­ti su Reich­sta­go de­pu­ta­tais. (Gal tai bu­vo J. Šau­lys, vė­liau pa­skir­tas pir­muo­ju Lie­tu­vos am­ba­sa­do­riu­mi Vo­kie­ti­jo­je? Bet tai ga­lė­jo bū­ti ir bet ku­ris ki­tas Ta­ry­bos na­rys. Šian­dien sun­ku pa­sa­ky­ti ku­ris iš jų ne­mo­kė­jo vo­kie­čių kal­bos. Į su­si­ti­ki­mus su Reich­sta­go de­pu­ta­tais Švei­ca­ri­jo­je vyk­da­vo A. Sme­to­na, K. Bi­zaus­kas, J. Šau­lys ir kt.)

Pir­ma­sis pa­reiš­ki­mas dėl vals­ty­bės at­kū­ri­mo bu­vo pa­da­ry­tas 1917 m. gruo­džio 11 die­ną, įsi­pa­rei­go­jant „tvir­tą są­jun­gos ry­šį su Vo­kie­ti­jos vals­ty­be“. Ta­čiau tai ne­ati­ti­ko Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jos nu­ta­ri­mų ir su­kė­lė ne­san­tai­ką pa­čio­je Ta­ry­bo­je. O ir Vo­kie­ti­jos val­džia ne­gal­vo­jo ką nors keis­ti sa­vo po­li­ti­ko­je Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo klau­si­mu. Lie­tu­vos Ta­ry­ba 1918 m. va­sa­rio 16 die­ną pa­skel­bė at­ku­rian­ti vals­ty­bę, ku­rios san­ty­kius su ki­to­mis ša­li­mis nu­sta­tys de­mo­kra­tiniu bū­du iš­rink­tas Stei­gia­ma­sis Sei­mas. Pa­skel­bus Va­sa­rio 16-osios ak­tą su­ju­do Vo­kie­ti­jos anek­si­jo­nis­tai: bu­vo rei­ka­lau­ja­ma, kad Ta­ry­ba at­šauk­tų sa­vo nu­ta­ri­mą, o ir pa­čią Ta­ry­bą pa­leis­ti (už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ta­rė­jas Na­del­nas, ka­ri­nes ad­mi­nist­ra­ci­jos at­sto­vas Fal­ken­hau­ze­nas ir kt.).

Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo idė­ją gy­nė Reich­sta­go de­pu­ta­tai Erc­ber­ge­ris, Šai­de­ma­nas ir kt. Anek­si­jos ša­li­nin­kai kū­rė pla­nus su­jung­ti Lie­tu­vą su Sak­so­ni­ja, iš­ren­kant Lie­tu­vos ka­ra­liu­mi Sak­so­ni­jos ku­ni­gaikš­tį Frid­ri­chą-Kris­tia­ną, ar­ba Lie­tu­vą su­jung­ti su Prū­si­ja. Ta­čiau Reich­sta­go de­pu­ta­tai, pri­klau­sę Lie­tu­vos ko­mi­te­tui, Erc­ber­ge­ris ir kt. kri­ti­ka­vo pla­nus ka­ta­li­kiš­kai Lie­tu­vai pri­mes­ti ka­ra­lių pro­tes­tan­tą. Erc­ber­ge­ris pa­siū­lė Lie­tu­vos Ta­ry­bai ka­ra­liu­mi iš­rink­ti ka­ta­li­ką Viur­ten­ber­go gra­fą ir Ura­cho her­co­gą Vil­hel­mą. Ta­ry­ba už­mez­gė su her­co­gu kon­tak­tus ir vė­liau, lie­pos 11 die­ną jam pa­si­sa­kius už ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę, ne­su­sais­ty­tą su Vo­kie­ti­ja jo­kiais sai­tais, iš­rin­ko jį Lie­tu­vos ka­ra­liu­mi ir su­tei­kė Min­dau­go II var­dą.

