Šiandieninė Rusija labai primena Musolinio laikų Italiją


Print

Šį pavasarį sueina net kelios sukaktys, svarbios Lietuvai, pokomunistiniams kraštams ir viso pasaulio geopolitinei raidai. Lietuva, Latvija ir Estija prieš šešerius metus įstojo į NATO ir Europos Sąjungą. O kitos sukaktys dar svarbesnės – jau sukako dvidešimt metų, kai vyko komunistinio bloko subyrėjimas. Jis prasidėjo 1989 metais ir savo piką pasiekė būtent 1990 metų pavasarį. SSSR byrėjimas prasidėjo 1990 metų pavasarį, po 1990 metų kovo 11-osios dienos, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Po nesėkmingo 1991 metų  rugpjūčio pučo praėjus keliems mėnesiams, 1991 metų gruodį, Sovietų Sąjunga galutinai žlugo.

Vienas iš naujausių įvykių – Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio žūtis. Šiuo metu Lenkijoje jau vyksta prezidento rinkimų kampanija. Pagrindiniai pretendentai į šalies vadovo postą – Seimo vadovas Bronislovas Komarovskis ir L.Kačynskio brolis Jaroslavas Kačynskis. Lenkijos pažanga siejosi būtent su L.Kačynskio inicijuota “moraline revoliucija“.

L.Kačynskio žūtis naudinga įvairioms jėgoms – tiek Kremliui, tiek Vakarų politikams, kurie nuolaidžiauja Rusijai. Tai ypač naudinga Vokietijos ir Italijos vadovams, taip pat – ir didelei grupei Lenkijos politinio elito. Naudinga ir tiems, kurie priešinosi L.Kačynskio inicijuotoms reformoms arba kaip premjeras D.Tuskas laikėsi “atskiros linijos“. “Piliečių platformos“ lyderiai L.Kačynskio nemėgo. Jie atstovavo labiau prisitaikėliškai pozicijai, kai kurių pasisakymuose net nuskambėdavo prokremliškos gaidelės. D.Tuskas dalyvavo “Solidarumo“ judėjime, bet pasižymėjo kaip radikalus liberalas, gan artimai bendravęs su komunistinių jėgų atstovais. D.Tuskas pykosi ne tik su L.Kačynskiu ir jo bendražygiais, bet ir su B.Geremeku ir kitais senosios kartos intelektualais, dalyvavusiais disidentiniame judėjime.

Lyginant su senąja Europa, Baltijos kraštuose egzistuoja kelis kartus menkesnis socialinės gerovės lygis. Tiesa, Estija kur kas labiau išsivysčiusi, nei Latvija ir Lietuva. Netoli Estijos esantys Skandinavijos kraštai jau daugelį metų pasižymi kaip socialinės gerovės valstybės. Tuo tarpu pietiniai Europos kraštai – Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija – kur kas skurdesni nei Skandinavijos regiono valstybės. Tačiau lygint su Lietuva, pietinių valstybių gyventojų pajamos daug didesnės, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje minimalus atlyginimas siekia 800 eurų (tuo tarpu Lietuvoje – 200 eurų). O kuro kainos šiose šalyse mažesnės nei Lietuvoje. Kelioms pietinėms ES valstybėms – Ispanijai, Italijai ir Portugalijai – Baltijos kraštai ar Lenkija mažai aktualūs. Šios šalys daug labiau susijusios su Lotynų Amerikos kraštais, kur gyvena daug italų kilmės žmonių.

O padėtis Rusijoje – prieštaringa. Rusija jau visą dešimtmetį žengia totalitarizmo keliu. Šioje šalyje kovojama prieš laisvės kovotojus – čečėnus, ingušus, kitų Šiaurės Kaukazo tautų partizanus, vadinamuosius modžahedus. Žymus žmogaus teisių gynėjas A.Gerasimovas mano: “Tai Kremliaus propaganda vaizduoja modžahedus kaip nusikaltėlius ir teroristus. Bet tikrieji nusikaltėliai yra rusų okupantai ir jų kaukazietiški kolaborantai. Būtent jų rankomis nužudyti tūkstančiai civilių gyventojų, sunaikinti ištisi kaimai“.

