Juras Požela: „Norint spręsti skurdo problemą, reikia baigti mechaniškai žiūrėti į kiekvieną eilutę”


Print

Ekonominė krizė paaštrino skurdo problemą. Didėjantis nedarbas ir auganti infliacija vis daugiau žmonių stumia už skurdo ribos. Tikrai nenorime, kad mūsų šalyje nutiktų taip, kaip kai kuriose Lotynų Amerikos valstybėse, kai turtingieji apsitveria aukštomis sienomis nuo vargšų. Tačiau kaip tuomet įveikti skurdo problemą? Apie tai LRT laidos „Įžvalgos“ vedėjas Virginijus Savukynas kalbėjosi su Vilniaus miesto Tarybos nariu socialdemokratu Juru Požela.

Pradėkime nuo labai įspūdingo skaičiaus. Nuo 2008 metų iki dabar žmonių, kurie gauna socialinę pašalpą, padaugėjo daugiau nei dešimt kartų.

Taip, iš tiesų 2008 metais turėjome 16,5 tūkst. socialinių pašalpų gavėjų. Tuo tarpu šiais metais skaičius peržengė 165 tūkst., ir tai yra tik spalio pradžios duomenys. Taigi augimo tendencija akivaizdi, ir ji mums kelia labai didelį nerimą.

O kas tie žmonės, gaunantys pašalpas? Kodėl skaičiai auga taip drastiškai?

Tai yra labai normalūs žmonės, kuriuos palietė ekonominė krizė. Tai – vidutinė, iš savo darbo pajamų gyvenanti šeima, auginanti vaikus, neišsiskirianti kažkokiomis socialinėmis rizikomis. Negalėčiau pasakyti, kad tai būtų socialinės apsaugos sistema piktnaudžiaujantys žmonės. Greičiau tai yra tipinė vidutinė vilniečių šeima.

Palaukite, jūs norite pasakyti labai skandalingą dalyką: tipinė vilniečių šeima yra žemiau skurdo ribos?

Noriu pasakyti, kad žemiau skurdo ribos yra penktadalis Lietuvos gyventojų, gaunančių minimalų atlyginimą. Turiu galvoje dirbančius žmones, tačiau dar reikia pridėti nedarbo lygį, bedarbių skaičių. Tuomet gausime žymiai didesnius procentus. Šiandien mūsų valstybėje minimalus į rankas gaunamas atlyginimas yra trisdešimčia litų mažesnis nei skurdo lygis.

O kiek tos pašalpos kainuoja, bent jau Vilniaus mieste?

Čia, mano manymu, ir yra visa valstybės politikos esmė: kur mes dedame savo socialines išlaidas? 2008 metais turėjome 8 mln. litų išlaidų socialinėms pašalpoms išmokėti. Šiais metais tą skaičių priauginome iki beveik 100 mln. litų. Tai yra tas dešimties kartų didėjimas.

Netgi daugiau nei dešimt kartų…

Taip, daugiau, nes ne tik labai smarkiai didėja socialinių pašalpų gavėjų skaičius, bet auga ir žmonių, gaunančių kompensacijas už karštą vandenį, gyvenamojo būstų šildymą ir pan., skaičius. Čia ir iškyla klausimas, ar reikia skirti tokius didžiulius pinigus vien tik socialinėms pašalpoms?

O ką tada reikėtų daryti?

Aš manau, kad iš valstybės biudžeto socialinėms pašalpoms ir socialinei sistemai skiriamos pašalpos yra tokios didelės, kad žymiai paprasčiau būtų pačiai valstybei subsidijuoti minimalaus atlyginimo didinimą ir subsidijuoti darbo vietų kūrimą, tame tarpe ir viešajame sektoriuje. Man labai keista, kodėl dabartinė vyriausybė kalba apie darbo vietas tik privačiame sektoriuje. Juk ne tik privatus sektorius kuria darbo vietas. Štai JAV B. Obamos ekonomikos augimo, darbo vietų kūrimo plane kaip tik viskas remiasi naujų darbo vietų atsiradimu viešajame sektoriuje.

Ką jūs turite omenyje taip sakydamas? Ar tai reiškia, kad valstybė turėtų samdyti žmones, kad šie tvarkytų gatves?

Nebūtinai tvarkyti gatves. Žmonės galėtų dirbti, pavyzdžiui, bibliotekose, kultūros centruose. Visame viešajame sektoriuje.

Bet juk ir dabar dirba…

Mano nuomone, dabartinis taupymas, kai viskas daroma mechaniškai braukant išlaidas, veda prie to, kad žmogus įstumiamas į skurdo sistemą, socialinių pašalpų gavimo sistemą. Žmogui yra žymiai maloniau ir jis kur kas oriau jaučiasi, kai gali gyventi iš savo darbinių pajamų ir jam nereikia priedų iš socialinės pašalpos sistemos.

Jūs kalbėjote apie minimalios algos subsidijavimą. Tai reiškia, kad ji turėtų būti pakelta, tačiau iki kokio lygio?

Minimalaus atlyginimo pakėlimas yra labai užtemptas reikalas. Tai reikėjo daryti žymiai anksčiau. Aišku, galima suprasti ir tam tikrą valstybės ekonominę situaciją, tačiau kainos už šildymą nestovėjo vietoje, maisto produktų kainos nestovėjo vietoje, taigi viskas kilo, o minimalus atlyginimas liko toks pat… Mano nuomone, mažiausiai, ką reikėtų padaryti kalbant apie minimalų atlyginimą, tai padaryti jį bent jau didesniu už skurdo lygį.