Ta­čiau tai ne­ati­ti­ko Vo­kie­ti­jos val­džios pla­nų, to­dėl Min­dau­gui II ne­bu­vo leis­ta at­vyk­ti į Lie­tu­vą, o Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­riams su­si­siek­ti su iš­rink­tu ka­ra­liu­mi. Dau­gu­ma Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rių ma­nė at­kur­sią par­la­men­ti­nę mo­nar­chi­ją. Apie tai by­lo­ja dar 1917 m. gruo­džio 8 die­nos re­zo­liu­ci­ja, ku­rio­je sa­ko­ma „bū­si­ma­jai Lie­tu­vos vals­ty­bei tin­ka kon­sti­tu­ci­nė pa­vel­di­mo­ji mo­nar­chi­ja, bū­tent ka­ra­li­ja, val­do­ma de­mo­kra­tiškai par­la­men­ti­niu bū­du su ka­ta­li­ku di­nas­tu“. Ta­čiau po­li­ti­niai įvy­kiai Eu­ro­po­je pa­lai­do­jo min­tis at­kur­ti mo­nar­chi­ją. Lap­kri­čio pra­džio­je Lie­tu­vos Ta­ry­ba ka­ra­liaus Min­dau­go II iš­rin­ki­mą at­šau­kė ir prof. A.Val­de­ma­rui pa­ve­dė su­for­muo­ti vy­riau­sy­bę, ku­ri sa­vo dar­bą pra­dė­jo lap­kri­čio 14 die­ną. Vo­kie­ti­jos im­pe­ra­to­rius Vil­hel­mas II Lie­tu­vą pri­pa­ži­no ne­pri­klau­so­ma vals­ty­be ko­vo 23 die­ną, o ko­vo 24 die­ną Lie­tu­vių ir vo­kie­čių ben­dri­ja Ber­ly­ne „Ad­lo­no“ vieš­bu­ty­je su­ren­gė pri­ėmi­mą, ku­rio me­tu M. Erc­ber­ge­ris svei­ki­no lie­tu­vių tau­tą, lai­mė­ju­sią pir­mą­jį žings­nį į vals­ty­bin­gu­mą, o Lie­tu­vos Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas A. Sme­to­na pa­dė­ko­jo de­le­ga­ci­jos var­du vo­kie­čių tau­tai ir kai­ze­riui.

Vo­kie­ti­jos kanc­le­ris tik spa­lio 20 die­ną pri­ėmė Lie­tu­vos Vals­ty­bės Ta­ry­bos de­le­ga­ci­ją ir pa­reiš­kė, kad Lie­tu­vą vo­kie­čiai pri­pa­ži­no kaip lais­vą ir ne­pri­klau­so­mą vals­ty­bę. Tų pa­čių me­tų gruo­džio 20–21 die­no­mis Ber­ly­ne bu­vo pa­si­ra­šy­ta su­tar­tis dėl 100 mln. mar­kių pa­sko­los Lie­tu­vai. Iš Lie­tu­vos pu­sės su­tar­tį pa­si­ra­šė A. Sme­to­na ir M. Yčas. Tai bu­vo pa­nau­do­ta Lie­tu­vos ūkio at­kū­ri­mui, vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų su­tvar­ky­mui bei kraš­to gy­ny­bos or­ga­ni­za­vi­mui. O gin­tis rei­kė­jo ir nuo len­kų, ir nuo Rau­do­no­sios ar­mi­jos da­li­nių, ir nuo ki­to­kių Lie­tu­vo­je siau­tė­jan­čių gru­puo­čių.

Kal­bant apie Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos san­ty­kius, rei­kė­tų pa­mi­nė­ti ir tai, kad Vo­kie­ti­jos val­džia ne­truk­dė Lie­tu­vai pa­si­telk­ti sak­sų sa­va­no­rių bū­rius, ku­rie kar­tu su Lie­tu­vos sa­va­no­riais nar­siai gy­nė Lie­tu­vos at­si­ku­rian­čią vals­ty­bę. Vie­na svar­biau­sių su­tar­čių su Vo­kie­ti­ja yra su­tar­tis dėl sie­nų, pa­si­ra­šy­ta 1928 me­tais, ku­ria Vo­kie­ti­ja nie­kie­no ne­ver­čia­ma at­si­sa­kė pre­ten­zi­jų į Klai­pė­dos kraš­tą. Pas­ta­ro­ji su­tar­tis ypač svar­bi, kaip ir 1920 m. lie­pos 12 die­nos su­tar­tis su Ru­si­ja. 1918 m. va­sa­rio 16 die­ną pa­skelb­ta vals­ty­bė bu­vo at­kur­ta ir krau­ju ap­gin­ta. Lie­tu­vą, bu­vu­sią ka­ra­lys­te ir di­dži­ą­ja ku­ni­gaikš­tys­te, Lie­tu­vos Stei­gia­ma­sis sei­mas 1920 m. ge­gu­žės 15 die­ną, vyk­dy­da­mas Va­sa­rio 16-osios ak­to nuo­sta­tas, pa­skel­bė res­pub­li­ka, tu­rin­čia pre­zi­den­tą, par­la­men­tą ir vy­riau­sy­bę. Šie­met ge­gu­žės 15 die­ną mi­nė­si­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos 90-ąjį gim­ta­die­nį.

„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas „Slaptieji  takai“

Šiandien, vasario 24-ąją, “XXI amžius” išleido dar vieną “Slaptųjų takų” numerį.

2010.02.24


Prisijunkite prie diskusijos