200 kilometrų tankų. Apie Rusijos – Gruzijos karą ( 3 )


Print

Prieš pat karą Gruzija savo anklave tarp Džaavos ir Cchinvalio pastatė apie 20 objektų. Prokremlietiško leidinio “Komsolskaja pravda” žurnalistas Dmitrijus Stešinas savo reportaže rašė: “Mane stebina gruzinų kaimai – nauji visuomeniniai pastatai iš plieno ir tonuoto stiklo, kinoteatras su šokių sale, nauja vaistinė, viešbutis. Blizganti “Lukoilo” degalinė, sporto aikštelė, padengta plastiko danga, baseinas…“.

Žinoma, augant visai Gruzijos ekonomikai, šie nauji objektai Kurta kaime atrodė kaip Potiomkino kaimai – Pietų Osetijos savigynos pajėgų kovotojas, į rankas gaunantis 5000 rublių, tačiau pasirašantis už 9000 rublių, bėgdavo į Gruzijos pusę. Ten jis gaudavo naują dviejų kambarių butą naujame name ir 500 JAV dolerių atlyginimą. Tačiau įdomiausia tai, kad šis “Potiomkino kaimas“ iš tiesų funkcionavo.

Pastačius kaime ligoninę, pirmą kartą per 15 metų joje galėjo gydytis  Cchinvalio gyventojai. Tačiau labai greitai po šių naujovių E. Kokoity liepė uždaryti sieną su Gruzija ir uždraudė Pietų Osetijos gyventojams naudotis Gruzijos pusės teikiamomis paslaugomis.

Be šių socialinių objektų Gruzija šį rajoną įtvirtino ir karine prasme. Buvo pastatyti dzotai ir apkasai tankams. Prasidėjus karui, turint absoliučią persvarą ore bei totalų artilerijos pranašumą, šio rajono Rusijos tankai negalėjo užimti dvi paras. Rusijos kariškiai apie šiuos įtvirtinimus kalba tik neoficialiai, o Gruzija savo ruožtu tai neigia, nes pagal tarptautinius įsipareigojimus ji jų statyti negalėjo. Šis įtvirtintas rajonas, kaip mes pamatysime vėliau, karo eigoje turėjo lemiamą rolę.

Tačiau jei pažiūrėtume į dar nesugriauto Cchinvalio nuotraukas, krenta į akis parduotuvių bei paslaugų sektoriaus stoka. Jokių virtinų ar iškabų. Jokios komercinės reklamos. Kur dingo Maskvos skirti pinigai Pietų Osetijos ekonomikai vystyti – paslaptis. O per spaudos konferencijas E. Kokoity tvirtino, kad Pietų Osetijos gyventojai gyvena “geriau negu Vakarai“.

Šiuo pasakojimu noriu pabrėžti viena – akivaizdu, kad režimas, kuris kaimuose stato modernius socialinius objektus, visiškai nesiruošia karui. Tačiau tais savo pastatais jis diskredituoja kaimyninę kvazivalstybėlę, valdomą totalitariniais metodais. O režimas, kuris nestato nieko, nei slėptuvių nuo bombų, nei supermarketų, netiesia vandentiekio, tik pastoviai kartoja apie “gruziniško fašizmo“ pavojų, yra tiesiog priverstas ruoštis agresijai – jis neturi jokio kito pasirinkimo. Nes vėliau ar ankščiau Pietų Osetijos gyventojai paklaus savo prezidento, kodėl Cchinvalyje, kuris gauna milijardus rublių paramos iš Maskvos, nėra nei vandens, nei darbo, o už kilometro, “fašistinės“ Gruzijos kaimuose stovi nauji ir blizgantys pastatai?

Prieš porą metų man teko važiuoti Kodorio tarpekliu, ir mano palydovas buvo ”savanoris“, atvykęs kariauti Abchazijos pusėje. Kaip ir visi “savanoriai“ jis iš karto papuolė į čečėnų karo vado Šamilio Basajevo dalinį, ir kaip dauguma savanorių kalbėjo su čečėnišku akcentu. Jis ką tik buvo palikęs bataliono vado postą, ir aiškino priežastis: Abchazijos kalnuose buvo “svetimų” žmonių – tai yra nei abchazai, nei gruzinai, jie šaudė į visus.