Koks dabar yra minimalus atlyginimas?

800 litų arba 680 litų į rankas.

Ir jūs manote, kad už tokius pinigus galima išgyventi nenumirus?…

Tai yra labai sudėtinga, tačiau daug žmonių gauna minimalų atlyginimą.

Aš tiesiog noriu pasakyti, kad didelė dalis tų žmonių, kurie gauna minimalų atlyginimą, dar gauna pajamų, kurios yra neapmokestintos, t.y. vokeliuose arba kitokiais būdais. Taigi iš valstybės tokie žmonės dar gauna įvairias priemokas ir kompensacijas. Aš kalbu būtent apie tai.

Laikausi nuostatos, kad mes negalime kaltinti žmonių, kurie piktnaudžiauja socialine parama ir pašalpomis. Manau, kad žmonės tikrai neina ir nestovi prie socialinės paramos centrų iš neturėjimo ką veikti arba tam, kad prie savo neaišku kaip gaunamų daugiatūkstantinių pajamų prisidurtų šimtą ar du šimtus litų.

Na, per mėnesį gal ir nedaug, bet per metus susidaro pora tūkstančių… Argi sunku sugaišti laiką dėl poros tūkstančių? Manau, visai neblogas uždarbis…

Dar kartą pakartosiu, kad reikia atskirti du dalykus – socialinę sistemą ir kitus finansinės priežiūros dalykus. Jeigu žmogus papildomas pajamas gauna per vokelius arba kitais neapmokestinamais būdais, ne socialinės paramos sistema turi šitą problemą sekti.

Be abejo.

Turi būti pereita prie visuotinio turto deklaravimo, pajamų deklaravimo. Ir kai šie žingsniai bus padaryti, manau, išvengsime tų piktnaudžiavimo atveju. Tačiau dar kartą noriu pabrėžti, kad labai dažnai iš tam tikrų politikų pasisakymų galima girdėti, jog štai žmonės piktnaudžiauja socialinėmis pašalpomis…

Bet juk tai akivaizdu…

Tikrai drįsčiau tam prieštarauti, nes noriu apginti tuos žmones, kuriems tai iš tiesų yra vienintelės pajamos ir vienintelis pajamų šaltinis. Sakyti tokius dalykus iš politikų pusės – nepagarba būtent tiems žmonėms. Politikai turi tyliai sutvarkyti, kad nebūtų piktnaudžiavimo šita sistema, tačiau negalima kaltinti socialinės paramos gavėjų, kad jie nesąžiningai gauna socialinę paramą.

Jūs paminėjote dar vieną įspūdingą skaičių, kad Vilniuje išlaidos socialinei paramai padidėjo daugiau nei dvylika kartų – iki 100 mln. litų. Iš kur tie pinigai? Juk jie yra tų, kurie moka mokesčius…

Taip, tai yra mūsų valstybės biudžeto lėšos, kadangi socialinė apsauga ir parama savivaldybėms yra deleguota vyriausybės.

Tuomet kur juda ši valstybė, jeigu ekonomikos pakilimo metu, kai didėjo atlyginimai ir išmokoms reikėjo 8 mln., o dabar, kai žinome, kad ekonomika išgyvena ne patį geriausią laikotarpį, reikia mokėti 100 mln.?

Tai čia ir yra pagrindinis klausimas. Jeigu mes tuos, pinigus, vien Vilniaus atveju tą 100 mln. arba nacionaliniu mastu per pusmetį buvo išleista 620 mln. (virš milijardo litų per metus), skirtume atlyginimo didinimui, t. y. didinant žmogaus pajamas ir skatinant darbo vietų kūrimą viešajame sektoriuje, išloštume du dalykus. Pirma, žmogus tokiu atveju būtų „išimamas“ iš socialinės paramos gavėjo sistemos, t. y. jis galėtų oriai išgyventi iš savo darbinių pajamų ir neprašyti socialinės paramos. Antra, turėtume visai kitus skaičius kalbant apie „Sodros“ biudžetą, PSD biudžetą.

Bet ar tai nėra savęs apgaulė? Juk vis tiek reikės to 100 mln. litų…

Jeigu mums 100 mln. ir reikia, tai geriau jį skirti didinant darbines žmogaus pajamas, nes iš darbinių pajamų didėjimo turėsime ir „Sodros“ biudžeto augimą, taip pat gyventojų pajamų mokesčių surinkimo augimas ir t. t. Taip kad išlošti galima kur kas daugiau nei yra dabar.

Kaip manote, skurdo problema Lietuvoje didės ar mažės?

Labai tikėčiausi, kad mažės, tačiau norint išspręsti skurdo problemą,reikia tiesiogiai atsigręžti į žmogų. Reikia baigti žiūrėti į kiekvieną eilutę, mechaniškai jas dėlioti, balansuoti ir t.t. Tol, kol mes nematysime paties žmogaus ir esmės, tol, bijau, nematysime iš principo naujų siūlymų, kurie galėtų sumažinti skurdo lygį.

Dėkoju už pokalbį. 

Nuotraukoje: Vilniaus miesto Tarybos narys socialdemokratas Juras Požela.

2011.12.06


Prisijunkite prie diskusijos