Ir Maskvoje vyksta brutalus teroras. Balandžio viduryje teisėsaugos pareigūnų grupė naktį įsilaužė į vieno opozicinio laikraščių redakciją, atliko kratas, išsinešė kompiuterius. Laikraščio redaktorė Jevgenija Albac ryte kelias valandas buvo apklausiama FSB  pareigūnų. O prieš korupciją kovojantis milicijos majoras A.Dymovskis pats atsidūrė kalėjime. Nors įvairiuose miestuose jau kelis kartus vyko A.Dymovskį palaikantys piketai, tačiau jis bus teisiamas ir, kaip manoma, gali būti nuteistas 4 – 7 metų kalėti.

Tuo metu, kaip suimami sąžiningi teisėsaugos pareigūnai ar daromos kratos laikraščių reakcijose, Rusijos kriminalinio pasaulio vadeivos džiaugiasi išskirtine padėtimi ir nebaudžiamumu. Garsioji Solncevo gauja, veikianti ne tik Rusijoje, bet ir Vokietijoje, Austrijoje ir dar keliose Vakarų Europos šalyse, iš esmės kontroliuojama FSB pareigūnų. O garsieji kriminaliniai lyderiai A.Usojanas (Diedas Hasanas) ir D.Chačidzė dažnai bendrauja su įtakingais saugumiečiais ir stambių verslo struktūrų atstovais. Abu šie 73 metų veikėjai dar nuo brežnevizmo laikų turi “įteisintų vagių“ (vory v zakonie) titulus. Būtent stambios mafijos struktūros – J.Kobzono ir A.Kikališvilio vadovaujama asociacija „XXI vek“, Solncevo gauja, Izmailovo ir Liubercų grupuotės – tiesiogiai susijusios su Rusijos saugumiečių klanais.

Su Ukrainos ir Rusijos dujų koncernais susiję daug įvairių paslapčių. Mišos Glenio knygoje “Pasaulinė mafija“ rašoma: “2002 metų gruodį Vengrijoje įsteigta įmonė “Eural Trans Gas“ (ETG). Dauguma verslo analitikų ją būtų priskyrę beviltiškų įmonių kategorijai. ETG turėjo mažus išteklius ir mažas patalpas Čabdyje – dvidešimt kilometrų nuo Budapešto esančiame užkampio kaimelyje. Nominalūs akcininkai vargu ar buvo baigę bent kokius verslo kursus. Luisa Lukas buvo bedarbė aktorė iš Transilvanijos miesto Klužo. Ir dar du akcininkai buvo panašūs – vienas paprastas suvirintojas, kitas bedarbis iš provincijos miesto. Bet tada atsirado įmonės vadovas, toks Andras Knopas, buvęs komunistinių laikų Vengrijos švietimo ministras, vėliau kurį laiką dirbęs tabako koncerno “Remstmos“ atstovu Maskvoje. ETG sėkmingai veikė kelis metus, kol staiga prarado savo įtaką, jos kaip tarpininko vaidmenį perėmė “Rosukrenergo“ (faktiškai “Gazpromo“, S.Mogilevičiaus ir D.Firtašo valdoma įmonė).“ Manipuliacijos energetikos rinkoje sukrovė turtus tiek Kremliaus lyderiams, tiek “Gazpromo“ bosams, tiek jiems talkinantiems Ukrainos, Vengrijos, Lietuvos ir kitų šalių abejotinos reputacijos verslo magnatams.

Tuo tarpu Lietuvos ekonominės realijos nedžiugina – ne tik sparčiai didėja bedarbystė, bet ir dirbantys žmonės dažnai teuždirba varganus 200 – 300 eurų per mėnesį siekiančius atlyginimus. Net rengiamasi naikinti 40 valandų darbo savaitę. Lietuvoje tokia darbo savaitė jau egzistavo daugelį metų, bet dabar rengiamasi įvesti 60 valandų darbo savaitę (iki 12 darbo valandų per dieną). Tad jau grįžtame į XIX amžių. Vakarų Europos kraštuose 60 valandų darbo savaitė egzistavo būtent XIX amžiuje.