Kremliui itin į akį krito Abchazija – nuostabi, subtropinė teritorija su idealiomis sąlygomis turizmui ir poilsiui, besiribojanti su Sočiu. Ir Kremlius pradėjo Abchaziją laikyti savo įtakos zona. Kalbama, kad Maskvoje Michailui Saakašviliui tiesiai šviesiai buvo pasakyta, kad Abchazijos Gruzija niekada nebeatgaus.

Bet norint Kremliui “pasiimti“ Abchaziją visų pirma reikėjoją užimt. Abchazija tuo metu de facto buvo nepriklausoma valstybe. Ir jos prezidentas S. Bagapšas buvo išrinktas prieš Kremliaus valią. Iškart po rinkimų S. Bagapšas buvo iškviestas į FSB, kur jam buvo pasiūlyta atisakyti savo posto. Į šį pasiūlymą S. Bagapšas atsakė FSB vadovui S. Patruševui necenzūriniais žodžiais. 

Ir štai po to pokalbio balandžio mėnesį Abchazijoje pradėjo didėti įtampa. Gruzijos žvalgybiniai nepilotuojami lėktuvai Očamčiro karinėje bazėje užfiksuoja Rusijos desantinius dalinius. Tvarkčelio mieste staiga atsiranda D-30 tipo haubicos ir radiolokacinė stotis “Kasta 2E2“. Rusijos KOP naikintuvas numuša Gruzijos žvalgybinį nepilotuojamą lėktuvą. Haubicos pradeda apšaudyti Kodorio tarpeklį.  Gruzija apkaltina Rusiją norint užimti Aukštutinį Kodorį. Tuo tarpu Rusijos gynybos ministerijos TV “Zvezda“ praneša, kad Gruzija smogs Abchazijai rugpjūčio 8-osios  naktį.

Visas paradoksas, kad Aukštutinis Kodoris – tai kad jis gyvybiškai svarbus Abchazijai. Tačiau tarptautinės teisės požiūriu – Abchazija priklauso Gruzijai. Ir Abchazijoje pagal savo papročius gyvena svanai. Svanai –  tai ypatingas etnosas, tai nei gruzinai ir nei abchazai. Šio etnoso psichologiją iliustruoja vienas pavyzdys – neturėdami pinigų jie šaudė į varinius aukštos įtampos laidus, juos numušinėjo ir pardavinėjo kaip metalo laužą. Tuometis Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnadzė išleido įsaką, kuris skambėjo taip: “Skirti svanams pinigų, kad jie nustotų šaudyti į laidus“.

Aukštutinio Kodorio užpuolimas Abchazijai reiškė pilną savo suvereniteto praradimą. Tarptautinės teisės požiūriu ji tapo elementariausia Rusijos kolonija.

Gruzijos pusė puikiausiai informuota, kas vyksta Abchazijoje. Gegužės mėnesį man susitinkant su Gruzijos URM vadovu Vano Merabišvili jis man perskaito, ką vakar dieną atvežė kariniame ešelone į Abchaziją. Susidaro įspūdis, kad jis žino netgi tai, kiek buvo įvežta tualetinio popieriaus rulonėlių.

Kitą dieną man bendraujant su Gruzijos gynybos viceministru Batu Kotelija, jis man pareiškė, kad jeigu Abchazija smogs Aukštutiniam Kodoriui, tai gruzinai pereis Ingurio upę ir smogs tiesiai Suchumio miestui. “Tačiau karas – blogas sprendimas“ – paprieštaravau aš. Viceministras atsakė: “Gali kilti tokia situacija, kada liks tik tas blogiausias sprendimas“.

Iš pradžių aš nesupratau aukštų Gruzijos pareigūnų pozicijos – jie visus savo planus atvirai pasakoja Rusijos žurnalistams. Tačiau jų veiksmai turėjo paslėptą tikslą – parodyti abchazams, kad Rusijai nepavyks nenubaustai išnaudoti abchazus prieš Gruziją. Pamodeliuokime tokią situaciją: Gruzijos kariuomenė įžengia į Suchumį, taip, kaip ji įžengė į Cchinvalį. Tokiu atveju Rusijos laivynas smogtų visa galia, nežiūrėdamas per daug į taikinius. Rusijai nėra tikslo gailėti sviedinių ir reikalauti iš laivyno taiklumo: vis viena visi žuvę taikūs gyventojai būtų “nurašyti“ kaip gruzinų genocido aukos, atrastos po jų “išvadavimo”.

