Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Kovo skrydis“.
Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų kovo 10 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.
Petras Dirgėla
Kovo skrydis
Ar dar atsimenat, kaip marksistai suprato valstybę? Valstybė – tai vienos iš klasių viešpatavimas, diktatūra, berods, šitaip kalbėdavo. Ir dar jie kalbėdavo apie neišvengiamą pasaulinę revoliuciją.
Visaip kalbėdavo, o tikslo siekdavo iš tikrųjų vieno – viešpatavimo. „Valstybės – klasės diktatūrai įsigalėti pasaulyje sutrukdė kita valstybės forma – tautinė. „Tauta nėra išviršinė draugija, bet išvidinė bendruomenė. Todėl ji nori susiorganizuoti, būti regima, tvarkyti savo objektyvinį gyvenimą“. Taip 1939 metais rašė mūsų filosofas Antanas Maceina.
O šit XX amžiaus pabaigoje pasaulyje tautinių valstybių, kilusių iš savasties ir sava galva tvarkančių „savo objektyvinį gyvenimą“, jau nebėra.
Taip! Arkadijus Volskis, Rusijos biznio vienas bosų, būtent tai – sąmoningai ar nesąmoningai, reikšmės čia neturi – norėjo pasakyti sausio mėnesį Vilniuje. Primenu jo žodžius: „Politinis suvereitetas – taip, o ekonominis suverenitetas – absurdas“. Šie žodžiai susilieja su ideologija, kuri agresyviai veržiasi į kiekvieno žmogaus protelį tam, kad užvaldytų visos žmonijos protą. Kalba jau ne Volskis, ne biznio vyras, o „pasaulio – mugės“ ideologija. Sako: Europa vienijasi, Rytų Azija vienijasi, visi žmonės vienijasi. Taip sakydama, ši ideologija stengiasi įtikinti mus, kad tautinės valstybės nyksta.
Pasaulyje yra jau daug žmonių, kurie tuo įtikėjo. Pamėginkime įtikėjimą apibūdinti. Anglijos ar Belgijos, Vokietijos ar Italijos, Rusijos ar Lietuvos, nesvarbu, didelės ar mažos tautinės valstybės titulas – karalystė, respublika, federacija ir t.t. Yra tik rinkos, kurią valdo „šeimininkai“ bei jų klanai, teritorinio – administracinio vieneto pavadinimas, papuošimas, toks gražus politinis apipavidalinimas. Štai tokiam apipavidalinimui Volskis ir pritaria, kai sako: „politinis suverenitetas – taip“.
O šit objektyvinis gyvenimo tvarkymas sava galva, tautinės valstybės esmių esmė, jam jau yra absurdas, kvailystė. Kartu pagrindine tautinės valstybės savybe pripažįstamas tautinis orumas, pasididžiavimas tautos istorija ir kultūra. Žodžiu, toks gražus jausmelis, tik jis, girdi, tautinės valstybės gyvastį dabar ir bepalaiko.
Juk atsimenate vėjuotą Kovo 11-osios vakarą? Ką tik buvo paskelbti žodžiai: „ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė (…) šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą“ (taigi ir politinį, ir ekonominį – visokį), tuojau pasigirdo spiegesiai, kad padaryta „istorinė klaida“. Spiegė toji pati „rinkos šeimininkų“ ideologija. Pralaimėjo A.Brazausko partija, pralaimėjo „rinkos šeimininkų“ ideologija. Todėl dabar Lietuva, integruodamasi į Europą, dažnai ir sava galva pamąsto, pasidera dėl sąlygų, dėl saugumo garantijų.
Savos galvos tarptautiniame gyvemie išsaugojimas – šit kas buvo pavadinta „istorine klaida“, šit kam „volskių ideologija“ sako: „Ne!“
Mes stebėjomės, kodėl mūsų reformuojamoje mokykloje labiau pagerbiama nuodėmė, o ne moralės žibintas. Tai ne tik mūsų nelaimė. Nuodėmė visame pasaulyje dabar globojama. Rinkų šeimininkų „teisės baronai“ nacionalinių valstybių – kaip kokių „valstybės be sienų“ gubernijų – įstaymus taiso, keičia, leidžia. Tai daro nacionalinių parlamentų „valia ir noru“. Ir daro tik tam, kad „rinkų šeimininkai“ visose valstybėse vienodai sėkmingai – lengvatinėm sąlygom – nuodėmes galėtų daryti.
Nusikalstamas protas įtvirtina pasaulyje nuodėmingą gyvenseną. Nuodėminga visų lygmenų teisė gražiai apipavidalina ir išteisina vis šiurpesnius nusikaltimus žmonijai ir gamtai „vardan gerovės ir ramybės“. Prievarta šiandienos pasaulyje – jau teisėtas aktas, gyvensenos „standartas“. Kai Vytautas Landsbergis užsieniuose, tarptautinėse konferencijose apie tokius „standartus“ ima kalbėti, vakariečiai žadą užkanda. Patiria, kad kalbama ne tik apie „papuasų Lietuvą“, bet ir apie juos, apie jų senos demokratijos „trintravumą“ rinkoje, kurioje viešpatauja jau nebe ekonomikos, o ekonominių klanų ir nusikalstamų grupuočių sukurti dėsniai.
Suk kaip nori, tačiau Vytautas Landsbergis nėra tik fizinis intelektualus asmuo, jis yra ir paliudijimas, kad buvusioje pavergtoje Europoje žmonių dvasia „prievartos standartams“ yra labiau alergiška negu tų žmonių, kurie su tais „standartais“ apsiprato labai laisvoje Vakarų Europoje.
Žmonijos sąmonė, gausybę kartų apgauta ir sukruvinta, yra išsekusi, ji ir nebepajėgia, ir jau bijo priešintis gerai apsiginklavusiems „rinkų šeimininkams“. Jau dažnas žmogus labai greit ir be širdgėlos ištaria: „Mes čia bejėgiai“.
Kovo 11-osios Lietuva pasauliui iš tikrųjų yra tapusi simboliu. Nė vienas simbolis nėra vienaprasmis. Nuolatos apmąstomas, simbolio turinys turtėja, prasmė gilėja. Šiandien aš Kovo 11-osios prasmę apibūdinčiau šitaip: „Ieškodamas tiesos, neklastok tiesos, ir tu nebūsi bejėgis“.
Tų „rinkos šeimininkų“ prie kryžiaus nekalkime. Jie minta mūsų nuodėmiavimais ir kaltėmis, mūsų atlaidumu nuodėmiaujantiems „ne per daug“. Su „rinkų šeimininkais“ derėkimės šaltu protu. Priešinkimės jiems teisingumu pagrįsta gyvensena. „Priešindamiesi „visiems skriaudėjams“, dvigubai atkakliau negu jiems priešinkimės savo tingumui ir goduliui. Tada tikrai nebūsime suvis bejėgiai šiame pasaulyje.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
2015.08.16; 06:39
