200 kilometrų tankų. Apie Rusijos – Gruzijos karą ( 4 )


Print

Iš E. Kokoity interviu IA “Interfaks“: “P. Osetija pasilieka sau teisę smogti Gruzijos miestams. Mes turime galimybę juos pasiekti“ .  Bet kuom gi pasieks P. Osetijos savigynos pajėgos Gruzijos miestus ? Internete pasirodo informacijos apie P. Osetijos turimą ginkluotę : 87 vienetai T-80,  90 vienetų – BMP-1 ir BMP-2,  BTR – 70  ir BTR – 80 – 23 vienetai , artilerinės sistemos “Grad“, apie 200 nešiojamų zenitinių kompleksų “Igla“, daugiau negu 200 valdomų prieštankinių raketų PTUR ir  kt. Jeigu tikėti šiais duomenimis, tai P.Osetija skaičiuojant vienam gyventojui yra labiausiai militarizuota teritorija pasaulyje. Tačiau jokių sunkiosios technikos pėdsakų P. Osetijos pajėgų veiksmuose nesimato. Cchinvalio gynėjai taip pat pasakoja, kad jokios sunkiosios ginkluotės jie neturėjo. Savigynos pajėgų kariai buvo ginkluoti tik automatais, kuriuos išmetė kur papuola , bėgdami nuo Gruzijos armijos. P. Osetijos savanoriai buvo priversti paslėpti savo uniformas, nes neturėjo su kuo pasipriešinti gruzinams.

Tai kas gi tada turėjo “smogti atsakomąjį smūgį agresoriui”? Samdiniai ir savanoriai? Ir iš tiesų,  rugpjūčio pradžioje iš visų Rusijos kampų į P. Osetiją pradėjo plūsti įvairaus plauko “kovotojų”  prieš “gruzinišką fašizmą”. Buvo pranešama, kad ten neva važiuoja “savanoriai“ iš Stavropolio srities, iš Dagestano, važiavo Rostovo ir Irkutsko kazokai, “Inerfaksas“ praneša, kad taip pat iš Rusijos atvyko 50 “Afganistano karo veteranų federacijos“ narių.

Įdomus faktas – Rusija, kuri paranojiškai bijo ginkluoti savo piliečius, per savo pasienio postus į svetimą valstybę laisvai praleidžia savo ginkluotų piliečių būrius, kurie ne tik kad prastai apmokyti ir nedisciplinuoti,  bet tinka labiau marodieriauti, negu kovoti su reguliaria kariuomene.

Tačiau visas įdomumas tas, kad tokios “Afganistano karo veteranų federacijos” nėra .  Ir Cchinvalio gyventojai savo akyse nėra matę jokių “savanorių“, kurie gintų jų miestą nuo Gruzijos armijos.

Tai vis dėl to kas tie savanoriai ? Kieno vis dėl to visi šitie tankai, BTR ir “Grad“? Atsakyti į šį klausimą labai lengva žinant, kad Džavoje tuo metu jau buvo dislokuotos 135 ir 693 pulkų smogiamosios dalys. Rugpjūčio 12 dieną “Komsomolkaja pravda“ išspausdino straipsnį apie leitenantą Aleksandrą Popovą, sužeistą prie Cchinvalio.  Leitenanto motina pasakoja: “Jis man dar savaitę iki karo papasakojo, kad matė, kaip gruzinai apšaudė Cchinvalį, nes jis ten kažkur kalnuose buvo apmokymuose“.

Apmokymai, kuriuose dalyvavo leitenantas Popovas, kaip tik buvo skirti pasiruošti padėti P. Osetijai.  Apmokymų metu Rusijos kariškiams buvo išdalinti lapeliai su tekstu: “Kary, pažink savo galimą priešą“. Tuo galimu priešu ir buvo Gruzija. Rusijos kariškai žinojo, kad tuoj “jankių padlaižiai“ puls P. Osetiją, ir buvo ruošiami mušti priešą jo paties teritorijoje.

Tai pačiai “Komsomolskaja pravdai”  693 pulko eilinis Aleksandras Plotnikovas pasakoja:  “Gandai, kad kils karas, mūsų pulke prasidėjo rugpjūčio mėnesio pirmosiomis dienomis, nors oficialiai niekas apie tai nekalbėjo. Tačiau mes viską supratom, kada dvi mūsų pulko kuopas permetė į kalnus, netoli Cchinvalio. O rugpjūčio 8 dienos 3 valandą nakties mes visi buvom pakelti pagal pavojaus signalą.