Tą suprato ir Abchazijos vadovybė. Ji puikiai įsivaizdavo, kad Rusija yra pasiruošusi kovoti už Abchaziją iki tol, kol liks gyvas bent vienas abchazas. Ir birželio mėnesį tarpininkaujant Vakarams įtampa nuslūgo. Tačiau birželio 15 dieną Pietų Osetijos spaudos ir informacijos tarnyba “Interfaksui” pranešė, kad 23.35 val. Gruzija, naudodama granatsvaidžius ir minosvaidžius, iš Ergenečio kaimo apšaudė Cchinvalį.  Apšaudymo metu buvo sužeisti keturi Pietų Osetijos gyventojai.

Tai buvo visų nuostabą sukėlęs pranešimas. Tiksliau nesimatė jokios logikos: ką tik M. Saakašvilio iniciatyva buvo sureguliuotas bekylantis konfliktas. Į konflikto reguliavimą buvo įtraukti ir JTO, ESBO, ir Dž. Bušas, ir D. Medvedevas,  Ch. Solana, į Abchaziją važiavo daugybė tarptautinių organizacijų atstovų. Jokios logikos iš Gruzijos pusės. Nesutampa veiksmai. Kitos dienos rytą Gruzijos gynybos ministerija patvirtino, kad iš Chinvalio buvo apšaudyti etinių gruzinų kaimai.

O kitą dieną, 11.10 val.,  Pietų Osetijos prezidento portale pasirodė pranešimas apie jo susitikimą su Abchazijos prezidentu. Galite paklausti – kas čia ypatingo ? O esmė ta, kad Pietų Osetijos vadovas į Abchaziją negalėjo važiuoti Gruzijos teritorija. O jeigu iš Pietų Osetijos į Abchaziją važiuoti per Rusijos teritoriją, tai atstumas viršytų tūkstantį sudėtingo, prasto kalnų kelio kilometrų. Paskaičiavus niekaip nesusiderina laikas: jeigu gruzinai apšaudė Chinvalį 23.35 , tai kokiu būdu 11.10 val. Pietų Osetijos prezidentas atsidūrė Abchazijoje?

Galima teigti, kad E. Kokoity skrido sraigtasparniu. Tačiau jis vėl gi negalėjo kirsti Gruzijos oro erdvės. Tad dėl kokių priežasčių Rusijos specialiosios tarnybos organizavo šitą pavojingą skrydį virš Kaukazo kalnų? Net jeigu padarius prielaidą, kad E. Kokoity tariamo apšaudymo metu buvo Rusijos teritorijoje, tai kyla klausimas, kodėl jis puolė bėgti ne pas sužeistus savo žmones, o į saugų Suchumį ?

Išvada viena – Abchazijai karas su Gruzija buvo visiškai nereikalingas. Karinė Abchazijos intervencija į Aukštutinį Kodorį jai pačiai reikštų nepriklausomybės pabaigą ir patekimą į Lubiankos įtaką. O Lubiankos atsiusti “išvaduotojai“ būtų priminę abchazams jų nepaklusnumą Kremliui.

Tačiau uždarajai akcinei bendrovei “Pietų Osetija“, kurios pagrindinė veikla – tai Rusijos biudžeto siurbimas, šis karas buvo reikalingas kaip oras. Ir jos vadovas skuba pas Rusijos generolus su pasiūlymu: Gruzijos “agresiją“ atremti Pietų Osetijoje.

“Tai jums karas prasidėjo rugpjūčio 8 dieną, o mums šis karas vyko amžinai. Mūsų vaikai taip priprato prie apšaudymų, kad į juos jau nebekreipė dėmesio, ir eidavo į mokyklą“ – pasakojo gruzinų pabėgėlė Tisana Tatašvili iš Tamarašenio kaimo.

