Suvokimai. Absurdas


Print

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Absurdas“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų vasario 25 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.

Šiais metais Sausio Tryliktąją iškeltų vėliavų nebeperrišome juodais kaspinais. Atsigodėjom. Apsidairėm. Motina žuvusio sūnaus šit tebegedi, gedės, kol gyva bus.. Jos suknia kaip ir anksčiau juoda, gedulinga, tačiau į rankogalius jau įrišti balti raišteliai, jie sklando ore, krenta į akis, kai motina gestikuliuoja. Balti raišteliai juoduose rankogaliuose. Šit kaip bėga laikas. Gyvenime visada daugiau vilties nei praradimų skausmo.

Vytautas Landsbergis: „Metams einant, suvokiame ir vis labiau suvoksime, kad Sausio 13-oji yra Lietuvos pergalės diena. Galbūt kada nors kas nors pasakys – tai ir žmonijos pergalės diena. Štai kodėl „Oi neverk, motušėle“ nėra gedulo giesmė, tai artimųjų paguodos ir tautos stiprybės šaltinis“.

Prieš gimstant kiekvienam kūdikiui, mergelė ar moteris, skirta tapti jo motina, jau gyvena žemėje. Kiekvieno mūsų motina yra įtraukta į Dievo planą. Per motiną įtraukti esame mes. Kiekviena tauta ilgainiui susikuria  gyvenseną, kuri tvarką palaiko ne prievarta, o moralumu. Šitaip – per sielą ir sąžinę – tauta „pažįsta“ Dievo planą ir prie jo prisiderina.

Tačiau žmogui ir šit kokių minčių kyla: „Mūsų namuose gūdu. Mūsų namai išpampę nuo nutylėtos tiesos, nuo melo. Ir taip yra dėl to, kad mes Dievo kuriamą pasaulį pripažinom sukurtu. Dievas sutvėrė pasaulį – tai erezija. Dievas tveria pasaulį – tai teisybė. Pažiūrėkit, koks šiandien oras… Lijundra… Tai Dievas šiandien tveria apledėjusį pasaulį. Rytoj tvers žaliuojantį… Ir aš, ir jūs tai suprantam. Kiekvienas žmogus supranta tveriamą pasaulį, sutverto – nesupranta nė vienas. Mus gąsdina Apokalipse, kuri, girdi, sunaikins sutvertą pasaulį. O juk įvyks tik tai, kas nuolatos vyksta: grūdas pūdamas dygsta, Apokalipsė naikindama tveria.

Aš – lietuvis. Nesigėdiju šito. Yra lietuvių širdyse ir teisingumo, ir gerumo. Tačiau ir jų teisingumas, ir jų gerumas yra sustingdytas sutvertame pasaulyje. Na ir kodėl mes keikiam žmogų, kad jis neteisingas? Sustingdytas teisingumas nebėra teisingas. Vakar teisingas buvo uraganas, šiandien – lijundra. Teisingumą, kaip ir pasaulį, Dievas tveria kasdien, jis nėra sutvertas vienąsyk ir visiems laikams“.

Dėl šių suvokimų nedera žmogaus peikti. Nedera ir girti jo minčių. Akivaizdu: žmogelis stengiasi priderinti savo gyvenseną prie Dievo plano, vyksta drama. Ši drama vyksta nuolatos, kasdien. Gyvensenos ir Dievo plano dermė labai retai pasiekiama, todėl ji  tokia graži – kaip stebuklas. Gyvenimas Lietuvoje 1988 – 1991 metais buvo stebuklas, gal tai ir tiesa, nes iš tikrųjų tai buvo geros dermės metai. Tokia gyvenimo ir Dievo plano dermė pasiekiama tik tada, kai nebijai mirti.

Tačiau esi žmogus gyvas ir supranti, kad gali numirti veikiai – gal rytoj, gal net šią pat akimirką. Nėra jokių garantijų, kad taip neatsitiks. Skaudu tai suprasti. Pasijunti atribotas nuo Dievo plano, jis neatskleidžia tau didžiosios paslapties. Ir tu pradedi maištauti. „Na ir kodėl aš privalau būti teisingas? – klausi maištaudamas. – Teisingumas, kaip ir pasaulis, nėra sutvertas vienąsyk ir visiems laikams. Teisingumas kasdien vis kitoks. Tai jei šiandien aš nepasičiupsiu tų nešvarių pinigų, rytoj gal aš liksiu kvailio vietoj, kur garantija, kad kvailio vieta – tai garbės sostas?“

Šito dažnai save klausiam, nėra ko slėpt. Karolis Voityla dar nebuvo popiežius, kai parašė šiuos žodžius: „Yra skirtumas tarp „daugiau turėti“ ir „būti labiau“ žmogumi. Ta natroji sąvoka ir yra tikrasis pažangos ženklas“.

Pažanga – tai vis geresnis gyensenos suderinimas su Dievo planu, kurį tau nuolatos šnibžda sąžinė. Tuo viskas pasakyta. Nes nėra nė vieno žmogelio, kuris nežinotų, dėl ko ką padarė: ar dėl to, kad daugiau turėtų, ar dėl to, kad „būtų labiau“ žmogumi. Žmogus yra „labiau žmogus“, kai „nori gero“ ir „daro gera“. Norų ir veiksmų sutapimas čia nėra joks stebuklas. Ir tai, kad 1988 – 1991 metai mums kaip stebuklas spindi, tik paliudija mums abejingą tiesą: norėti gero ir daryti gera yra sunku, per sunku, ir mes vis nukrypstam į piktą, kad daugiau turėtume.

Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos prezidentas Arkadijus Volskis, mūsų Europos reikalų ministrės Laimos Andrikienės pakviestas, viešėjo Vilniuje. Pasirašė naudingų ir Lietuvai, ir Rusijai susitarimų. Kalbėjo gražiai: „Mes atstovaujame komercijos, pramonės, bankų struktūroms, siekiame abipusiškai naudingų prekybos santykių“. Galiausiai – ir labai keistai: „Politinis suverenitetas – taip, o ekonominis sverenitetas – absurdas. Tai paprasčiausiai kvaila“.

Žagtelėjom. Na jau ne. Į paviršutinišką ginčą dėl kvailumo nesileiskime. Žmogus žmogui nuolatos ką nors sako. Tačiau kad ir kiek žmogus, taigi ir Arkadijus Volskis, kalbėtų, jis niekada nepasako visko apie save. Tai, ką vienas žmogus nutylėjo, kitas žmogus geriau supranta taip pat tylėdamas. Patylėję parašykit, ką tas Volskio absurdas galėtų reikšti.

1997 metų vasario 25 diena.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

2015.08.08; 09:21


Prisijunkite prie diskusijos