Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Uodega“. Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų rugsėjo 16-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.
Petras Dirgėla
Suvokimai. Uodega
„Žmonės, kurie patyrė visokių istorinių konfliktų“, – šiais ar panašiais diplomatiškais žodžiais mus, „pokomunistinės erdvės“ žmones, apibūdindavo beveik visi Vilniaus konferencijoje (1997.09.05 – 06) kalbėję tarptautinių institucijų bei organizacijų vadovai (EK narė A.Gradin, ET PA pirmininkė L.Fišer, ESBO pirmininkas N.H.Petersenas ir kiti).
Kodėl šitaip aiškiai pabrėžiamas būtent mūsų istorinių konfliktų patyrimas? Kodėl apie mus tebekalbama taip, lyg priklausytume „sergančiųjų luomui, kuris veikiai nepasveiks“?
Deja, tiesa iš tikrųjų tebėra rūsti: konfliktai, į kuriuos sovietiniais metais mes buvome įtraukti, dar nėra pasibaigę. Pabandykime nuosekliai šią tiesą apmąstyti.
Pastarąjame „Suvokimų“ skyrelyje tarėme: atsparumas ir išorinei, ir vidinei prievartai bene esmingiausiai apibūdina tautos buvimo šiame pasaulyje kokybę. Ar šio mūsų atsparumo kokybė pakankama, kad oria tauta liktume?
Vasarą aplankiau Stasį Burbą, gyvenantį Darbėnuose, Kretingos rajone. Jaunystėj kartu tarnavom sovietinėje kariuomenėje, ir kai kurie karininkai mus vadindavo fašistais vien todėl, kad esame lietuviai.
Stasys Burba, buitinės technikos remontininkas, daugiau kaip dešimtį metų kaupia medžiagą apie partizanų „Kardo“ rinktinę, 1945 – 1953 metais veikusią Darbėnų, Salantų, Palangos, Skuodo, Mosėdžio, Platelių, Endriejavo, Veiviržėnų, Gargždų, Kretingos apylinkėse.
Rodė man žuvusių partizanų sąrašus, kuriuos pats sudarė. Užkandęs žadą, žiūrėjau į nuotrauką, „fotokartočku ot aprelia 1956 goda“. Kagėbistų tekstas po jaunuolio nuotrauka šitoks (išverčiau iš rusų kalbos): „Urbonas Juozas, Pranasa, g. 1936, vidutinio ūgio (165 cm), vidutinio kūno sudėjimo, pečiai nuleisti, kaklas ilgas, šviesūs plaukai, akys rudos, kakta aukšta, veidas ovalinis, nosis maža, nugara tiesi (…). Kalbėdamas jaučiasi laisvai, mėgsta gestikuliuoti dešine ranka“.
Antroj nuotraukos pusėj atsainia rašysena brūkštelėta: „Ubit“. Nukautas. Užmuštas. Nužudytas. Apstulbsti, kaip tiksliai lietuvių kalba stengiasi pasakyti žmogaus sunaikinimo būdą.
Stasys Burba žavėjosi Kretingos, Palangos, Kartenos gimnazijomis, kuriose tarpukario metais vaikai buvo ne tik mokslo mokomi, bet ir auklėjami pilietine dvasia. Būtent šių gimnazijų, taip pat Grūšlaukės ir Akmenalių mokyklėlių auklėtiniai sudarė drausmingos „Kardo“ rinktinės branduolį.
