Prezidentas L.Kačynskis, lietuviai ir komančai


Į da­lies skai­ty­to­jų ne­by­lų klau­si­mą, kas tie ko­man­čai, pri­me­na­me, kad tai stip­ria tau­ti­ne sa­vi­mo­ne ir pa­si­prie­ši­ni­mu bal­tie­siems ko­lo­ni­za­to­riams gar­sė­ju­si in­dė­nų gen­tis Šiau­rės Ame­ri­ko­je. Ta­čiau prie jų pa­mi­nė­ji­mo šia­me kon­teks­te pras­mės tru­pu­tį vė­liau pri­ei­si­me.

„XXI am­žiu­je“ gre­ta Len­ki­ją už­jau­čian­čių ir įtar­ti­nas pre­zi­den­ti­nio lėk­tu­vo žū­ties ap­lin­ky­bes nu­ro­dan­čių straips­nių iš­spaus­din­tas ir Vi­ta­li­jaus Bal­kaus – kaip nū­nai ma­din­ga – al­ter­na­ty­vus po­žiū­ris. Per­skai­čius jį lie­ka ne­sma­gus įspū­dis, kad kaž­kam net­gi žu­vu­sių Len­ki­jos va­do­vų po­mir­ti­nis pa­ger­bi­mas šir­dį už­duo­da. Tad no­riu pa­ana­li­zuo­ti straips­nio tei­gi­nius ir su­si­ju­sius reiš­ki­nius vy­rau­jan­čio mū­sų vi­suo­me­nės mąs­ty­mo po­žiū­riu.

Iš­kil­min­gas Len­ki­jos pre­zi­den­to lai­do­tu­ves ir pa­sau­lio dė­me­sį joms ci­niš­ku ge­du­lo pa­ra­du įvar­di­jęs au­to­rius prie­kaiš­tau­ja, kad kai ku­riems as­me­nims po mir­ties ro­do­ma iš­skir­ti­nė pa­gar­ba, kaip ka­ra­liams gū­džiais vi­du­ram­žiais, o tūks­tan­čiai kon­flik­tų ir ge­no­ci­dų au­kų Bal­ka­nuo­se, Vi­du­rio Ry­tuo­se ar Ru­an­do­je to­kios pa­gar­bos ne­su­lau­kia, nors kiek­vie­nas žmo­gus yra ly­giai gerb­ti­nas ir ver­tin­ti­nas.

Ki­tas prie­kaiš­tas – kad ta­sai vi­suo­ti­nis ge­du­las esąs veid­mai­niš­kas, kon­junk­tū­ri­nis, ir kaip to įro­dy­mas mi­ni­ma, kad ne­se­niai „mū­sų ba­jo­rai jam (žu­vu­sia­jam) ant­au­sį skė­lė“ (ne­va LR Sei­mas Vil­ni­jos len­kų ma­žu­mai ne­pa­lan­kų spren­di­mą pri­ėmė).