Tą patį tvirtina ir to paties pulko eilinis iš Permės,  apie kurį rašo “Permskije novosti” rugpjūčio 15 dienos numeryje. Jis tvirtina, kad jie ten buvo jau rugpjūčio 7 dieną. Ir prideda – “visa 58 –oji armija“. Tuos žodžius patvirtina ir 135 pulko eilinis iš Saransko Juniras Bikiniajevas, duodamas interviu laikraščiui “Večernyj Saransk“. Tą patį tvirtina ir kiti 58 – tos armijos kariai.

Rugpjūčio 13 dienos “Izvestija“ rašo straipsnį apie iš Kazanės kilusį ir P. Osetijoje žuvusį 22-osios GRU specialios paskirties brigados karį Evgenijų Parfionovą: “Prieš keletą dienų iki savo žūties šis karys paskambino namo ir pranešė, kad “bus sunku su juosusisiekti“.

Reikia pažymėti, kad didelę 135 pulko karių dalį sudarė Cchinvalio gyventojai. Apie tai neatsargiai rašo Rusijos armijos laikraštis “Krasnaja zvezda“ straipsnyje “Rusų kareivio osetiniška širdis“. Tai aprašo ir “Gazeta juga“ 2008 metų rugpjūčio 28 dienos leidinyje. Cchinvalio gyventojai neslėpdami pasakoja, kad jie žinojo, kad Rusijos 58 –oje armijoje tarnavo daug P. Osetijos gyventojų.

Ir štai atėjo naktis iš rugpjūčio 7-osios į 8-ąją dieną. Ir tuo metu įvyko informacinis stebuklas – visą savaitę P. Osetija skelbė apie “savo“ sunkiąją ginkluotę, apie “savanorius“ , plūstančius kovoti su “gruzinišku fašizmu”, apie tai, kaip P. Osetijos savanoriai užėmė strateginę aukštumą virš gruziniško Nuli kaimo. Bet rugpjūčio 8 dieną Gruzijos armija nesutikdama pasipriešinimo įžengė į “taikų  ir beginklį“  Cchinvalį.

O ką vis dėl to žinojo E. Kokoity? Kokiomis jėgomis ir kieno ginklais jis žadėjo smogti “atsakomąjį smūgį“? Kur gi dingo visi tankai ir raketos? Atsakymas paprastas – “P. Osetijos partizanų“ rolę turėjo suvadinti Rusijos Federacijos 58 –oji armija, kurios smogiamosios dalys jau buvo Džavoje.

Liudininkai pasakoja, kad matė, kaip rugpjūčio 3 ir 4 dienomis karine technika ir kareiviais pakrauti ešelonai juda Abchazijos link. Rugpjūčio 4 ir 5 dieną Rusijos kariuomenė išeina iš Botlicho karinės bazės. Tai parama tiems daliniams, kurie vykdo apmokymus kalnuose. Šis perdislokavimo operacijos tikslas aiškus: P. Osetijos ir Abchazijos “partizanai“ puola Gruziją dviem frontais. Ir aiški puolimo data –  rugpjūčio 9-oji.

Tai įrodo kariuomenės išskleidimo įgautas pagretis: nors Džavoje – tik smogiamieji 135 ir 639 pulkų padaliniai, tačiau 58 –oji armija jau juda jiems į pagalbą.  “Nezavisimaja gazeta“ žurnalistė Marina Perevozkina rašo: “Dar rugpjūčio 6 dieną aš mačiau Rusijos kariuomenę kovinėje parengtyje prie Gruzijos sienos“.

Pradėti Rusijai karą tuo momentu patogu ir politine prasme – JTO ir ESBO rugpjūčio 9 ir 10 dienomis nedirba. Ir kas beįvyktų, pradėjusios darbą šios organizacijos nebegalėtų nieko padaryti. Dar vienas labai svarbus momentas – rugpjūčio

9 dieną Džordžas Bušas, Michailas Saakašvilis ir Vladimiras Putinas turėjo būti Pekino olimpiadoje. Ir prasidėjus “partizanų“ atakoms V. Putinas turėjo pareikšti, kad Rusija čia nieko dėta, tiesiog “E. Kokoity tapo nebekontroliuojamas”. Be to, visa pasaulinė žiniasklaida būtų susikoncentravusi į Pekino olimpines žaidynes. Sutikite, tai labai palankus momentas Rusijai apkaltinti M. Saakašvilį bet kuo.

Kaip rodo istorinė patirtis, kad ir kaip idealiai parengtas planas, susidūręs su realybe subliūkšta. Gruzijos pusės elgesys kaip reikiant pakoregavo Rusijos planus. Visą laiką, kada gruzinų pozicijas apšaudydavo P. Osetijos savanoriai, gruzinų pusė atsakydavo adekvačia ugnimi. Gruzijos VRM ministras Vano Merabišvilis kartą griežtai pasakė: “P. Osetijoje vieni kitus pažysta. Vos tik mes į osetinų ugnį atsakydavome ugnimi, P. Osetijos žmonės pradėdavo kritikuoti E. Kokoity, ir apšaudymai iš jų pusės baigdavosi”.

