Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Lietuvių tauta“.
Šis rašinys dienos šviesą išvydo 1997 metų kovo 8 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų portalas slaptai.lt numatęs paskelbti.
XXX
Petras Dirgėla
Suvokimai. Lietuvių tauta
„1253 metais sukūrusi Lietuvos karalystę, iš baltų savasties kilusią lietuvių valstybę…“ Šiuo sakiniu galėtų prasidėti Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė. Ne tik galėtų, bet ir turėtų.
Kaip tauta valstybę ne įkuria, o „atstato“, labai svarbu valstybingumo tęstinumo požiūriu pasakyti, kada ir kokią įkurtą valstybę „atstato“. Atkuriamos valstybės apibūdinimas ar bent įvardijimas yra pamatinės svarbos aktas visais atkurtos valstybės egzistencijos – istorijos, teritorijos, tradicijų, jurisdikcijos, tarptautinių santykių, kultūros, etnokultūros, pilietinės sąmonės, identiteto (tapatumo) ir mentaliteto (savitumo) suvokimo – lygmenimis.
1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Įstatymu „Dėl 193 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ nutraukė 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos ir 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos galiojimą Lietuvos respublikos teritorijoje.
Kitu įstatymu – „Dėl Lietuvos respublikos Laikinonojo pagrindinio įstatymo“ tuojau pat sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį pagrindinį įstatymą.
Šiandien, praėjus lygiai septyneriems metams, be jokių išlygų galim patvirtinti, kad šiais aktais ir įstatymais Lietuvos valstybingumo tęstinumo lieptas per sovietinės okupacijos vilkduobę buvo permestas ir teisiškai įtvirtintas juvelyriškai tiksliai. Kovo 11-osios Akte pabrėžiama, kad 1918 m. Vasario 16 d. aktas niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės Konstitucinis pamatas. Konstituciniu pamatu tampa ir Vasario 16-osios akto nuostatas, kuriuo valstybė atskiriama nuo „visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.
Vadinasi, buvusi valstybė, kurios tęstinumą Lietuva išsaugojo ir Vasario 16-osios aktu atkūrė, yra Lietuvos Karalystė. Tik Lietuvos Karaystė buvo laisva „nuo visų valstybinių ryšių su kitomis tautomis“.
Vasario 16-osios aktas politiniu požiūriu taip pat yra juvelyriškai tikslus. Valstybė (Lietuvos Karalystė), kurios tęstinumą Lietuva išsaugojo, akte neįvardinta diplomatiniais sumetimais, neįvardytasis turinys pasakytas netiesioginėmis formuluotėmis. Tačiau diplomatija tapo inertiška, jos buvo laikomasi ir tada, kai to nebederėjo daryti.
Valstybė, kurią Vasario 16-osios Aktu Lietuvos Taryba atkūrė, neįvardijo nei Valstybės Tarybos Laikinosios Konstitucijos, nei Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės, nei vėliau priimtos nuolatinės Konstitucijos.
Konstiucija privalo ginti ne tik teritorijos, tačiau ir valstybės istorinės erdvės aiškiai apibrėžtą vientisumą. LR Konstitucijoje, kurią piliečiai priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendume, įrašytas įvadinis sakinys „Lietuvių tauta – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“ mūsų valstybės istorinės erdvės aiškiai neapibrėžia, palieka galimybę tautoms, kadaise buvusioms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje, įvairiopai formuluotę aiškinti, ja manipuliuoti.
Šitoks „konstitucinis neapibrėžtumas“, pasirodo, gali ir mus pačius suklaidinti. 1995 m. liepos 6 d. iškilmingame Valstybės dienos minėjime Lietuvos respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas pasakė lyg ir programinę valstybės istorijos požiūriu kalbą. Ir šit: „Juk visos mūsų tautos sukurtos valstybės…“ Ir išvardijo penkias lietuvių tautos sukurtas valstybes! Argi tautinė valstybė, pakeitusi titulo pavadinimą, sukuria kitą alstybę? Lietuvių tauta Valstybę sukūrė vieną, vienatinę, kilusią iš jos savasties. Jei manytume kitaip, apie kokį tautinio valstybingumo tęstinumą mes galėtume kalbėti?
Į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pamatą atremta dabartinė Lietuvos valstybė būtų be pamato, tarytum apsiaustas, kurį į save temti galėtų ir lenkai, ir rusai, ir baltarusiai. O juk istortinė tiesa akivaizdi: mūsų valstybės pamatas yra Lietuvos Karalystė, valstybė, įkurta etninėse lietuvių žemėse. Lietuvos Respublika, pastatyta ant Karalystės pamato, yra kolona, į kurią, be mūsų, niekas kitas neturi jokių teisių.
Seimas istoriškai teisingai pasielgė, pavadinęs Aukščiausiąją Tarybą dar ir Atkuriamuoju Seimu. Valstybės istorijos pagrindiniai dėmenys privalo būti labai aiškiai apibrėžti. Jeigu Seimas pradėtų svarstyti reikalą dėl LR Konstitucijos preambulės pirmojo sakinio pakeitimo, jis taip pat tik valstybės istorinės erdvės apibūdinimo aiškumo siektų. Aiškumas šiuo konkrečiu atveju ir apskritai nacionaliniam saugumui būtų naudingas.
Kovo 11-osios aktą pasirašė ne tik signatarai. Į Maskvą buvo nuvežta beveik 2 milijonai LR piliečių parašų. Neabejoju, kad ir dabar Seimą, jeigu jis imtųsi demarkuoti valstybės istorinės erdvės ribas Konstitucijoje, piliečiai paremtų.
Nuotraukoje: esė autorius rašytojas Petras Dirgėla.
2015.08.30; 03:29