Pir­mo­jo – smar­kiai pa­pli­tu­sio – prie­kaiš­to fi­lo­so­fi­nę ba­zę pa­va­din­čiau nai­viuo­ju so­cia­liz­mu. Tai pa­žiū­ra, kad vi­siems vis­ko, taip pat ir iš­ori­nės pa­gar­bos, tu­ri bū­ti at­sei­kė­ta vie­no­dai ir po ly­giai. Re­a­lia­ja­me gy­ve­ni­me nie­ka­da taip ne­bu­vo ir, drįs­čiau tvir­tin­ti, tei­sin­ga, kad ne­bu­vo. Kris­taus mo­ky­mas, be abe­jo, skel­bia, kad kiek­vie­nas žmo­giš­ka­sis as­muo yra ne­pri­lygs­ta­mos ver­tės uni­ku­mas, Die­vo be­ga­li­nės mei­lės su­kur­tas, ly­di­mas, to­dėl ir ki­tų žmo­nių be­są­ly­giš­kai my­lė­ti­nas. Ta­čiau so­cia­li­nė­je žmo­ni­jos san­tvar­ko­je taip jau nu­tin­ka, kad vie­ni as­me­nys dėl jiems už­dė­tų pa­rei­gų ar tu­ri­mų ta­len­tų, pro­to ir au­kos, įde­da­mų į tų pa­rei­gų at­li­ki­mą, tam­pa itin reikš­min­gi ne vien ar­ti­miau­sios ap­lin­kos, bet iš­ti­sų vi­suo­me­nės gru­pių, tau­tų, vals­ty­bių li­ki­mui, to­bu­lė­ji­mui, ge­ro­vei. Tai­gi vi­sai na­tū­ra­lu, kad gy­vi bū­da­mi ir po mir­ties su­si­lau­kia ypa­tin­go pa­ger­bi­mo ir įver­ti­ni­mo. Toks bu­vo žu­vu­sy­sis kai­my­nų Pre­zi­den­tas Le­chas Kac­zyns­kis, ir džiu­gu, kad len­kų tau­tos di­džiu­ma, ne­pra­ra­du­si tik­rų­jų ver­ty­bių jaus­mo, jį taip spon­ta­niš­kai, jau­di­nan­čiai, nie­kie­no ne­ver­čia­ma pa­ger­bė. Kiek nuo­šir­džiai šia­me pa­ger­bi­me da­ly­va­vo kai­my­ni­nių ša­lių po­li­ti­kai – tai jau jų ver­ty­bių ir as­me­ny­bių rei­ka­las. Mums ne­duo­ta de­tek­to­riaus, ku­riuo ga­lė­tu­me tai iš­ma­tuo­ti. Pai­liust­ruo­siu sa­vo min­tį lie­tu­viš­ku pa­vyz­džiu. Ga­li bū­ti, kad Pet­ras Pet­rai­tis iš Pet­rai­tiš­kių kai­mo bu­vo ge­ras žmo­gus, gal net mė­gė­jiš­kai pa­ei­liuo­da­vo ir sa­vo kup­le­tus gi­mi­nių su­si­ė­ji­muo­se pa­dek­la­muo­da­vo. Bet­gi ne­si­pik­ti­na­me, kad nū­nai jo pa­lai­kai il­si­si Pet­rai­tiš­kių kai­mo ka­pi­nai­tė­se, tik ar­ti­miau­sių bi­čiu­lių lan­ko­mi ir at­me­na­mi, o pre­la­tas Mai­ro­nis, sa­vo kū­ry­ba įžie­bęs ir lig šiol te­be­kurs­tan­tis na­cio­na­li­nio at­gi­mi­mo ug­nį, pa­lai­do­tas Kau­no Ka­ted­ros sie­no­je, jo ei­lės mo­kyk­li­niuo­se va­do­vė­liuo­se spaus­di­na­mos ir jas, tau­tos dai­no­mis vir­tu­sias, P. Pet­rai­čio gi­mi­nės per šven­tes su­si­rin­kę rin­guo­ja? Ne­ži­nau, kiek, pa­gal V. Bal­kaus mi­ni­mą „kai­ny­ną“, Mai­ro­nis šiuo at­ve­ju bran­ges­nis už Pet­rai­tį, ta­čiau jo­kio ne­tei­sin­gu­mo čia ne­įžiū­riu.

Ma­nau, kad au­to­rius be rei­ka­lo pai­nio­ja tau­toms nu­si­pel­niu­sių as­me­nų iš­skir­ti­nio pa­ger­bi­mo ir ge­no­ci­do pro­ble­mas. Su kri­mi­na­li­zuo­tų re­ži­mų vyk­do­mo­mis žu­dy­nė­mis pri­va­lu ko­vo­ti, jos ne­ga­li bū­ti pa­tei­sin­tos jo­kiais ar­gu­men­tais. Ta­čiau nei Ru­an­dos, nei ki­tų kraš­tų žiau­ru­mo au­koms ne­pa­leng­vės, jei at­si­sa­ky­si­me pa­gar­bos as­me­nims, ku­riems vi­suo­me­nė pa­grįs­tai jau­čia dė­kin­gu­mą.

