Svaiginantys gėrimai žmonėms žinomi nuo neatmenamų laikų.
Jau žiloje senovėje žmonės naudojo juos, pagamintus iš miežių, sorų arba duonos.
Manoma, kad seniausias iš jų esąs midus, kurio pavadinimas “madhu” užtinkamas sanskrito rankraščiuose. Maždaug IV tūkstantmetyje pr.m.e. senovės Egipte jau buvo žinomi alaus gaminimo būdai, o III-II tūkstantmetyje Kaukazo kalnuose gyvenančių tautų tarpe buvo vartojamas vynas.
Degtinė atsirado žymiai vėliau, maždaug XIII-XIV m.e.a.. Teigiama, kad pirmieji gaminti ją išmoko arabai. Žinomas keliautojas antropologas N.Miklucho-Maklajus /1848-1888/, gyvendamas tarp Naujosios Gvinėjos papuasų, teigė, kad jie dar nemokėjo išgauti ugnies, bet jau išmanė, kaip pasigaminti svaigalų. Legendinis senovės graikų poetas Homeras poemoje „Odisėja“ /VIII a.pr.m.e./ jau mini vyną. Trečiajame tūkstantmetyje pr.m.e. vynas vartotas Egipte, jis buvo gaminimas senovės Kinijoje, Indijoje, Persijoje.
Manoma, kad žmonės, nesuprasdami, kodėl alkoholiniai gėrimai svaigina, priskirdavo šią jo savybę antgamtinėms jėgoms. Palaipsniui jie buvo pradėti naudoti religinėse, šventinėse apeigose ir papročiuose. Biblijoje rašoma apie gerąjį Nojų, kurį Dievas išgelbėjo nuo tvano. Gal iš džiaugsmo, kad liko gyvas, Nojus ėmė ir pasigėrė. Pamatęs girtą tėvą, jo sūnus Chamas ėmė tyčiotis, už tai jis buvo prakeiktas ir pasmerktas vergauti, o Chamo vardas tapo nemandagių, įžūlių žmonių bendriniu vardu.
Maždaug 800 mūsų eros metais arabų alchemikai išmoko gaminti gryną spiritą, kurį jie pavadino „alkohol“ /svaiginamasis/. Pirmąjį degtinės butelį 860 metais pagamino arabas Rogezas.
Viduramžiais iš vyno ir kitų rūgstančių cukringų skysčių, juos gryninant, stiprius svaigiuosius gėrimus išmokta gaminti ir Vakarų Europoje. Pasak legendos, pirmą kartą šią operaciją atliko italų vienuolis alchemikas Valentijus. Išbandęs naująjį produktą ir gerokai apsvaigęs, alchemikas pareiškė atradęs stebuklingą eleksyrą, kuris senį paverčia jaunu, nuvargusį – žvaliu, nuliūdusį – linksmu.
Prabėgusieji amžiai nepasižymi alkoholizmu. Istoriniai paminklai liudija, kad visais laikais alkoholis buvo pripažintas nuodu ir su juo negailestingai kovota. Kaip cituoja bulgarų mokslininkas I.Bubinevas savo knygoje “Senovės Egipto medicina”, viename iš faraono pamokymų ant molinės lentelės užrašyta: “Žmogau, nežudyk savęs, kai sėdi ir geri vyną. Nenustok proto ir nepamiršk savo žodžių bei priesakų. Kai nukrisi ir nusigriebsi už greta stovinčio drabužių,, niekas neišties tau pagalbos rankos. Net tavo sugėrovai, ir tie sakys su pasipiktinimu: “Eik šalin, girtuokli!”
Graikų filosofas ir matematikas Pitagoras /570-500 m.pr.m.e./ sakė, kad girtuoklystė yra beprotiškos pratybos. Senovės Graikijoje buvo geriamas tik atskiestas vynas, o gėrusieji gryną buvo laikomi girtuokliais ir ištremiami. Romoje neturėjo teisės gerti vyną jaunesni kaip 30 metų vyrai.
Bet ne visada ši kova rėmėsi mokslu, humanizmu. Nepaisant, kad buvo imtasi žiauriausių priemonių, svaigalų vartojimas nesustabdomai plito. Antai, Egipte priešalkoholinė propaganda buvo vedama jau prieš 4 tūkstančius metų .
