Susidorojimas su “pensininkų klanu”


Print

Aš taip ir maniau: pensinikų  jie nepasigailės, nenuskriaustų nepaliks. Savaitgalį buvau susitikęs su giminėmis. Šnekučiuojantis nuolat grįždavome prie hamletiško klausimo: pensijas atstatys ar neatstatys?

Sakiau ir dabar sakau: ką besakytų kubiliai ir šimonytės, iki paskutinio momento jais netikėkime. Apgaus, kaip ne kartą apgavo. Pameluos, kaip ne kartą pamelavo.

Iki gruodžio pabaigos dar daug laiko, dar jie ne kartą svarstys, ką čia padarius, kad turtuoliai liktų nenuskriausti, o pensininkai nė nepajustų esą vėl apgauti. Juk melavo, kad pensijos nebus sumažintos, paskui – bus sumažintos tik  vidutiniškai 5 procentais. Sumažintos žymiai daugiau. Ir dabar pameluos, kad atstatys 50 procentų, kad kitus “procentus” gal atgausime kitų metų antroje pusėje.

Geriausiu atveju taip ir bus: nuo valdžios nueinantieji konservatoriai pensininkus bandys papirkti prieš rinkimus. Blogiausiu atveju tuos likusius “procentus” stums vis tolyn ir tolyn, į neapibrėžtą ateitį, nes žadėdami vis pasilieka žodelį „jeigu“. Rubliniais indėliais visaip spekuliavo, vieniems grąžino, kitiems kelerius metus teko laukti, tas pats ir su nurėžtom pensijom dirbusiems pensininkams: vieni jau seniai tuos pinigus išleido vaistams arba žvakėms, o kiti juos mato kaip savo ausis. Netikiu, kad 2012-ųjų vidury atsiskaitys su visais, kurie tuo metu dar nebus “išėję”.

Ypač šiomis dienomis nustebino Lietuvos televizijos žurnalistė Mildažytė. Vienoje laidoje ji pasakė, kad kai kurie politikai visai nepagrįstai pataikauja “pensininkų klanui”! Taip ir pasakė. Ypač įsižeidė mano žmona. Kaip jai liežuvis apsivertė! Ar ji turi supratimą, kas yra “klanas”? O kokiam klanui ji pati priklauso? Mes jau girdėjome, kad šiai simpatiškai poniai viešai netyčia išsprūdo nepagarbūs žodžiai apie nelaiminguosius, kuriuos ji šelpia “obuoliais”; obuoliams net paminklus stato.

O aš labai nesistebiu. Ši ponia, spėju, “eis į politiką”, nes jau sukaupė pakankamo populiarumo, reikalingo įtikti patikliesiems. Galės pailsėti ketverius metelius, kaip dabar “politikoje” ilsisi kai kurios ponios, tokios, kaip ponia Valinskienė, ponia Baukutė ir kt. ir kt.

O kol tenka kiekvieną savaitę bučiuotis su likimo ir valdžios nuskriaustaisiais, galima pyktį išlieti ant “pensininkų klano”, padėti Kubiliui ir Šimonytei ruošti dirvą naujam  susidorojimui su tais, kurių Velnias vis dar neima, kurie atima kąsnį iš ponios Mildažytės “klano”. Juk, pasak kai kurių politikų, neįmanoma gi apmokestinti nekilnojamojo turto, nes tiems, kurie jo daug turi, reikia ir daug pinigų, labai daug pinigų. Šito “pensininkų klanas” niekaip nenori suprasti. Visi kalba apie nuolat didėjančią socialinę atskirtį, bet kalbomis jos nesumažinsi, o ką nors daryti, bent dalį naštos užkrauti ant turtuolių pečių,  – trūksta „politinės valios“. Tos „valios“ pakanka atimti iš pensininkų, kurie, pasak E.Masiulio, gauna bent kiek didesnes pensijas; juk daugelio jos tokios mažos, kad net nebuvo sumažintos, taigi ir atstatyti nėra ko. Visus pensininkus taip suvienodinsim – ir problema išspręsta. 

Mano žmonai vis negana. O aš Kubiliui padėkočiau ir už tai, ką jis pirmadienį pažadėjo. Penkiasdešimt procentų – irgi pinigas: kruopų kilogramas, duonos kepaliukas, pieno šlakelis… Kitą pusę varguoliams teks pabandyti susirinkti prie bažnyčių. Vilniuje jų daug, kelios dešimtys. Kodėl tik prie bažnyčių? – paklausite. Tai kad kitur negalima. Prie Seimo, prie Vyriausybės, prie Prezidentūros būtų žymiai pelningiau, bet negalima – Vilniaus savivaldybė uždraudė. Nepavydžiu ubagams, gyvenantiems miestelyje, kur tik viena bažnyčia arba jos visai nėra. Ką jiems daryti? Burtis ne į pensininkų partiją, ne į pensininkų sąjungą ar kokį judėjimą, o į tikrą, agresyvų klaną, į kurį mus stumia ponia Mildažytė?

Nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2011.12.06

  


Prisijunkite prie diskusijos