Be­je, keis­tai kren­ta į akis tai, kad straips­ny­je kruopš­čiai var­di­ja­mi liūd­ni ma­si­nių žmo­nių žū­čių at­ve­jai, dėl ku­rių pel­ny­tai ar ne vi­sai įpras­ta kal­tin­ti Va­ka­rus: Af­ga­nis­ta­nas, Ira­kas, Bos­ni­ja, Ko­so­vas, Ru­an­da… NATO al­jan­sas, ka­ri­ne jė­ga pri­ver­tęs Ser­bi­ją liau­tis nai­ki­nus Ko­so­vo al­ba­nus, Ru­si­jos po­li­ti­kų žar­go­nu va­di­na­mas NATO de­mo­kra­tizatoriais… Ne­la­bai su­pran­ta­ma lo­gi­ka: dėl Ru­an­dos et­ni­nių va­ly­mų Va­ka­rai kal­ti to­dėl, kad ne­įsi­ki­šo ir ne­su­stab­dė sker­dy­nių. Dėl Ser­bi­jos jie vėl­gi kal­ti to­dėl, kad įsi­ki­šo – bom­bar­da­vi­mais pri­ver­tė Mi­lo­še­vi­čių nu­trauk­ti et­no­ci­dą Ko­so­ve. Ta­čiau kaž­ko­dėl ta­me ne­lai­min­gų au­kų są­ra­še ne­ran­da­me nei Ru­si­jos te­be­vyk­do­mo ge­no­ci­do Če­čė­ni­jo­je, nei Gru­zi­jos už­puo­li­mo, nei Ki­ni­jos te­ro­ro Ti­be­te. Ar tai ten­den­ci­ja?..

Ir ga­lop dėl ant­au­sių kai­my­nams. Kai Eu­ro­pos vals­ty­bės, o pas­kui JAV pra­dė­jo ko­lo­ni­zuo­ti Ame­ri­kos pla­ty­bes, te­nai gy­ve­no daug sa­vi­tos kul­tū­ros, tra­di­ci­jų, skir­tin­go­mis kal­bo­mis kal­ban­čių in­dė­nų gen­čių: sju, apa­čai, ko­man­čai… Ta­pę vie­nin­ga jė­ga, jie, ko ge­ro, bū­tų įsten­gę iš­si­ko­vo­ti tei­sin­ges­nes ko­eg­zis­ten­ci­jos są­ly­gas. Jų bė­da bu­vo ta, kad vi­sos gen­tys be ga­lo bran­gi­no kiek­vie­na sa­vuo­sius ypa­tin­gos ver­tės to­te­mus, la­bai ge­rai at­min­da­vo gre­ti­mo et­no­so kaž­ka­da pa­da­ry­tas skriau­das – už­grob­tas ga­nyk­las, nu­va­ry­tus mus­tan­gus… Ir dėl to bri­tai, pran­cū­zai, ame­ri­kie­čiai ne­sun­kiai įsi­kin­ky­da­vo iš­di­džias, lais­vę my­lin­čias gen­tis iš­vien su bal­ta­o­džiais „ge­ra­da­riais“ pa­ko­vo­ti su tais skriau­dė­jais, sa­vo ra­sės bro­liais, kol ga­liau­siai vi­sos gen­tys at­si­dū­rė bal­tų­jų at­ei­vių kon­tro­liuo­ja­muo­se re­zer­va­tuo­se, pa­smerk­tos lė­tam mer­dė­ji­mui ir mir­čiai.

Tarp abie­jų pa­sau­li­nių ka­rų įžval­ges­ni Vi­du­rio Eu­ro­pos po­li­ti­kai ska­ti­no kur­ti tvir­tą ka­ri­nę ir eko­no­mi­nę ma­žes­nių­jų vals­ty­bių są­jun­gą. Įvei­kę tar­pu­sa­vio prieš­ta­ras, ją ga­lė­jo su­da­ry­ti Bal­ti­jos ša­lys, Len­ki­ja, gal­būt Če­kos­lo­va­ki­ja, Veng­ri­ja. Toks al­jan­sas ga­lė­jo tap­ti rim­ta at­sva­ra so­vie­tų ir na­cių eks­pan­si­jai, ir XX am­žiaus Eu­ro­pos is­to­ri­jai su­teik­ti šan­są bū­ti žmo­niš­kes­ne. Ne­pa­vy­ko – di­de­le da­li­mi dėl len­kų ir lie­tu­vių te­ri­to­ri­nio kon­flik­to. Ir mus kar­tu, dar tar­pu­sa­vy­je be­si­ė­dan­čius, rau­do­no­ji meš­ka su­val­gė po vie­ną.