Siekiant sumažinti vyno gamybą, 500 m.pr.m.e. Kinijoje buvo sunaikinti vynuogynai. Spartoje įstatymų kūrėjas Likurgas /IX-VIII a.pr.m.e./ uždraudė svaiginančius gėrimus ir įsakė išnaikinti visus vynuogynus. Piktąją alkoholizmo jėgą suprato daugelis pažangių žmonių. Žinomas krikščionybės reformatorius protestantizmo Vokietijoje pradininkas Martynas Liuteris /1483-1546/ rašė: „Kiekviena šalis privalo turėti savo velnią: mūsų vokiškasis velnias – gera statinė vyno“.
Į Rusija degtinė pateko 1428 m. iš Italijos, Genujos miesto. Degtinė pradėjo labiau plisti tik po pusės amžiaus. Ivano Rūsčiojo /1530-1584/ potvarkiu Maskvoje buvo atidarytos „caro smuklės“. Tiesa, žiaurusis caras greitai susigriebė ir greitai uždraudė gerti degtinę visiems, išskyrus savo opričnikus. Valdant Petrui I /1672-1725/ degtinę buvo leidžiama pardavinėti nevaržomai. Tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos imperatorius Nikolajus II, paskelbęs mobilizaciją, alkoholį gerti visai uždraudė.
Istorija mini ir ypač žiaurias priemones bei bausmes girtuokliams. Kinų imperatorius Vu Vang 1220 m.pr.m.e. išleido įsakymą, kuriuo visus nusigėrusius bausdavo mirties bausme. Islamo įkūrėjas Mahometas /570-632/ uždraudė gerti svaigiuosius gėrimus, o pasigėrusius bausdavo lazdomis: laisvuosius – 40 smūgių, vergus – 80. Nuo to laiko 12 šimtmečių musulmonų šalyse alkoholio negerdavo.
Indijoje girtuoklius girdydavo karštu vynu iš įkaitintų metalinių indų tol, kol žmogus mirdavo. Griežtas buvo ir Serbijos valdovo Dušano 1349 m. išleistas įstatymas, kuriame sakoma: “Jei girtuoklis ką nors užpuls, kam nors nuvilks rūbą arba numes nuo galvos kepurę, arba įžeis kaip nors kitaip, tai jam reikia suduoti 100 smūgių lazda, įmesti į kalėjimą, po to vėl primušti ir tik po to paleisti”.
Būta amžių, kai Europoje girtavimas buvo ypač paplitęs. Antai, žinomas medicinos profesorius J.P. Frankas /1745-1821/, kuris vienerius metus dirbo ir Vilniaus universitete, savo knygoje “Visuotinės medicinos policijos sistema” taip rašė apie girtavimą XVIII a. Vokietijoje ir Anglijoje: “Rūmuose, vienuolynuose ir visuomenės pobūviuose po pietų mažai kas suvokia, kuriai gyvulių rūšiai priklauso, o nepakenčiamiausia, kad didvyriu laikomas tas, kas daugiau išgeria, ir jam pirmoji vieta skiriama”.
Europoje populiari bausmė girtuokliams buvo išgarsėjusi “Girtuoklio apsiausto” pavadinimu. “Apsiaustas” – tai bedugnė statinė su skyle viršuje nusikaltėlio galvai ir skylės šonuose jo rankoms. Šitaip “aprengtą” girtuoklį vesdavo per miestą, kad žmonės galėtų būti jo gėdos liudininkais. Liverpulyje /Anglija/ XIX a. alkoholikų pavardės ir adresai buvo skelbiami laikraščiuose. Meksikoje girtuoklius nufotografuodavo, o išsipagiriojus, rodydavo, kaip jie elgėsi girti. Fotografavimo išlaidas sumokėdavo patys girtuokliai.