Šį pavasarį suėjo dar viena data nuo žymaus politinio lyderio mirties. Prieš keturiolika metų Čečėnijoje žuvo tuometinis šios šalies prezidentas generolas Džocharas Dudajevas. 1996 metų balandžio 21 dieną jis mirė nuo Rusijos lėktuvo paleistos raketos skeveldrų. Legendinis generolas kartu su savo bendražygiais 1991 metais įkūrė nepriklausomą Čečėnijos respubliką. Čečėnų lyderių nužudymai ryškiai rodo, kad kruvinas Kremliaus režimas gali imtis bet kokių priemonių prieš jam neįtikusius asmenis.

Rusijos imperialistinė strategija didele dalimi remiasi kryptingais informacinės propagandos srautais. Vienas iš šiuolaikinės Rusijos ideologų, buvęs Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas, o šiuo metu įtakingas diplomatas D.Rogozinas pabrėžia, kad Rusija šiandienos pasaulyje yra neva pusiausvyrą užtikrinanti valstybė. Buvęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovas D.Vulsis mano, kad šiandieninė Rusija labai primena Musolinio laikų Italiją – toks pat žiaurus valdymas, gausios masinės represijos ir faktinė cenzūra.

„Išskirtinio Rusijos kelio“ vizija dažnai pateikiama kaip panacėja. Šalies visuomenė bauginama tuo, kad Baltijos kraštuose sutelktas “gintarinis placdarmas“ neva nukreiptas prieš Rusiją, o grėsminga Gruzijos politika yra grobuoniška ir nukreipta prieš Rusijos piliečius. Rusijojoje skamba tokios ideologinės klišės kaip “piktieji Baltijos nykštukai“, “kruvinas Saakašvilio režimas“, “Kaukazo islamistų centrai“. Šiaurės Kaukaze vyksta nuožmūs susirėmimai tarp Rusijos federalinės kariuomenės ir FSB dalinių bei už savo tautų laisvę kovojančių partizanų būrių. B.Jelcino valdymo laikais padėtis buvo kitokia – egzistavo ir demokratinės laisvės, ir santykiai su kaimynais buvo geresni. O V.Putino vadovaujamas Kremliaus režimas specialiai kursto neapykantą prieš ištisas tautas – čečėnus, ingušus, gruzinus, estus, baugina visuomenę, kad Rusijai nori pakenkti Vakarų specialiosios tarnybos ir joms neva pavaldūs opozicijos politikai ir demokratinės krypties žurnalistai.

Buvusio komunistinio bloko šalių demokratijos lygis labai skirtingas, be to, labai skirtingas ir ekonominio bei socialinio išsivystymo lygis. Pažangiausios yra kelios šio didžiulio regiono šalys – Čekija, Slovėnija ir Lenkija. Antra šalių grupė – tai Slovakija, Estija ir Vengrija. Šios valstybės gerokai atsilieka nuo pirmaujančių, bet savo ruožtu smarkiai lenkia trečiąją šalių grupę– Rusiją, Ukrainą, Bulgarija, Latvija, Lietuvą. Šiuose kraštuose klesti monopolinio kapitalizmo struktūros, o demokratija ribota. Rusija pasižymi kaip nedemokratinė valstybė, kurioje įteisinamos represijos. Rusijos žvalgybai ir įtakingoms verslo struktūroms per paskutinį dešimtmetį pavyko ryškiai įtakoti Bulgariją, Latviją, Lietuvą, Ukrainą ir kai kuriuos kitus buvusio komunistinio bloko kraštus. Pokomunistinio bloko šalims iškylanti grėsmė – tai Kremliaus saugumiečių klanų ir parsidavusių Vakarų bankininkų bei politikų aljansas.

Nuotraukoje: Italijos diktatorius Benito Musolinis.

2010.05.14


Prisijunkite prie diskusijos