Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Trojos arklys prie kapinių vartų“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų spalio 28 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.
Petras DIRGĖLA
Suvokimai. Trojos arklys prie kapinių vartų
Sekmadienį – Vėlinės. Susikaupsime. Pakelsime akis į dangų. Įsiklausysime. Užmirštus balsus vėl išgirsime. Niekada nesutiktų protėvių veidus įsivaizduosime. Akys leisis iš dangaus ir žvalgysis tarp kryžių, tarp medžių, metančių lapus ant žemės. Ledynams ištirpus, čia buvo tundra, tarp riedulių, atriedėjusių iš Elando, klaidžiodavo žolėdžiai mamutai. Juos medžiodavo mūsų sentėviai. Kur dabar ilsisi jie? O šit ir kapas vaiko, palaidoto vakar. „Miriau. Gyventi ilgiau nedavė niekas“.
Neteisūs mes, kad politiką kone kasdien prakeikiam. Partijų barniai, parašų rankiojimai, pažadai ir jų netesėjimai, vizitai į maskvas ir vašingtonus, derybos dėl sienų, muitų, visokie riksmai, šnabždėjimai, bruzdėjimai yra tik paviršius mūsų buvimo tarpu senovės ledynų ir vakar palaidoto vaiko, kuriam „gyventi ilgiau nedavė niekas“.
Sunku protu ir aprėpti, ką gelmėj vienija toji mūsų prakeikta politika. Joje susipina ir mūsų sentėvių, ir mūsų pačių reikalai. Tie reikalai, staiga kitaip apžvelgti, įgyja amžiną prasmę: reikia gyventi – reikia išgyventi, paskui ramiai numirti, neramumą vaikams palikti.
ESU – tai ir yra politikos, to nuolatinio mąstymo, kaip išgyventi, gelmė. Kasdieniai bandymai pasakyti, koks esu ir koks noriu būti, – tai tik paviršius, tačiau ir jis nuo gelmės niekada nėra atskirtas.
Antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą prie Baltijos jūros išryškėjo Lietuvių – Latvių ir Lyvių – Estų etninės grupės.
Pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, jo vidury, Lietuvoje susiformavo genčių santarvės, tokios jungtys: Žemaičių ir Lietuvių.
Mūsų eros 98-aisiais metais romėnų istorikas ir rašytojas Publijus Kornelijus Tacitas veikale „Germanija“ paminėjo aisčių gentis prie Svebų (dabar sakom: Baltijos) jūros.
Ir tik 1009 metais Kvedlinburgo analuose pirmąkart raštu buvo parašytas Lietuvos vardas.
Vardo parašymo tūkstantmetį ruošiamės didžiai iškilmingai paminėti 2009 metais. Tai – gerai. Patys apmąstysime ir pasauliui parodysime tautos nueitą kelią. Tačiau tautą viešai pasauliui apreiškia tik jos valstybė. Todėl ypač solidžiai derėtų paminėti Lietuvos valstybės – Mindaugo karalystės – įkūrimo 750-ąsias metines 2003 metais. Būtent valstybės istorinės erdvės ribų demarkavimas įtaigiai paryškintų ir mūsų tautos vaizdinį pasaulyje. Nes dabar pasauliui atrodo, kad Lietuva – tai tik XX amžiaus valstybė. Na, o jei valstybė „žalia“, tai ir tauta dar „nebrandi“ – užsieniečiai dažnai taip pasamprotauja.
Prancūzas, toks tautinis tipas, pasauliui yra jau pažįstamas vaizdinys. Anglas, vokietis, rusas, italas, gruzinas – tai vis pasauliui jau suprantami vaizdiniai. Tačiau ištari žodį „lietuvis“ – ir pasaulis ne kažin ką išvysta, nebent šmėsteli migloj Čiurlionio paveikslas, Sausio kraujas, į krepšį krintantis kamuolys ar bulvė. Visuminio ir pasauliui pažįstamo lietuvio vaizdinio dar kaip ir nėra.
Mes stengiamės, siunčiame pasauliui žinias apie save ir savo šalį. Deja, ne visada ir patys gerai suprantame, ką apie save pasakome. Ir namie, ir užsieniuose mūsų žmonės dažnai pašneka: „Mes esame nusivylę nepriklausomybe“. Tai juk lygu prisipažinimui: „Mes esame nusivylę savimi“. Pasauliui susidaro įspūdis, kad ir tų nusivylusiųjų tauta nepavykusi, ir jų valstybė nepasisekusi.
Nusivylusių savim yra kiekvienoje tautoje, kiekvienoje valstybėje. Tačiau pasaulis jų būsenos netapatina su visos tautos ir valstybės atsparumu, brandumu ar nebrandumu. Netapatina todėl, kad nusivylusiojo būsena atsiduria tvarios tautos, tvarios valstybės vaizdinio fone. Mes Lietuvos tvarumo fono dar nesam sukūrę, todėl ir atskiro žmogaus individualią būseną pasaulis nevalingai palaiko visos valstybės, geros ar blogos, kokybės požymiu.
Savo tautos įvaizdžio vienokį ar kitokį pavidalą kuria kiekvienas žmogus. Savaip jį kuria pramonininkas, savaip – valstietis, savaip – politikas, menininkas, prekybininkas, turistas. Ir tik tų pavidalų įvairovė, prieštaringa dermė sukuria savitą tautos ir jos valstybės paveikslą. Tokį paveikslą, apie kurį užsienietis pasako: štai charakterio spalvos, štai gyvensenos bruožai, ydos ir privalumai, būdingi lietuviui, štai ypatybės, būdingos Lietuvai.
Verta apie tai pamąstyti Vėlinių susikaupimo valandą. Juk tie, kurie jau ilsisi ramybėje, taip pat ir tautą, ir tautos bei valstybės vaizdinį kūrė. Jie tos kūrybos darbą paliko dirbti mums. Ir mes už tą kūrybos darbą esam atsakingi ir sentėviui mamutų medžiotojui, ir vakar palaidotam vaikui. Juo labiau kad ne vienam iš mūsų yra iškilusi apsisprendimo, su kuo sutapti – su tauta ar klanu – būtinybė.
Per Vėlines debesų ir medžių spalvos liejasi su žvakių šviesa lyg esamas su nesamu. Pasauly dar nėra tautų, pavirtusių klanais. Tad ką visuomenės klanizacija reiškia? Gal klanas – tai tik Trojos arklys, kuriuo į tautą įjoja kita – pavergianti tauta?
Mirusiųjų niekas dar nėra pavergęs. Trojos arklio į kapines niekas dar nėra įvedęs. Neįvesim ir mes.
Nuotraukoje: esė autorius rašytojas Petras Dirgėla.
2015.11.01; 14:05