Nuo birželio 15 dienos, įtampa Pietų Osetijoje pradėjo didėti. Susišaudymų intensyvumas “keistai“ sutapo su kelių garsių politikų žmogžudystėmis. Birželio 3 dieną susprogdintas Gruzijai lojalaus, alternatyvios  Pietų Osetijos vyriausybės vadovo Dmitrijaus Sanakojevo kortežas. O rugpjūčio pirmą dieną į buvusio Pietų Osetijos parlamento vicepirmininko Alano Čočijevo, aršaus E. Kokoity politinio oponento namus, įsiveržia žudikai.

A. Čočijevas tai nujautė, todėl iš namų buvo išvykęs. Tad žudikai prie jo namų pasaloje jo laukė keletą dienų. Pats A. Čočijevas tvirtina, kad tai buvo žmonės iš asmeninės E. Kokoity apsaugos. Keista –  įtampa didėja, o ginkluoti E. Kokoity žmonės budi ne priešakinėse linijose, kad atremtų priešą, o prie politinio oponento namų.

Nuo rugpjūčio 1 dienos Pietų Osetija pradėjo naudoti ir stambaus kalibro – 120 ir 122 – milimetrų kalibro pabūklus. Tačiau  Pietų Osetijos spaudos ir informacijos komitetas isteriškai šaukia, kad į taikius gyventojus šaudo gruzinų snaiperiai. Ir kaip įrodymą pateikia maskuojančia uniformą aprengto sužeisto vyro nuotrauką.

Birželio 6 dieną “Interfaksas” pranešė, kad  Pietų Osetijos pajėgos pamušė du Gruzijos karinių pajėgų BTR, ir mūšio metu išstūmė gruzinų kariškius iš strateginių aukštumų virš Nuli kaimo. Tačiau pritrenkia šios naujienos komentaras, pasakytas E . Kokoity: “Vyksta tyli Pietų Osetijos okupacija“.

Rugpjūčio 3 – 4 dienomis atliekama Pietų Osetijos gyventojų evakuacija. “Komsomolskaja pravda“ pranešė, kad “iš Pietų Osetijos kaimų buvo evakuoti paskutiniai taikūs gyventojai“. Bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad gruzinų gyvenami kaimai evakuoti nebuvo. Gruzijos pusė evakuaciją atliko tik po intensyvių Rusijos KOP bombardavimų, jau po rugpjūčio 8 dienos.

E. Kokoity oficialiai pareiškia: Pietų Osetija tuoj bus puolama. Logiška, kad tokiomis aplinkybėmis reikėjo kreiptis į ESBO ir JTO, rengti slėptuves, kaupti maisto ir vandens atsargas, statyti įtvirtinimus, kasti apkasus, rengti minų laukus, išdalinti ginklus visiems Pietų Osetijos vyrams, kurie visi yra savigynos pajėgų nariai. Jeigu tikėtume, kad Pietų Osetijoje gyvena 70 tūkstančių žmonių, tai jos savigynos pajėgos turi būti didesnės už visą Gruzijos armiją. Juk ne kartą skelbta, kad Pietų Osetija karo su Gruzija atveju Gruzijai surengtų antrąjį Grozną. Tačiau to niekas net negalvojo daryti.

Keista – nors oficialiai kalbama, kad tuoj kils ginkluotas konfliktas, tačiau E. Kokoity atsisako nuo bet kokių derybų, ir absoliučiai nesiruošia gynybai. Jis tik pareiškia, kad Pietų Osetija smogs atsakomąjį smūgį. Tad klausimas – kokiam karui ruošėsi E. Kokoity, jeigu aišku, kad gynybiniam karui jis nesiruošė? Istorija mums primena, kad ir 1940 metais SSSR šaukė apie būsimą karą, tačiau lygiai taip pat gynybiniam karui nesiruošė, o deklaravo “triuškinsianti priešą jo teritorijoje”.

http://www.apsny.ge/analytics/12274722443.php

Nuotraukoje: politikos apžvalgininkė Julija Latynina.

Iš rusų kalbos vertė Vadimas Juška.

2010.02.24


Prisijunkite prie diskusijos