Tačiau kada paaiškėjo, kad atsakomoji ugnis nebeduoda rezultatų, o tik didina įtampą, Gruzijos pusė staiga keičia savo taktiką.  Rugpjūčio 5 dieną į Cchinvalį deryboms atvyksta Gruzijos reintegracijos ministras Timūras  Jakobašvilis, tačiau E Kokoity atsisako su juo susitikti, tad Gruzijos ministras susitinka su Rusijos taikdarių misijos vadu Maratu Kulachmetovu. Rugpjūčio 7 dieną tas pats Gruzijos ministras vėl vyksta į Cchinvalį, jam tarpininkauti turi ir Rusijos ambasadorius Gruzijoje Popovas. Tačiau ambasadorius į derybas neatvyksta dėl “keistų“ aplinkybių: jam kelyje “nuleido“ padangą, o atsarginė pasirodė irgi “kiaura“.

Ministras T. Jakobašvilis dar kartą susitinka su Rusijos taikdarių misijos vadu, kuris pareiškia, kad E. Kokoity “tapo nebekontroliuojamas”. Vienintelis, ką gali rekomenduoti Rusijos taikdarių vadas – tai vienapusis ugnies nutraukimas. Taikdarių vadas M. Kulachmetovas prašo, kad ir kas benutiktų, ugnimi į ugnį – neatsakyti.

Keista logika – jeigu Gruzijos pusė pati važiuoja derėtis į P. Osetiją, jeigu Gruzija kreipiasi į ESBO, tai kaip jie gali būti agresoriais? Tačiau, kad agresoriai būtent gruzinai, žino visa 58 –oji Rusijos armija, kuriai jau išdalinti propagandiniai atsišaukimai.

Gruzijos Prezidentas nusprendžia sutikti su Rusijos taikdarių vado pasiūlymu, ir paskelbia apie vienašališką ugnies nutraukimą. Tačiau vakare į Cchinvalį vis dėl to atvyksta Rusijos ambasadorius ypatingiems reikalams Popovas. Jis susitinka su E. Kokoity. Šis susitikimas suvaidino lemiamą rolę visame konflikte – grįždamas atgal, Rusijos pasiuntinys mato gruzinų karinės technikos kolonas, judančias P. Osetijos link. Dar kartą reikia pabrėžti – Gruzijos armija pajudėjo Cchinvalio link rugpjūčio 7 dieną, tai yra tuo metu, kada Rusijos armijos smogiamosios dalys jau buvo Džavoje.

Ambasadorius Popovas nedelsiant apie susitikimo rezultatus informuoja Rusijos URM viceministrą, nes ministras K. Lavrovas atostogauja. URM viceministras informuoja D. Medvedevą. Šis savo ruožtu informuoja V. Putiną. Ir štai – iš Cchinvalio ir iš Džavos pirmą kartą konflikto istorijoje panaudojama 152 milimetrų kalibro artilerija, kuri nušluoja nuo žemės paviršiaus gruzinų anklavą  – Tamarašenio kaimą, kuris dengia strateginę Transkaukazo magistralę .

Gruzijos reintegracijos ministras T. Jakobašvilis pasakoja: “Mes buvome Prezidento kabinete, kada mums pranešė apie Tamarošenio kaimo apšaudymą sunkiąja artilerija. Prezidentas liepė ugnimi į apšaudymą neatsakyti. Po kelių akimirkų suskambo Prezidento M. Saakašvilio telefonas. Prezidentas pakėlė ragelį, ir išgirdęs pranešimą išbalo: jam buvo pranešta, kad Rokio tunelio link juda 150 vienetų Rusijos sunkiosios karinės technikos”.

Tai svarbiausias karo momentas. Tačiau šis skambutis buvo prieš artilerijos ataką prieš Tamarošenio kaimą ar po jo? Dabar jau paviešinti P. Osetijos pasieniečių radijo pokalbiai, tuo metu, kada jie per sieną praleidinėjo Rusijos armijos sunkiosios technikos kolonas. Pokalbiai užfiksuoti rugpjūčio 7 dieną, 3.40 minučių.  Ir skambutis Gruzijos Prezidentui leidžia daryti šias išvadas:

Pirma: Prezidentas M. Saakašvilis sprendimą priešintis Rusijos agresijai priėmė savarankiškai, staigiai, ir šis sprendimas prieštaravo JAV patarimams .