Žodis „alkoholizmas“ pradėtas vartoti XIX a. Viena kovos su girtavimu forma – sauso įstatymo paskelbimas. Pirmoji sausą įstatymą savo šalyje paskelbė Kanada. 1919 m. birželį alkoholio gamybą ir prekybą uždraudė Suomija, tačiau 1932 m. balandžio 5 d. – atšaukė. 1851 m. birželio 2 d. JAV Meno valstija pirmoji įvedė „sausą įstatymą”. 1916 m. spalio 28 d. sausą įstatymą įsivedė 26-ios JAV valstijos, tačiau 1933 m. dalis jų atšaukė /paskutinės valstijos Kanzasas atšaukė 1948, Misisipė 1966 m./. Tam, kad įstatymas būtų vykdomas, reikėjo 250 tūkst. policininkų, o kad nebūtų korupcijos – dar 200 tūkst. policininkų, kurie sektų savo kolegas.
1935 m. birželio 10 d. Niujorko biržos makleris Viljamas Vilsonas /1895-1971/ ir Akrono chirurgas daktaras Robertas Smitas /1879-1950/ ankščiau buvę beviltiški girtuokliai, tačiau, savanoriškai nusprendę nusikratyti savo ydos, Ohajo valstijos Akrono mieste /JAV/ įsteigė pirmąją „Anoniminių alkoholikų” grupę.
1939 m. jie knygoje „Alcoholics Anonymous“ išdėstė savo programą, kuri, be kita ko, reikalavo rengti susirinkimus ir, viešai išpažinę savo kaltę, turėjo prisiimti įsipareigojimus.
Europoje pirmoji anoniminių alkoholikų grupė įsteigta 1946 m. Airijoje.
1959 m. įsteigta Pasaulinė anoniminių alkoholikų tarnyba
Anoniminiams alkoholikams teikiami medaliai su įrašu: „Padėk sau“. O medalio istorija tokia: sesuo Mary Ignata gydė alkoholikus šv. Tomo ligoninėje Akrone. Vienas ligonis alkoholikas po gydymosi skundėsi seseriai, kad išėjęs iš ligoninės nesusilaikys ir vėl pradės gerti. Tada sesuo Ignata padavė pirmą pasitaikiusį medalioną ir pasakė: „Kada labai norėsi gerti, paimk jį, įsidėk į burną, sučiulpk /jis buvo netirpstantis/ ir tada galėsi gerti“.
Manoma, kad taip ir atsirado pirmasis anoniminių alkoholikų medalis. Jo paskirtis – sunkiu, kritišku momentu nepamiršti savo bėdos – ligos ir laukti, kol praeis krizė.
Kada svaiginamieji gėrimai atsirado Lietuvoje, nežinoma. Istorikai, aprašinėdami senovės lietuvių gyvenimo būdą, rašo, kad XI-XII a. Lietuvoje jau buvo plačiai paplitęs “rudasis midutis” ir alus. Lietuvos kunigaikščių dvare šie gėrimai buvo gausiai vartojami. Kronikose aprašoma, kad kunigaikštis Švitrigaila buvęs geras chirurgas, nes pasigėręs jis dažnai sužeisdavo savo dvariškius, kuriems rytojaus dieną su dideliu įgudimu tvarstydavo ir susiuvinėdavo žaizdas.
Kada Lietuvoje pradėta gaminti degtinė, tiksliai pasakyti sunku. Iš išlikusių kai kurių miestų rankraščių žinoma, kad 1498 m. Ariogalos miestelyje jau gaunamos pajamos už pardavinėjamą degtinę.
Su girtuokliavimu kovota ir Lietuvoje.
Tam tikras girtavimo apribojimas skelbiamas ir žymiausiame XVI a. teisės dokumente, Lietuvos Statute /1529, 1566, 1588 m. redakcijos/. Viename jo paragrafe nurodoma, kad kas sužeistas /pvz., dvikovoje, muštynėse/ gers nepraėjus 24 dienoms karčemoje, vaišėse ir pan. ir mirs nuo žaizdų, tai mirtis nebūsianti laikoma nužudymu. Kitaip sakant, niekas nekaltas, jį numarino degtinė.
Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas 1724 m. išleido įsaką lietuvių ir vokiečių kalbomis “Dėl alaus ir degtinės varymo krašto lygumuose – lietuviškose Isrutės, Ragainės ir Tilžės apskrityse”. Įsaką išspausdino karališkoji Roisnerio spaustuvė Karaliaučiuje. 1778 m. Gumbinėje išleidžiamas įsakas “Ant piktos ir daugausey per mierą atsirandančios paproties…”
Iš šių dviejų dokumentų matome, kad jau feodalizmo epochoje į blaivybę buvo atkreiptas ir visuomenės, ir valdžios dėmesys. Ypač kova su girtavimu Mažojoje Lietuvoje išplito XIX a., kai Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Fridrikas Kuršaitis /1806-1884/ išvertė ir 1844 m. Karaliaučiuje išleido vokiečių blaivininkų draugijos knygelę “Brangvyns tikra namų sloga”.
XIX a. pabaigoje Prūsijoje policija, sutikusi gatvėje girtą pilietį, pirmiausia jį įspėdavo. Antrą kartą užtikus girtą tą patį asmenį, jam būdavo įteikiamas raštiškas griežtas įspėjimas. Jeigu ir ši priemonė nepaveikdavo, pilietį įrašydavo į girtuoklių sąrašus, kurie būdavo iškabinami miesto ar kaimo skelbimų vietose ir smuklėse. Smuklininkams būdavo griežtai draudžiama pardavinėti svaiginamus gėrimus tiems, kurie yra tokiuose sąrašuose.
Katalikų organizacijos, propagavusios susilaikymą nuo alkoholinių gėrimų, buvo vadinamos Blaivybės brolijomis. Jos atsirado XIX a., jų pirmtakė buvo vienuolio T.Metjė 1838-aisiais metais Airijoje įkurta blaivybės organizacija. 1851 m. popiežius Pijus IX patvirtino vokiečių kardinolo M.Dypenbroko parengtus Blaivybės brolijos įstatus. Pagal juos brolijos nariai turėjo prisiekti, jog nevartos degtinės ir jos gaminių /vaisių vyno, alaus ir midaus gerti nedrausta/.
1818 m. Vilniuje išleista gydytojo Jokūbo Šimkevičiaus /1775-1818/ knyga “Veikalas apie girtavimą” /Dzieto o pijanstwie”/ – tai pirmoji narkologijos studija Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje.
1841 m. gruodžio 25 d. įsaku, caro valdžion perėjus stambiausių parapijinių bažnyčių smuklės bei bravorai, katalikų bažnyčia irgi įsijungė į kovą su girtavimu. Pradžią padarė Šiaulėnų klebonas Kybartas, kurio iniciatyva trijose parapijose buvo įsteigtos “blaivybės broctvos”. 1858 m. Žemaičių vyskupas M.Valančius šias parapijas aplankęs, spalio 11 d. paskelbė septyniolika vadinamųjų “blaivybės gromatų” ir išplėtė šį judėjimą visoje savo parapijoje. Tai buvo blaivybės sąjūdžio pradžia. Blaivybės brolijas caro valdžia vertino kaip nelegalias politines organizacijas. 1863 m. Lenkijoje, 1864 m. ir Lietuvoje jos buvo uždraustos.
Garsiausias Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, rašytojas ir filosofas Vydūnas daug pasidarbavo, propaguodamas sveiką gyvenimo būdą. Jo redaguotame pirmame “Darbymečio” numeryje randame Vydūno straipsnį “Tabakas ir alus”. Šio žurnalo kitame numeryje patalpintas Vydūno straipsnis “Blaivybės klausimas Lietuvoje”. Taigi lietuvių švietėjai paliko savo pėdsaką ir kovoje su viena didžiausių žmonijos ydų.
Ir šiandieną ši kova vyksta: dirba įvairios visuomeninės organizacijos: 1989 m. įsteigtas Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis, organizuojamos blaivybės šventės, tačiau “velnio lašiukai” stiprūs ir nepasiduoda.
1988 m. Vilniuje įkurta Lietuvos anoniminių alkoholikų draugija.
1995 m. rugpjūčio mėn. Lietuvoje buvo pasiūlytas anoniminių alkoholikų draugijos ženklas – bičių korys. Bičių korio akutė yra heksagonas /šešiakampis/, kuris pagal „Ezoterinį simbolių pasaulio žodyną“ reiškia grožį, laisvę, taiką, palankų likimą.