Deja, šiandien vaikai ne tik pasipriešinimo okupantams istorijos nežino, bet ir nenori žinoti. Grūšlaukėje, netoli Grūšlaukės, ten, kur kadaise žuvo partizanai, buvo pastatyti kryžiai, atidengtas paminklas. Nė viename partizanų atminimui skirtame renginyje nedalyvavo mokiniai. Anei mokytojai. Stasys Burba tuo ir viešai – rajono laikraštyje „Švyturys“ – nusistebėjo. Klausė: „Kiekviena kultūringa valstybė įvardija savo didvyrius ir išdavikus, o mes – ką darysime?“
Ir šit anonimas mokiniška rašysena popieriaus lakštelyje jam atsakė (cituoju iš originalo): „Nesijaudink taip, bandite, miškini Burba. Mes, vaikai, puikiai žinom visų jūsų, banditų, atliktus juodus darbelius, ir ateis greitai laikas, kai jums, banditams, teks atsakyti už nekaltą žmonių pralietą kraują. Mūsų kultūringa valstybė pastatys paminklus tiems, kas iš tikrųjų gynė mus nuo jūsų, miško plėšikų“.
Tiesa apie žmonių atskyrimą nuo valstybės yra pasidariusi tokia akivaizdi, kad ją imi justi lyg fizinį daiktą, lyg surūdijusį gelžgalį, kuris rūdimis tepa ir rankas, ir širdį.
„Mes, vaikai, puikiai žinom…“ Kodėl mūsų vaikai žino būtent tai, ką „žino“?
Mūsų jau aptarta nomenklatūros diktatūra suskaldė tautą į valstybininkus (tuos, kurie nori būti valstybės piliečiai) ir klanininkus (tuos, kuriems naudingiau būti klano „piliečiais“). Visose pokomunistinėse šalyse vyksta arši klanininkų kova prieš valstybininkus. Klanai visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti faktinę valdžią savo rakose, o žmonių protus – savo įtakoje. Vaikai vis dar mokomi mokykloje – pusiau tiesoje. Mokytojai sustingdyti savyje. Švietimo reformai mokyklų duris praverti sunku. Valstybės piliečių ugdymas mokyklose tebeignoruojamas, ištikimybė klanui ir jo liberaliąjai „pasaulio žmogaus“ ideologijai – tebeaukštinama.
Jau stačiai idiotiškai skamba ir NATO, ir ES reikalavimai, kad norinčios į šias sąjungas įstoti pokomunistinės šalys „taikiai sugyventų su kaimynais“. Nė viena pokomunistinė valstybė, pareiškusi norą tapti ES nare, su niekuo – su jokiais kaimynais – nekariauja.
Vilniaus konferencijoj dalyvavo vadovai tik tų valstybių, kuriose buvusių nomenklatūrų ir nusikalstamo pasaulio klanai tebekariauja prieš nacionalinį valstybingumą ginančius piliečius dėl faktinės valdžios išsaugojimo.
Pabrėžiu: tie užmaskuoti karai vyksta kiekvienos pokomunistinės valstybės viduje. Ir jeigu šių valstybių prezidentai Vilniuje būtų taręsi, kaip nugrėsminti klanus, siekiančius susitapatinti su jų valstybėmis, konferenciją tikrai būtų buvę galima aukso raidėmis įrašyti į tautų susitaikymo ir bendradarbiavimo istoriją.
Tačiau konferencijos devizas buvo: „Tautų sambūvis ir geri kaimynų santykiai – saugumo ir stabilumo garantas“. Gražu. Tuo metu, kai kiekvienos pokomunistinės šalies viduje agresyvūs klanai kariauja prieš savo tautas, tų šalių vadovai įkalbinėja vieni kitus, kad jų taikios valstybės taikiai sugyventų. Ar jums nekyla mintis, kad kalbama ne apie nekariaujančių klanų taikų sambūvį, o apie kariaujančių klanų vienijimąsi kovoje dėl įsigalėjimo kiekvienoje atskiroje pokomunistinėje valstybėje?
A.Meškauskas, Lietuvos Prezidento kanceliarijos vadovas, Vilniaus konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas, kalbėdamas apie konferecijos rengimo rūpesčius per Lietuvos televiziją, pasakė (1997.08.27): „Peršokai per šunį, peršoksi ir per uodegą“.
Tačiau pats šuo per savo uodegą niekada neperšoka.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
2015.12.25; 03:55