Antra, M. Saakašvilis nežinojo arba nesuprato, kad smogiamieji 135 ir 639 pulkų padaliniai jau yra Džavoje, nes žinia apie 150 vienetų Rusijos sunkiosios technikos, įeinančios į faktinę Gruzijos teritoriją, jo nebūtų taip pribloškusi.

Ir svarbiausia – uraganinė sunkiosios artilerijos ugnis, nušlavusi Tamorošenio kaimą, turėjo atidaryti placdarmą Gorio miesto puolimui. Kitaip 200 vienetų sunkiosios karinės technikos Džavoje ir 150  vienetų technikos, einančios per Rokio koloną, būtų paprašiusiai fiziškai “užspaustos“ ir neturėtų jokio efekto.

Gruzija tyli apie tai dėl to, kad pagal tarptautinius įsipareigojimus neturėjo teisės savo anklavuose statyti karinius įtvirtinimus. Rusijos pusė tyli todėl, nes tai pripažinus, ji taptų paprasčiausia agresorė ir karo iniciatorė. Tačiau kaip turėjo sureaguoti Gruzijos Prezidentas, sužinojęs, kad prasidėjo artilerijos atkaka, ruošianti placdarmą invazijai į jo valstybę ?

Vadinasi pas M. Saakašvilis neturėjo jokio kito strateginio pasirinkimo. Jis galėjo tik pasirinkti, kur prasidės karas – arba naktį Chinvalyje, arba rytą prie Gorio miesto.  Žinoma, vietoj to, kad smogtų atsakomąjį smūgį, jis galėjo kreiptis ekstra tvarka į JTO. Tačiau žinant JTO nerangumą ir neoperatyvumą, tai reikštų Gruzijos okupaciją. Abi pusės skubėjo smogti įspėjamąjį smūgį, Gruzijos armijos kolonas pamatė ambasadorius Jurijus Popovas, ir karas prasidėjo viena diena ankščiau.

Dėl visų susišaudymų P. Osetija vienašališkai kaltina Gruziją. Tačiau būtent Gruzijos pusė šiame neramiame regione stato šiuolaikinius socialinės paskirties pastatus, ten dygsta modernūs daugiaaukščiai namai. Ir į tuos gruzinų kontroliuojamus anklavus, kur vidutinė alga siekia 500 JAV dolerių, bėga P. Osetijos gyventojai ir savigynos pajėgų kariai. Tuo tarpu milijardinės lėšos, kurias skiria Rusija, paslaptingai dingsta P. Osetijos valdžios koridoriuose.

Režimas, kuris nestabiliame regione stato naujus namus ir pastatus bei investuoja į jį, savaime aišku, nesuinteresuotas kariauti. Tačiau režimas, kuriame kaip juodoje skylėje dingsta visos Maskvos lėšos, kaip tik ir yra suinteresuotas karui. Karas viską “nurašo” ir atima iš visuomenės norą klausinėti, kur dingsta lėšos. Taigi jeigu Gruzija iš tiesų rengėsi pulti P. Osetiją, tai jai inicijuoti susišaudymus būtų nelogiška. Nes visa karinės pergalės esmė – netikėtumas. Visos pasaulio armijos ir žvalgybos skiria milijonus dolerių tam, kad užmaskuotų savo tikslus ir apgautų galimą priešininką.  Žiūrint iš tarptautinės teisės pusės – P. Osetija yra Gruzijos teritorija.  Norėdama įvesti savo kariuomenę į P. Osetiją, Gruzija kaip tik turėjo neskatinti konflikto, o slaptai rengtis karinei operacijai. Tačiau P. Osetijai reikia visai kitko. Jai gyvybiškai reikia susišaudymų ir nestabilumo.

Svarbiausias Gruzijos pralaimėjimo faktorius buvo atviras Rokio tunelis. Visą laiką buvo žinoma, kad vienintelė Gruzijos pergalės sąlyga – uždaryti Rokio tunelį. Ir yra vienas paprastas, nieko nekainuojantis būdas blokuoti šį tunelį –  tereikia sulaukti žiemos, kuri sniegu užverčia visus kelius, einančius iš Rusijos į Gruziją. Jei M. Saakašvilis tikrai norėjo karo, jam tereikėjo sulaukti žiemos, ir jis lengvai butų užėmęs P. Osetiją,

Taigi Gruzija visai be logikos pirmoji pradeda susišaudymą, ir eskaluoja konfliktą būtent tuo metu, kada tai parankiausia ne jai, o Rusijai.  Sutikite, tai – nelogiška.

http://www.apsny.ge/analytics/12274722443.php

Iš rusų kalbos išvertė Vadimas Juška.

2010.03.03


Prisijunkite prie diskusijos