Įvairenybės
1998 m. Londone įvykusios Kareliškosios gydytojų draugijos konferencijos darbotvarkė buvo tokia:
9 val. 15 min. – pranešimas „Alkoholis kraujuje“;
10 val. 15 min. – pranešimas „Alkoholis kepenyse“;
11 val. 15 min. – pranešimas „Alkoholis kasoje“;
11 val. 45 min. – pranešimas „Alkoholis“ širdyje“;
12 val. 15 min. – pranešimas „Alkoholizmas“;
12 val. 45 min. – atidaromas baras.
XXX
30-tojo JAV prezidento Kalvino Kulidžo žmona nepritarė sausam įstatymui ir ne kartą bandė prikalbinti vyrą jį atšaukti. O kai jai padovanojo baltą kolių veislės šuniuką, ji pavadino jį Rob Rojumi – populiaraus škotiško viskio garbei. Greisė – pirmoji JAV dama tapo visos Amerikos numylėtine.
XXX
1931 m. 31-asis JAV prezidentas pagal tradiciją atėjo į Vašingtono komandos JAV beisbolo čempionato žaidimą, kad atmuštų kamuolį. Žiūrovai tribūnose pradėjo šaukti: “Mes norime alaus! Mes norime alaus!” Huveris Herbertas Klarkas vietoj atsakymo tik nusijuokė. Kitai kadencijai jo neišrinko.
XXX
XX a. pabaigoje JAV valstybinė pašto tarnyba išleido kolekcinių 150 pašto ženklų seriją, kurią pavadino “Švęskime šimtmetį”: po 15 ženklų kiekvienam šimtmečiui. Vienas iš populiariausių buvo ženklas, pavadintas “priverstinis sausas įstatymas”. Ženklo paveikslėlis buvo dailininko Beno Šano, kilusio iš Kauno, paveikslas. Joje pavaizduoti agentai, išpilantys vyną. Šiuo metu šis paveikslas yra Niujorko muziejuje.
XXX
Rusija pasiekė naują girtavimo rekordą: šalies alkoholio rinkos dalyvių vertinimu, per metus Rusijoje suvartojama 1,85-2 mlrd. litrų degtinės. Vadinasi, kiekvienas rusas vidutiniškai per 2008 metus išgėrė 17 litrų gryno spirito. Tai – pasaulio rekordas. Žinoma, šie skaičiai rodo tik legaliai išgerto alkoholio kiekį.
XXX
1935 m. birželio 10 d. beviltiški girtuokliai – biržos makleris Viljamas Vilsonas ir daktaras Robertas Smitas – Eikrono miestelyje /JAV/ įsteigė pirmąją Anoniminių alkoholikų draugiją. Pirmoji Europoje anoniminių alkoholikų draugija įkurta Airijoje 1946 m. 1959 m. įsteigta Pasaulinė alkoholikų taryba. 1988 m. Vilniuje įkurta Lietuvos anoniminių alkoholikų draugija.
XXX
Rubenas Albertas Rolonas /Pietų Afrikos Respublika/ išrado naują kovos su alkoholiu būdą. Prie paciento dantų pritvirtinama ypatingos medžiagos granulė. Kai tik ji susiliečia su alkoholiniu gėrimu, žmogų trenkia stipri elektros srovė. Didelis skausmas burnoje ir bendras organizmo silpnumas pamažu atpratina pacientą nuo alkoholio vartojimo.
XXX
Jauniausiam Lietuvos piliečiui, atvežtam į ligoninę 2009 m. išsiblaivyti, buvo tik 3 metukai.
XXX
Daugiausia viešai išpilta alkoholinių gėrimų Vilniaus kalnų parke 1989 m. birželio 3 d. įvykusiame vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio mitinge-gegužinėje. 165 žmonės į specialų didelės talpos indą išpylė vidutiniškai po 0,5 l įvairių alkoholinių gėrimų, kuriuos srutovežis išliejo į kanalizaciją.
Nuotraukoje: ženklas, draudžiantis girtuokliauti (Rumunija).
2012.06.02