Šiuo­lai­ki­nio Ru­si­jos im­pe­ria­liz­mo ide­o­lo­gas, į ku­rio siū­ly­mus, sa­ko­ma, ati­džiai įsi­klau­so Krem­liaus ir RF ge­ne­ra­li­nio šta­bo vir­ši­nin­kai, eu­ra­zi­jie­čių ju­dė­ji­mo ly­de­ris Alek­san­dras Du­gi­nas vie­na rim­tes­nių kliū­čių Ru­si­jos re­van­šui lai­ko re­li­gi­nę ir po­li­ti­nę mū­sų re­gio­no vie­ny­bę. Už­tva­ra bu­vu­sios met­ro­po­li­jos įsi­ga­lė­ji­mui bu­vu­sio­se ko­lo­ni­jo­se šiam stra­te­gui at­ro­do Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ta­li­ky­bė ir po­li­ti­nė šių tau­tų va­lia pa­si­prie­šin­ti ag­re­so­riui. To­dėl Du­gi­nas per daug ne­si­slėp­da­mas pa­ta­ri­nė­ja Ru­si­jos val­dan­tie­siems vi­so­ke­rio­pai rem­ti lie­tu­vių ir len­kų se­nų­jų pa­go­niš­kų­jų ti­kė­ji­mų gai­vi­ni­mo pa­stan­gas – vi­sa, kas sil­pnin­tų Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios su­tel­kian­tį vaid­me­nį. Ki­ta ver­tus, jis kvie­čia pa­nau­do­ti ir ska­tin­ti lie­tu­vių ir len­kų tau­ti­nį, kal­bi­nį, pra­ei­ties skriau­dų an­ta­go­niz­mą, kad ne­su­si­vie­ny­tu­me prieš ben­drą, la­bai tik­rą grės­mę vie­nu fron­tu.

Su­pran­ta­ma, mū­sų raš­me­nys, mū­sų is­to­ri­nės tei­sės, pra­ei­ties ko­vos ir nuos­kau­dos la­bai bran­gios. Jos tik­ros, nė vie­na da­ly­vau­jan­ti pu­sė ne­ga­li bū­ti ver­čia­ma jų at­si­sa­ky­ti. Kaip ir ko­man­čai – sa­vo to­te­mų. „Vil­ni­jos“ drau­gi­jos lie­tu­vy­bės sau­go­ji­mo veik­la ne­abe­jo­ti­nai nuo­šir­di ir, kol to­lia­re­giš­ka iš­min­ti­mi va­do­vau­ja­si, rei­ka­lin­ga. Vis dėl­to lin­kė­čiau aist­ruo­liams nie­ka­da ne­pa­mirš­ti A. Du­gi­no kon­cep­ci­jos ir kar­tais pa­si­tik­rin­ti, ar nė­ra jos adep­tų su­ma­niai ma­ni­pu­liuo­ja­mi. Kad ne­at­si­bus­tu­me re­zer­va­tuo­se, ku­r še­ri­fo in­struk­ci­jos bus pa­ra­šy­tos ne len­kų ir ne lie­tu­vių kal­bo­mis…

Ve­lio­nis Pre­zi­den­tas Le­chas Kac­zyns­kis, spren­džiant iš jo dar­bų, tai ge­rai su­pra­to. Ne­si­gė­din­ki­me, kad pa­ro­dė­me jo pas­ku­ti­nei že­miš­ka­jai ke­lio­nei de­ra­mą pa­gar­bą. 

Nuotraukoje: velionis Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis.   

At­si­lie­pi­mas į V. Bal­kaus rašinį  „Ci­niš­ko ge­du­lo pa­ra­das“ („XXI am­žius“, 2010 04 21)

„XXI amžius“

2010.05.27

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *